Ne kartą yra kilę įvairių gundymų išrikiuoti svarbiųjų asmenų eilėje įvairių laikų varniškius. Kokios ryškiausios XX a. Varnių asmenybės? Dėl sovietinio laiko apriboto požiūrio pareina trijų asmenų vardai: kun. Antanas Juozapavičius, Pranas Vasiliauskas, Adolfas Sprindis. Taip galvojo Česlovas Kudaba, kai, 1987 m. vasarą lankydamas Varnių katedrą, prasitarė apie atskiro leidinio Varniams parašymo ir išleidimo galimybę.
(Pabaiga. Pradžia Nr.63)
Antanas Ivinskis
Reikia tik įsivaizduoti, kokia svarbi ir skatinanti P.Vasiliauskui buvo bendraautorystė su Č. Kudaba. Spėriai paplušėjęs, netrukus visą pundą savo raštų Č.Kudabai į Vilnių pristatė. O profesoriaus laiškai į „Palinkusių gluosnių“ Upės gatvę, į gamtininko namus buvo dažni, šilti ir gražūs. Kai kurie tarsi medumi tepė varniškiui širdį. Tad du iš jų čia norisi spausdinti ištisai.
„Gerbiamas ir Mielas Vasiliauskai, Ačiū didelis už pluoštą įdomių rašinių, nuotraukų, kurias prieš kelias dienas gavau iš Jūsų jaunėlio. Malonu, kad Jūs sveikas, nuotaikoje stiprus rašote ir rašote. Ką žmogus iš savo išgyvenimų užrašo, tas darosi lyg ir nedingstančiu daiktu, lyg ir nuosavybė daugumos. Tik antras rūpestis po rašymo yra atitinkamos formos rašiniui suteikimas: padauginimas, spaudoje paskelbimas ir kt.
Man taip ir nepasisekė pamatyti Varnius anų metų baigoje. Vis tų dienų žmogui stinga. Bet aš pasiryžęs bent du rašinius suręsti apie Varnių kraštą. Vieno kontūrus įsivaizduoju šitaip: septyni keliai veda iš Varnių. Kuriuo bevažiuosi, įdomiausios pakelės, prisiminimai, gamta, žmonės. Tai bus didokas rašinys.
Antras tai nereikėtų prisipažint. Per ilgesnį laiką manyje piešiasi įdomus paveikslas žmogaus, kurio kita tiek ir dar daugiau iš karto nepamatysi. O ilgainiui ryškėja gražus paveikslas. Tas žmogus — tai Tamsta. Bet čia dar reikės ne kartą pasimatyti ir pabraidyti: „Žemaičio visada pusė žemėje“ — kažkas pasakė.
Rašykit, gal kas naujo Jūsų akiračiuose. Kaip Jūsų vandenys? Šymet bepiga visai vandens gyvijai. Kai būsite Vilniuje, tai parašykit iš anksto, kad aš galėčiau pasidaryti laiko, pabūt su Jumis. Kitaip gali būt, kad ir nesusitiksim: turiu nemažai paskaitų, išvykstu kur ir pan. Perduokit linkėjimus Jūsų žmonai.
Linkiu pačios geriausios sėkmės prie stalo, kol žiema…
Su pagarba Č. Kudaba
Vilnius, 1974.II.3“
Kai 1974 m. pabaigoje „Septyni keliai…“ buvo parašyti, tekstą autorius pirmiausiai nusiuntė į Varnius. Ten juk rimčiausias „cenzorius“. P.Vasiliauskas kai ką papildė, patikslino, ir atsargiai, bet išpoškino „Gerbiamam „Septyni keliai iš Varnių Autoriui“ (…): daug sumažintina mano vardui skirta vieta“.
Nors profesoriui P.Vasiliauskas kuklinosi, bet šiaip gyvenime buvo teisingai „unoravas“. Ar reikaluose, ar prie ežero — be skrybėlės nė žingsnio. Bažnyčion užsukdavo tik nuvykęs į Vilnių sūnų aplankyti. Esą tik Vilniaus kunigai vertingesnį pamokslą pasako. Vidujinis buvo žmogus, toliau nuo buities.
