Tiesą sakant, visai atsitiktinai pakliuvo XX amžiaus pradžios, tuomet dar jauno poeto kunigo Mykolo Vaitkaus (1883-1973), eilių rinkinėlis „Šviesūs krislai“. Julita Švėgždavičienė, besidarbuojanti Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekos, kaip aš sakau, „amžinųjų vertybių skyriuje“, kraštotyroje, „Šviesius krislus“ surado net iš 1913 metų leidimo: „M.Vaitkus „Šviesųs krislai“, Jono Rinkevičiaus leidinys, Vilnius, 1913 M., M.Kuktos spaustuvė, Totorių g-vė 20“. Nurašiau taip, kaip pateikiama pirmajame šaltinyje — toks nepakartojamas sugrįžimo blyktelėjimas…
Ieva Sigita Naglienė
Būtent nuo 1909 metų iki 1913 metų Mykolas Vaitkus gyveno, dirbo ir rašė eilėraščius Telšiuose — ir gamtos, ir dangaus aukštybės, ir jauno keleivio svajonės, ir garbė, ir grožis, regis, nuo džiaugsmų iki nuliūdimų, nuo kelionių iki troškesių viršūnių, link kitokio pasaulio, iki gylių ir platybių, nes „Veržias siela į tolimą šalį“ (eil. „Tolimieji, nežinomieji kraštai“, Telšiai, 13.III.1912). Taigi va — argi ne tokiose pat svajonėse ir mūsų, XXI amžiaus žmonių, jaunystė? Ir suvoki, kad tikrieji jausmai, „skaisčios svajonės“ — gyvenimo linksmumas, laisvė, laimė, tikėjimas, meilė, kur „siela gėrėjas, svajonėmis minta“, nes „taip viskas į skaisčiąją pasaką dera!“ (Telšiai, 25/V 1912)… Ir kas belieka? Tiesiog gėrėtis tuo, kur jaunystė „akį nukreipia“ — „taip miela ir gera“, kur ieškoma ir dirbama, kur kuriamas grožis ir gėris — ateitis. O ir apie ilgesį jaunystė geba pasakyti! Daug jo esama ir poeto kunigo Mykolo Vaitkaus ankstyvųjų eilių rinkinėlyje. Kaip jis pats sako, „Ilgėties… Tas žodis tiek sielai pasako!/ Sujudina versmę saldžių atminimų!..“(eil. „Ilgėties“, Telšiai, 19 III 1912). Toje turtingoje patirčių žemėje — turbūt taip buvo ir bus — „Ant amžių“, užgimsta ir pradžių pradžios. Poetas Mykolas Vaitkus yra estetinės lietuvių literatūros pradininkas. Gal nuo tų poeto kunigo Mykolo Vaitkaus poetinių vertybių ir reikėjo pradėti? Bet man giliausiai įsiminė keleivio, keleivio-debesies, keleivio-paukščio, keleivio-traukinio, apskritai keliaujančiojo „šviesūs krislai“, reginių grožis, linksmesnė pusė, kur jaunystės jausmai „banguoja“, kur gebama, kaip sako poetas, kitaip: „Už siaurą debesėlį/Stipriau aš nusitvėriau“…Ir — visas pasaulis, kuriame ištariama ir „Ačiū Dievuliui!“, ir džiaugiamasi, kad daug kas „užuomaršon grimsta“, bet „Linksmas rytojų sutiksiu“…Pamažu eini į eilėraščio žmogaus vidinę tvirtovę. Kaip dabar sakoma, savastį — priešpriešą ir susitaikymą. Argi ne to ieško šių dienų žmogus? Vadinasi, poezija — saugoma gyvybė, kitokia, pasinerianti į vienatvę, atrodanti kaip iliuzija? Nuolat save ir mes įtikinėjame — regis, taip pat, kaip ir poetai, gyvenę truputį ankstėliau mūsų…
