Ieva Sigita Naglienė
Giesmės ir gegutės reikšmė
Taip jau pavasaris surėdytas: žiedai — eilės, paukščiai — giesmės, o visa kita — kiek aprėpi, tiek ir turi. Kaip sako poetas A.Mikuta, „Žmogus sekundėmis didėja“. Tiesiog būtina, anot kūrėjo, išeiti, prisiminti, suklupti, gyventi — „Išsaugok naivumą, kurs pjūvenas paverčia/ auksu ir praveria burną giedojimui dažniau negu išmintis“.
O tokioje pavasario kelionėje taip gražiai ir dar viena kita A.Mikutos eilutė apie žmogų ir jo gyvenimą: „Kuklumas puošia žmogų, bet ne giesmę./ Su pilka jupele už krosnies neišgyvens giesmė ilgai./ Verčiau tegul sau bastosi po žmones“. Kelyje — giesmė kelyje. Ir paukštis — ir žmogus, kuriantis žmogus gieda. Juk kūrėjas, „Kaip kiekvienas paukštis“, todėl ir „Čiulbu rytmečiais iš savo aukštumų“,— sako poetas A.Mikuta.
Dabar tose, mūsų kasdienėse regyklose ar gyvenimo klausyklose — gyvų gyviausia gegužė, su visais giedojimais — su savo gegute, kuri sėkmingai minima ne vieno poeto kūryboje. Gegutė — iš mūsų tautos mitologijos, senojo tikėjimo, iš tyrinėjimų, iš praeities, mūsų protėvių, iš turtingos poetų vaizduotės, savitai kukuojanti eilėraščių eilutėmis. Iki dabar ji laikosi — ir kiekvieno dėmesyje: ar jau kukavo, ar jau užkukavo gegutė? O po to — kas ką, kas kaip atmena, kas kiek turi omenyje, kas kaip savo gyvenimo nuostatas susidėlioja. Pasikartojame ir mes turime savo gegutės laikus.
O iš tikrųjų, anot žolininkės, daktarės, mūsų gamtos ir tradicijų žinovės Eugenijos Šimkūnaitės (1920-1996), „O koks pavasaris be gegutės? Anksčiau ar vėliau, bet ji vis tiek užkukuoja. Tuo metu visi taikosi kišenėje skatikų nešiotis, nes užkukuos be pinigų — visus metus jų gausiai nesukrapštysi. Burtininkė ta gegutė“. Gegužės mėnuo, anot jos, „Ievos mergelės mėnuo, moteriška jos dalia“. Kaip sako žolininkė, Gegutės dieną mūsų protėviai dažniausiai švęsdavo gegužės pirmąją savaitę. Apie gegužės mėnesį, kuris buvo vadintas ir žiedžiu, sėmeniu, sėjiniu, kalba ir Libertas Klimka: „Gegužė — paukščių klegesio, augalijos vešėjimo mėnuo. Pirmąją mėnesio savaitę miške būtinai pasigirsta nerimastingas gegutės „Kukū, kukū!“ Kitados manyta, kad jos balsu pati likimo deivė Laima prabyla. Gegutės šventė — jaunimo vakaronė“ (2009). Kaime gegužinių — jaunimo šokių vakarai tęsdavosi visą paskutinį pavasario mėnesį. Tai buvo žavėjimosi, jaunystės, meilės, draugystės laikas.
Į gimimo ir mirties deivės Laimos žinią veda ir Pranės Dundulienės tyrinėjimai. Jos teigimu, deivė Laima, „garbinti pradėta dar akmens amžiuje. Ji — pirmapradė vaisingumo ir viso, kas žemėje gyva, atsiradimo globėja. Apie ją galima pasiskaityti jau D.Kleino giesmyno (1666 m.) įžangoje, (…) lietuvių mitologinėje tautosakoje. Pirminė deivė Laima buvo vaizduojama paukšte gegute“. Ji visa žinanti apie žmogaus gimimą, jo likimą. Jos dovanotos lemties pakeisti neįmanonama. Tiesa, ir „persiformavusi iš gegutės į moterišką būtybę, anot mokslininkės, Laima išlaikė dar daug deivės paukštės bruožų — ir paukščio kojas, ir sparnus.
Gegutė tapo žmogaus gyvenimo saugotoja, svarbių jo gyvenimo įvykių (gimimo, santuokos, mirties) parnešėja, taip pat ciklinio metų laiko apreiškėja. Jos funkcijos prasideda pavasarį, kai gegutė pirmu užkukavimu praneša žiemos ciklo chaoso pabaigą ir naujos metų tvarkos nusistovėjimą. Gegutė, kaip ir Laima, pirmiausia sprendžia žmogaus gyvenimo ar mirties klausimą, o tik paskui būsimą jo užsiėmimą, turtingumą. Ji lems, kiek žmogui gyventi.