Retai kada P.Vasiliauskas rašė apie save, juolab apie savo nuopelnus. Bet vienas toks atvejis buvo. „Surinkau krūvon Biržulio reikalų eigą iki šiai dienai. Išskyrus „Žvejų kaimelis — Karkliškiai“ (rašinys šią vasarą publikuotas „Kalvotojoje Žemaitijoje“ – AI) ir foto apie tvanus (matyt, pavasarių potvynius, apsemdavusius didžiulius buvusio Biržulio ežero pakrančių plotus – AI)“, visa kita, kas rašyta dėl Biržulio, yra tik kamšatis, kuriai ne vieta aplanke.
Teko minėti save, nes daug kur pasisekė nulemti. Svarbiausia be tų pastangų tilto su reguliatoriais nebūtų buvę. Ta kapitalinė statyba — svarbiausias atsiekimas“ (XIV: 1974 07 24). „Jei ne šį laišką rašančio pastangos, pietinė Biržulio dalis atrodytų lygiai toki kaip šiaurinė. Be užtvankos vanduo tekėtų lygyje, kuriame dabar teka už užtvankos kanale. Biržulyj nebūtų nei žuvų, nei paukščių“ (XIII: 1974 06 06). P.Vasiliauskui priskirtinas ir dar vienas „atsiekimas“. Jis prikalbino Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto dėstytojus su studentais tyrinėti Biržulio regioną. Ne vieną vasarą Varnius ir Karkliškius studentai buvo užplūdę. P.Vasiliausko ir Č.Kudabos organizuoti vasarų tyrinėjimai Varnių duburį parodė esant gamtiškai unikalų. Plotas su Stervo ir Biržulio ežerais paskelbtas ornitologiniu draustiniu (Č.Kudaba. Žvelgiant nuo kalvų. „Žemaičių praeitis“. Vilnius, 1990, T. 1. P. 9-10).
„Malonu, kad bent vienas žmogus prie to Biržulio iki šiol nepailso. Kantriai stovit ir žiūrite į jį. Linkiu tvirtybės.
Mes ketiname net du metus iš eilės vykdyti tyrimus“,— rašė Č.Kudaba (X: 1979 12 29).
Tai buvo Vilniaus universiteto gamtininkų ketinimas, o pačiam profesoriui dar magėjo tęsti pasivaikščiojimus Varnių keliais. Tad P.Vasiliauskas rašė vėl: „Jaunystėje iš visų Žemaitijos kelių man gražiausias atrodė kelias nuo Karštenių iki Baltininkų malūnų. Tai ežerus, tai daubas aplenkdamas, tarp miškais apaugusių kalvų vingiavo. Lyg nebtomis vietomis dabar keliaujame, taip per 25 metus pasikeitė. Anot valstiečio Grubliausko, gyvenančio prie Jono Vingio: „Ant tų kalvų, kur miškeliai žaliavo, dabar nei virbas, nei javas neauga“ (XVI: 1974 10 12).
Prasidėjo aštuoniolikti Č.Kudabos ir P.Vasiliausko pažinties metai. Per tiek laiko daug kas pakito. Todėl profesoriui kilo pagunda, net užsispyrimas vėl pasivaikščioti Varnių keliais. Paskaitykime antrąjį ištisai cituojamą Č.Kudabos laišką:
„Gerbiamas ir Mielas Žemaiti
Apsidžiaugiau gavęs nuo Tamstos storą voką, kuriame gražus rašinys ir nuoširdus laiškas. Tikrai, ko jau labai gaila netekus, tai mielo V.Valatkos. Taip netikėtai praradom.
Jūsų rašinys geras, be reikalo nepasitikite savimi. Jei atspausdins „Mūsų gamta“ — labai gerai. Bet būtų gerai tokį rašinį matyti moksleivijos spaudoje.
