Plačiose giriose augo medžiai, šakomis susikibę, vienas į kitą atsirėmę, nepasidavę audroms ir lijundroms išversti ar nulaužti. Tik dėl senatvės paliegę, užleisdavo vietą jaunesniems… Senovės miškų gyventojai: meškos, stumbrai, briedžiai nežinojo parako kvapo, jų negąsdindavo šūvių trenksmas. Žemaičiams, kol jie buvo pagonys, iš girių šventas slaptingumas dvelkė. Šventųjų ąžuolų nelinkstantį atsparumą savo būdui sutvirtinti perėmė. Žemaitijos aukščiausiojo kalno pavadinimas primena, jog čia augo medžiai — galingieji ąžuolai. Žemaičiai, besiverčią medžiokle ir žvejyba, vieną pirmųjų gyvenviečių įkūrė tarp didžiųjų ežerų ir plačių pelkių, ant medžiais apaugusių kalvų ir pavadino ją Medininkais.
Pranas Vasiliauskas
(1907-1984)
Klaidžios čia buvo vietos, tik vietiniams gyventojams žinomi takai ir siaurakeliai. Vėliau Medininkai pasidarė administraciniu ir religiniu pagoniškų apeigų centru, istoriniuose šaltiniuose minimu jau nuo XIII amžiaus. Kai nuo XIV a. pradžios svetimkraščiai užkariautojai, užsikabinę kryžiaus ženklus, iš Prūsų žemių ėmė puldinėti, žudydami ir plėšikaudami siaubti Žemaičius, mūsų protėviai šimtą metų mirtinai kovojo, kad krikšto pretekstu nebūtų užgesinta šventoji ugnis, atimta prigimtinė teisė į laisvę.
Gintis nuo priešų padėjo sunkiai įžengiamos vietos, gynybai pritaikyti Bilionių, Dievyčio, Lopaičių, Paršpilio ir kiti piliakalniai. Žymiausia, stipriausia bei įtakingiausia buvusi Medvėgalio tvirtovė; jon į bendruomenės sueigas šaukė krivulė.
1959 metais Viktoro Bergo vadovaujamai komisijai, nustatinėjusiai draustinio ribas, Buciškės kaimo gyventojas J.Zeringis šiaurinėje kalno papėdėje esančioje pelkėje po velėna parodė akmenimis išgrįstą, vingiuotą kelią. Tai pradžia senojo kelio, ėjusio į Medininkus, Viržuvėnus, Baltininkus ir turėjusio priešus klaidinusius kulgrindus ir medgrindus.
Lenkų mokslininkas, Lietuvos piliakalnių kasinėtojas ir tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis (1859–1941) pirmaisiais mūsų šimtmečio metais apsilankė Laukuvoje. Netoliese esančiose Reistrų pelkėse, padedant varniškiui kunigui Antanui Juozapavičiui, po užvelėnėjusiu dumblu atsekė kūlgrindo vietą.
Iš Paršežerio išteka gilias sietuvas (duburkius) turintis upelis — Sietuva.
Pelkės siaurumoje kietasis gruntas buvo po kelių metrų vandens ir užėjusio dumblo sluoksniu. Nugramzdintų akmenų kelias darė klastingai staigius posūkius, kad čia įvilioti Ordino riteriai, užuot pasiekę Paršpilį, nusprūdę galą gautų.
Žemaičių bočiai, kad padarytų tokį slaptą perėjimą, parodė gudrų išradingumą ir nepaprastą atkaklumą.
Mūsų dienomis geriausias rodiklis kūlgrindui atrasti yra Burbiškių pusėje krūmais apaugusi senkapių kalva: nuo čia belieka pasukti į pelkę.
Pakalbinti senieji vietos gyventojai irgi pagelbsti atrasti slaptąjį kelią: papasakoja, kur, jauni būdami, su arkliais važiavę, kaip Sietuvos upelio vanduo vežimą prisemdavęs. Parodo išlikusius, karklais apaugusius aklaežerių duburius, švedų kareivių įrengtą maudyklę. Senasis kelias, nenutoldamas nuo pelkių ir Lūksto ežero, atsiremia į Medininkus.
Iš Lūksto, palyginus netoli nuo kelio, ištekėjo Varnelės vandeningas upelis, kuris vingiuodamas raitėsi klampiose Debesnų pekėse, tarp Medininkų kalvų, o už jų suko į Biržulį supusias Dumbrių ir kitas pelkes.
Kelias ir už Medininkų nenutolo nuo pelkių, kurios tada buvo klaidžios, su daugybe klastingų aklaežerių.