Deivės Laimos gegutės buveinė buvo laikoma liepa“. Be to, skaičiai trys, šeši, septyni ar devyni buvo gegutės Laimos skaičiai. Liaudies kūriniuose parodoma, jog labai dažnai moterys po liepa melsdavosi, išliedavo savo sielvartą, o našlaitės prašydavo liepą pabūti už motinėlę. Anot P.Dundulienės, „šiuose vaizdiniuose glūdi pirmykštė filosofinė mintis, kad žmogus, kenčiantis didelį sielvartą, gali susilieti su dievybe, su gamta į vieną esybę, pradingti Visatoje, tada ir jo kančios tapsiančios lengvai pakeliamos“. Manoma, kad įvedus krikščionybę, senąją deivės Laimos buveinę perdavė Marijai. „Senu papročiu, kaip sako tautotyrininkė, ant liepų pradėta statyti Marijos statulėles arba kabinti jos paveikslus“ (1990). Tokie ar panašūs gegutės pasirodymai yra išsaugoti — kuriami poetų. Jiems rūpi žmogus, jo gyvenimas, tikėjimas ir ateitis. Kad ir kaip toltume nuo gamtos — pavasarį ji mus vėl burte užburia.
Iš skaitymų ir susimąstymų
Gegužės mėnesį itin pakilusi visa gamta — tuokart daugiausia dėmesio skiriama augalams, gyviams, paukščiams, juk be jų neįmanomas mūsų egzistavimas ir gilesne prasme. Tokių pavasario vertybių pateikta ir rašytojų, poetų mąstymuose — skaitai ir suvoki, jog turime, taip sakant, žalią medžiagą, kuri laukia mūsų dvasios sėjų.
Pavyzdžiui, K.Donelaičio „Metų“ pavasario cikle siejamas paprastumas su modernumu, visą pavasarį lydi džiaugsmas, linksmybės, dėkavojimai, darbai, tikėjimas ir pamokymai — atidus kuriančio žvilgsnis skelbia. Esama ir gegutės: „Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė/ ir Sutvertojį linksmai rykaudami gyrė“. Kiekvienas ras, ko ieškos. Šiame kūrinyje, rodos, visi gamtos padarai yra gyvi, nuoseklūs savo judesiu. Kiekvienas kuria savo gyvenimą — kiekvienas žmogus turi sektiną gamtos pavyzdį. Tik mes patys galime pasirinkti, kur mums geriausia, su kuo, kaip mums patiems atrodo — svarbu, kad yra prie ko priderinti dvasios galias. Ir gegužės mėnesio gegutė, tokia atpažįstama, tokia suteikianti mūsų mintims formą — per visą žydėjimą kukuoja. Tik būkime patenkinti, manykime, kad tokie ir esame.
Apie pavasario gegutę dainų yra surinkęs ir Simonas Daukantas, kuriose daug liaudies dvasinės kultūros detalių („Žemaičių tautosaka. I. Dainos, 1983). Pasak M.Lukšienės, tautosaka S.Daukantui buvo „jo vaikystės ir jaunystės kultūrinės aplinkos dalis“. S.Daukanto surinktos, kaip jis sako „dainės žemaičių“, aiškiai rodo Žemaičiuose gyvenusių žmonių papročius, kalbą, tikėjimą. Pavyzdžiui, dainoje „Trys gegutės kukavo“, gegutėlė išsako savo nepriklausomybę: „Bo esmu valna paukštelė,/ Neturiu ant savęs pono“. Ir lietuvių liaudies pasakose gegutė yra laisva, jos vaikelius kiti maitina.
Anot E.Šimkūnaitės, „gegiulė — tinginė, lizdo nekrauna, namų nežiūri, vaikų neauklėja“ (1991). Ir giedanti ji tik iki Petrinių — taip šią paukštę už melagystes nubaudęs šventas Petras. Tautosakos išmintis glaudžiai persipina su poetine išmone — tarsi iš naujo apmąstomi archaiški, mitologiniai reiškiniai, praeitis papildo dabartį. Tokių meninių gamtos ir žmogaus paralelių galima rasti ne vieno poeto eilėraštyje.
Maironio „Pavasario balsų“ (paskelbti 1895 m.) erdvėje — mūsų tautos dvasinis pasaulis. Labai atviros jo eilėraščių žmogaus patirtys, subjektyvūs išgyvenimai, individualus rūpestis. Tarsi vienoje visumoje ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis — išraiškingai, įtikinamai. Atvira ir tokia unikali mūsų tautos gyvenimo dvasinė patirtis. Maironio pavasario eilėraščiuose yra ir gegutės įvaizdis, svarbus jos artumas ir reikšmė žmogaus gyvenimui. Ji parodyta labai arti, tokia pat — lyg iš senojo tautosakos pasaulio, su visa menine simbolika.