Man skaitant Jūsų rašinius rūpi dar vienas pasiūlymas. Rūpi seniai, bet nedrįstu minėt. Vienam kai pasakiau, t. y. paraginau parašyti atsiminimus, tai apibarė, sako „aš dar ne senas, kad tokius dalykus rašyčiau“. Nieko bendro neturi su amžiumi. Aš pats neatsilaikau, prieš atmintyje gulinčius klodus, imu ką ir paleidžiu svietan. Taigi, reikėtų Jums Jūsų turtingą gyvenimą aprašyti. Iš eilės, tarsi iš vežimo važiuojant pro metus… Žodžiu parašykite savo gyvenimo apybraižą. Reikia.
Kas link „Septynių kelių“ — tai išties reikėtų. Reikėtų atvažiuoti vėl į Varnius, pereiti jais, papildyti, permąstyti ir atiduoti, tegul, gal išleistų. Bijau konkrečiai kalbėti. Paprastai užsibrėžti, o juolab dar kam pažadėti darbai dažnai neįgyvendinti palieka. Tegul taip. Matysim. Gal geriau seksis.
Perduokit gerus linkėjimus Jūsų žmonai.
Su pagarba
Č. Kudaba
Vilnius, 1978.II.6“
Pastarasis Č.Kudabos noras išsipildė tik 1992-aisiais. Nuo pirmojo žygio buvo praėję 19 metų. Nebe tą vaizdą profesorius išvydo ir senųjų palydovų nebesutiko. Visi — girininkas Jonas Rekašius, Lūksto pakrančių sergėtojas Jonas Kulevičius, poliglotas Edvardas Urniežius bei Pranas Vasiliauskas — kas anksčiau, kas vėliau jau buvo mirę.
Tad senu pavadinimu parašyta nauja knyga. Jos juodraštį autorius vėl nusiuntė į Varnius — mokytojai Vladai Vengrienei. Kaip ir anuomet — svarbi išprususių varniškių nuomonė.
Iš šio epistolinio pasakojimo gali susidaryti įspūdis, kad prof. Č.Kudabos ir P.Vasiliausko santykiai truputį idealizuoti. Tačiau, perskaičius visą pluoštą laiškų, išryškėja jų abipusis interesas. Pirmasis ryšį su varniškiu užmezgė Č.Kudaba. Aptikęs P.Vasiliausko straipsnį, atkreipė į autorių dėmesį, prašė informacijos. Laiškų su klausimais prirašė daugybę, ypač, kai lipdė savo didįjį rašinį apie Varnių kelius. Tai buvo 1973-1974 metai, kuomet į „Mieląjį Žemaitį“ kreipėsi 25-erius kartus. Baigus rašinį, stojo dvejų metų (1975 06 03-1977 08 11) pertrauka. Vėliau dar atsiuntė šešis laiškus, iš kurių paskutinis parašytas 1980 04 06 d. O per dvidešimt vienerius metus jų susikaupė bent 41.
P.Vasiliauskas rašė reguliariai, siuntė savo rašinius, atsakymus, siūlė apsvarstyti įvairius Biržulio ežero gelbėjimo planus, kvietė profesorių ar sveikino jį. P.Vasiliausko reikalas buvo nuolatinis: Varnių gamtos sargas vis laukė Vilniaus paramos. Pagal to meto gyvenimo sanklodą ir galimybes siekė raidos: kreipėsi ne tik į Č.Kudabą, bet ir į įvairias redakcijas, Gamtos apsaugos komiteto pirmininkus V.Bergą, K.Giniūną, kraštovaizdžio architektą A.Taurą.
Gražios P.Vasiliausko ir Č.Kudabos vasaros. Tada jos Varniams teikė gyvybės.
***
Kudaba — reto grožio pavardė. Priebalsių ir balsių ramus sąskambis plaukia ritmu — tarsi profesoriaus plunksnos išlietas. Žodžiai jo, mintys, mąslus bei minkštas balsas, delnas platus, 1992 m. žiemą ištartas tradicinis, bet paskutinis — „laikykis“.
Parašyta 1994 m. vasary. Perrašyta ir papildyta 2018 m. rugpjūty Č.Kudabos sukurtos knygos „Kalvotoji Žemaitija“ pavadinimą saugančiam laikraščiui.