Tarp pelkių ant kalvų augo miškai, daugiausia ąžuolynai ir liepynai. Jų palikuonių mažus būrelius dar ir dabar galima matyti: Ąžuolijos ant Tolijos kalno (kur 1863 m. sukilėliai būriavosi), Kvietkukalnio, Liepų kalvos prie Stervo ežero, Liepų kalvos prie Biržulio.
Per tas vietas senovės žemaičiai keliavo į Viržuvėnus. O reikalų buvo, ypač viliojo Biržulio žuvingumas. Jau patys vardai — Viržuvėnai, Biržuvėnai — sufleruoja, kad ežere ir Virvytės upėje nuo gausybės nardančių, zujančių žuvų vanduo kunkuliavo — tarsi virte virė. Pietinėje Dumbrių pelkių pakrantėje, prie Rumšiškių vienkiemio, kur rašytoja Žemaitė su šeima kadaise trumpai gyveno, stūkso į visas puses vaizdus atskleidžiantis Stumbrakalnis. Netoli ir Vožtakių aukštuma.
O kitoje pusėje, keliaujant link Biržulio sąsmaukos, prie upelio, vardu Karupis, būtinai pamatysite kitą aukštumą — smiltingąjį Vožnugarį. Karupis tekėjo iš Stervo į Biržulį, skersai kirsdamas pro čia ėjusį sąsmaukos link senąjį kelią. Kodėl tas upelis yra Karupiu vadinamas, kadaise papasakojo senelis Anastazas Vasiliauskas.
Senelis gimė 1803 m. Karkliškių kaime, prie Biržulio ežero. Buvo žvejas, mokėjo smuiku groti, kurį laiką tarnavo prie vyskupo Motiejaus Valančiaus už vežiką. Su kitais muzikantais linksmindavo Varnių kurijoje rengiamų balių dalyvius. M.Valančiaus pamokymų dėka už savo brolius ir kaimynus buvo labiau išsilavinęs. Mirė 1918 metais.
Per 1915–1917 metų vokiečių okupaciją nebuvo žibalo, dėl to sugrįžo balanų gadynė. Rudens ir žiemos vakarais, žibinant užpečkiuose išdžiovintom balanom, nuo jų anglis nukrapštyti bei vis iš naujo uždegti buvo vaikų darbas.
Moterys linus ir kanapius verpė, vyrai tinklus mezgė, virves suko, o senelis Anastazas tarsi iš knygos tada pasakodavo, kaip jo jaunystėje į carų kariuomenę gaudė rekrūtus, apie baudžiavos laikus, badmečius, marus, „bimbalų metus“ (taip senelis vadino 1831 ir 1863 metų sukilimus). Porindavo nuotykius ir atsitikimus su velniais pelkių liūnuose, jaujų peludėse, apie meškininkus ir „cerauninkus“, kurie iš žmonių ligas varė. Prisimindavo „juodus“ pasnikus, žvejybos laimikius, kaip baudžiauninkai savo vargus skandino žydų ir klebonų karčiamose… Senelis pasakojo iš senolių girdėtus ir savo išgyventus atsiminimus, bet labiausiai mėgo kalbėti apie žvejybą. Pasigyrė, kaip kartą, būdamas jaunas, Stervo ežerui pasidengus pirmledžiu, su tinklu vienam valksme ištraukęs kelius vežimus karšų. Vieną vežimą senelis išvežęs į Kolainius karmelitams.
Karčiamų gadynėje prie Stervo ežero, pro kurį netoli ėjo senasis kelias, irgi stovėjo karčiama. Į ją žvejai užsukdavo parduoti Leibai už darbą gautą žuvį. Žvejys Mėčius Juozas per daug išgėręs, eidamas namo pasiklydo ir buvo rastas kadagių tankmėje sušalęs. Ir keleiviai, važiavę senuoju keliu, prieš vakarą čia sustodavo nakvynei, nes nuo karčiamos kelias suko į Volakų, Tyrų ir Ereliškės pelkes.
Tyrų ir Ereliškės pelkėse, be Drankalnio, yra ir daugiau, tik žemesnių, kalvų. Tarp tų kalvų pravažiavimui su arkliais dviejose vietose po vandeniu buvo iškloti medgrindai iš ąžuolinių rąstų. Pirmojo medgrindo ilgis buvo 400 metrų, ir jis atsirėmė į Prūsų Skynimo kalvą. Antrasis, dvigubai ilgesnis medgrindas, jungė Prūsų Skynimo kalvą su Puolimų kalva, kuri tęsėsi iki Stervo ežero.
Prie senojo žemaičių kelio penkių kilometrų nuotolyje yra šie vietovardžiai: Karupis, Prūsų Skynimas, Puolimų kalva, Pruvaras, Daktariškė, Širmė, Viržuvėnai.