Literatūrinis gyvenimas — tai ir literatūrinė bendrystė, sambūriai, knygos, periodiniai leidiniai ir darbavimasis negailint savęs. Taip galima pasakyti ir apie poeto kunigo Mykolo Vaitkaus literatūrinę veiklą Telšiuose. Į Telšius jis atvyko 1909 metų pradžioje. Dirbo vikaru, kapelionu Telšių vyrų progimnazijoje, mergaičių progimnazijoje, keturklasėje miesto mokykloje ir dviejose pradžios mokyklose, o nuo 1910 metų rudens — Telšių gimnazijos kapelionu, įkūrė patriotinę kultūrinę kuopelę. Faktai. Ir dar jų — 1913 metais, kaip jau minėta, išėjo eilėraščių rinkinys „Šviesūs krislai“, po kurio amžininkų prabilta, jog ateina poetas iš Dievo malonės. Palankiai įvertinamas ir kritikų. Apie Mykolą Vaitkų literatūrinėse apžvalgose kalbama kaip apie poetą, estetinės krypties, barokinio stiliaus autorių, kurio eilėse, be religinių motyvų, gausu gamtos poetizavimo, asmeninių išgyvenimų. Tiesa, Telšiuose išleistas ir M. Vaitkaus eilėraščių rinkinys „Margumynai“, poemos „Genijus ir meilė“, „Upytė“. Visa tai liudija, kad poetas buvo aktyvus ir savo kūryba, ir visuomenine veikla, ir gebantis įsiskverbti į esminę žmogaus gyvenimo, jo išgyvenimų patirtį.
Mykolas Vaitkus — vyresniosios-viduriniosios XX amžiaus pradžios poetų kartos atstovas, kuris priskiriamas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą susiformavusių literatų kartai(ir Vydūnas, Mykolaitis-Putinas, Sruoga ir kt.). Galima teigti, jog nuo jaunystės laikų poeto Mykolo Vaitkaus prasidėjusios grožio paieškos, tęsiamos per visą jo gyvenimą, kaip pats autorius yra pasakęs, iki „Didžiojo grožio gaiviam spindesy…“
Aišku, reikėtų priminti, jog poetas kunigas Mykolas Vaitkus gimė Gargžduose, Klaipėdos rajone, mirė toli nuo Lietuvos — Amerikoje, labai daug dirbo, daug parašė ir paliko. Turbūt taip ir reikėtų. Bet… juk visa tai galima lengvai rasti šių dienų mikro-makro elektroninėje erdvėje. Mane tiesiog intriguoja tas paprastas nepaprastumas, žodžio lengvumas, tas jauno žmogaus ilgesys „Šviesių krislų“ erdvėje, keleivio žvilgsnis, tas mokėjimas apie rimtus dalykus tiesiog išsikalbėti suprantamai.
Ar mes tokie? Aišku, ne. Mes esame kitokie — XXI amžius, bet, Mielieji, ir tai pamatuota, ir tai kalbu, ir tai mokytų žmonių, ir tai, kaip sakoma, nuo to paties Dievo siųsta… Vadinasi, ir mums? Tai toks mano kuklus žvilgčiojimas į poeto kunigo Mykolo Vaitkaus eilių knygą „Šviesūs krislai“, kurios gimimo data 1913-ieji…
Brandus amžius, bet, patikėkite, kokios gyvos ir įsimintinos tiesos. Ir tos tiesos atėjo iš mūsų žemės, iš Telšių, kaip gali būti žemaičiui svetimos? Ir tuomet jaunuolių širdys buvo „nustebusios“, ir tuomet „painiojos mintys“, ir „matė sielą nekaltą“, ir šaukė tolimieji, nežinomi kraštai, ir būta „gilaus įkvėpimo“ (M.Vaitkus). Ir tuomet — ir dabar. Tuo ir įdomus kuriančiojo-skaitančiojo dialogas…