Pavyzdžiui, eilėraščiuose „Našlaitė“, „Daina“ — sunkus našlaitės mergaitės likimas, jos kreipiniai, jos pašnekesys su gegute, jos tikėjimas ir viltys. Eilėraštyje „Našlaitė“ — vienišo žmogaus dalia, jos apmąstymas: „Kukavo gegutė, kukavo ilgai,/ Jai atliepė girių jausmingi balsai;/ Paklausiau raibosios tada:/ Kiek metų man skirta ant žemės vargų?/ Kiek laiko ilgėsiuos Dangaus angelų?/ Kiek verksiu be stogo maža?/ Triskart sukukavo gegutė raiboji“.
„Dainoje“ — taip pat našlaitėlės godos, sielvartas, liūdesys ir svajonės: „Atmint ar atmys kas mergaitę našlaitę?/ Ar skauda man širdį? oi ne, oi ne!/ Gegutė graudina „ku kū“ miške;/ Kukuoja — dejuoja ir širdį graudina,/ Ir, rodos, į girią, į tamsą vadina,/ Ir, rodos, tiek sako slapčia“. Tokie gilūs Maironio pastebėjimai, supoetinta vidinė būsena. Kaip sako poetas Tomas Venclova, „Ir vis dėlto Maironio rašymo būde yra kažkas amžino“ (1982).
Ir dar šis tas iš sumanytų eilėraščių apie gegužę su gegute
Vartant mūsų erdvėje kūrusių žmonių eilėraščius, galima sakyti, kad pavasaris, gegužės mėnuo yra giedras, saulėtas, teikiantis džiaugsmą. Vienaip ar kitaip poetai išbudina gyvenimo stygas. Ir žydėjimas, ir gegutė, ir kitokių paukščių — skambios gyvasties yra iki pat dvasios virpesių. Rodos, sujuda iš gilumos ir tai, kas regima, girdima, užuodžiama, ir tai, kuo žmogus gyvas — paviršiuje visos vidinės srovės. Anot poeto Prano Genio, „Gyvenimas išsirita iš pumpuro/ ne toks kaip knygose“.
P.Genio reginiuose žmogus patiria jausmų jėgą, laukimą, nuostabą. Dominuoja ne tik staigios permainos, nuotaikų kaita, bet ir amžinybės pajauta, esaties apmąstymas, kuris stipriai veikia žmogų. Poeto sakoma, „Taip tyra, giedra ir jauku/ toj saulės pasakėčioj“. Kurianti gamta — įkvėpianti, stipri jos paskata, raginimas griebtis veiklos, įsijungti į bendrą atgimimą, į visuotinį atsinaujimą. Gamta — jėga, kuri valdo kūrėją, stiprina, brandina. Gamta veikia visa galia — pavasaris, naujos patirties laikas. Anot poeto V.Mačernio, „Menu/ Gegužės mėnesio naktis brandžias“. Apie pavasario galią kalba ir Teklė Kryževičiūtė: „Laukai — žiedų, širdis dainų pilna./ Tai jos mane dainuoti žemei kelia“.
Apie pavasario gamtos poveikį kalbama ir poeto Stasio Jonausko eilėraščiuose. Itin subtilūs esamo ir pralėkusio laiko priminimai, lyg sustiprintas išgyvenimas, mirties ir atminties akordas, kuriame ir jėga, ir trapumas: „Žydėjo ir buvo spalvota,/ Čiulbėjo, mekeno, kukavo./ Tai buvo arba sugalvota,/ Bet iš gyvenimo tavo./ (…) Pralėkė viskas pro šalį —/ Tiktai akimis palydėjai“.
O Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraštyje „Gyvatės išviliojimas“ — papročiai, primiršti žmogaus ir pavasario ritualai: „Kol neužkukavo gegutė,/ nesugriaudėjo,/ lįsk, gyvate, po keru./ Ieškos tavęs kas netingės,/ šauks keisčiausiais vardais./ Pagaliau atves neregį./ Klausysies jo maldavimų,/ kol neiškentusi išlįsi./ Čiups tave džiovinčiai,/ aptekėliai niežais, nežinia/ ko išsigandę./ Saulėkaitoj pamirštas/ neregys glostys savo akiduobes“. Taip pat išmoningai poeto S.A.Dačkevičiaus eilėraštyje sukasi ir žydinčio, ulbančio laiko galios, kurios sklinda su pavasarine vandens energija: „Pasileido per brastas/ pasišokinėdami upokšniai./ Baltos putos,/ parausvintos alksnių žievės,/ pasiliko toli,/ toli nuo sraunumos./ Bandė kartis į pilkalnį,/ ir čia pakibo/ tarsi ant milžino/ nebaigto skusti skruosto,/ grybžtelėto/ beskubant pavasario lenktynių“.
Sukasi pavasario gegužė — kasdien vis daugiau žiedų, kasdien vis šilčiau. Žydi ir tie žiedeliai, kurie gamtos auginami, ir tie, kurie poetų pažadinti — tik, tik mūsų laukiantys. Ir, ačiū Dievui, kad tokių esama: ir gegužė sava, ir jos gegutės kukuoja, ir suprantame, jog jų giemės nesibaigs, kol mes skaitysime.