Senelis Anastazas Vasiliauskas manė, kad su priešais iš Prūsų kariauta prie Karupio, o, įsiviliojus į pelkes, ant kalvų tarp dviejų medgrindų buvo užpulti ir „išskinti“ (sumušti). (Senelis ir kaizerinės Vokietijos kareivius prūsais vadino.
Kai 1915 metais atskridęs nuo Prūsų pusės lėktuvas numetė ant Varnių dvi bombas, senelis stebėjosi: „Bukštu, bukštu, kap daba mundrus sviets rundas“).
Po krikšto Žemaičių vyskupystei daug kur buvo išskirti žemės plotai kuniginiams dvarams, tarp jų Viržuvėnuose ir Baltininkuose.
Žemaičių vyskupu 1762–1778 metais buvo Jonas Lopacinskis, kurs labiau už kitus vyskupus mėgo grožį ir gamtą. Savo rezidencijai pasirinko ne Alsėdžius, bet tarp kalvų, prie Virvytės, gražiais gamtos vaizdais apsuptą Viržuvėnų dvarą. Iš čia vingiuotu senuoju keliu, ir dar per medgrindus, važinėti į Varnius buvo nepatogu.
Prie rezidencijos Viržuvėnuose 1763 metais pastatė bažnyčią, o tą vietovę pavadino savo vardu — „Janapolė“.
Tada į Varnius nutiesė naują kelią per Tetervinės kalvas ir Dubulių pelkes. Kur buvo Viržuvėnai, dabar yra Janapolė. Senasis kelias iš Medininkų į Viržuvėnus veik visiškai išnyko, o naujasis, per Tetervinę ir Dubulius, dabar yra asfaltuotas.
Į Baltininkus kelias ėjo šalia Virvytės upės per banguotas, miškais apaugusias kalvas.
Baltininkų kalnas, ant kurio vaidilutės šventąją ugnį kūrendavo, buvo pervadintas Žąsūgalos vardu.
Nuo Baltininkų — Žąsūgalos — kalno matosi artimi ir tolimi Žemaitijos vaizdai. Tai džiugina apsilankiusio akį, gal dėl to ir Motiejus Valančius mėgdavo čia pasižvalgyti.
Netoli Žąsūgalos, Skliausčių kaime (kuriame stovi paminklinis ąžuolas), gyvenanti senutė Urvakienė 1959 metais, jau eidama 102 metus, pasakojo, kad, dar mažai esant, atvažiuodavęs M.Valančius ir barstydavęs vaikams už vartų atkėlimą saldainius. O iš savo tėvų girdėjusi, kad M.Valančius ne visada „karėtoje“ važinėjęs. Rinkdamas herojaus — Palangos Juzės — nuotykius, po kaimus važinėjo milais apsirengęs, vienu arkliu, šiaudais priklotame vežime. Liaudies žmonės, vyskupo nepažindami, laikė tą už mužiką ir nesivaržydami atverdavo savo dvasios liūdnuosius ir džiugiuosius kampučius.
Dėl Palangos Juzės linksmų nuotykių Žąsūgala pasidarė plačiai žinoma. Buvęs kelias Medvėgalis–Baltininkai šalia savęs paliko vietovardžių, kurie primena tų vietų geografinę, istorinę bei etnografinę reikšmę, kartais turinčią sąryšį net su gilia senove.
Nuo paskutinio ledynmečio dešimtį tūkstančių metų Baltininkų aukštuma buvo pritvenkusi didžiulį Viržuvio ežerą.
Arti penkių tūkstančių hektarų plote, lyg salos, iš vandens kyšojo Draniai, Vožnugaris, Spiginas, Daktariškis, Širmė. Minėtose pakilumose 1979–1981 metų archeologinės ekspedicijos keliolikoje vietų atrado pėdsakus, kad čia žmonių gyventa vėlyvaisiais akmens amžiaus metais.
Daktariškyj ir Širmėje rasta buvus keturkampės konstrukcijos pastatų, židinių, o jų aplinkoje — įvairūs išdirbiniai iš akmens ir titnago, tarnavę ir žvejybos reikalams.
Tai leido nustatyti, kad žmonių, besiverčiančių Viržuvio ežere žvejyba, gyventa jau trys tūkstančiai metų prieš mūsų erą. Gyvenvietėse ir mirusiųjų laidojimo vietose rasti eksponatai papildė Telšių ir Vilniaus muziejų etnografinius fondus.
Pro tas vietas ir ėjo senasis kelias, kreipiantis dabarties keliauninkų žvilgsnius ir atidą į šios Žemaičių žemės dalies daugiasluoksnę ir įvairialypę praeitį.