arba — „Viskas vėl lieka kaip ant ežero krūtinės
Ir neįžvelgiama, tamsiai gilu…“ — Vytautas Mačernis
Ieva Sigita Naglienė
Perėjimai
Sužydės, tuoj tikrai viskas pasipils — pavasaris! Kantrybės ir laukimo. Visko dar bus. Matyt, ir laimės — svarbiausia kantrybė, o visa kita — išsipildys. Tikrai — vėliau ar anksčiau, turėsime, ko esame išsiilgę, juk „laikas neša saulę“,— pasak poeto Vytauto Mačernio.
Laimė — toks vidinės užsklandos įtrūkimas, kai pajauti, jog kažin kas taip giliai subanguoja ir žydi. Ir supranti, jog tai tam tikras dvasinis pažinimas — tavo įsigyvenimas, stipriai paveikiantis visą nūdienos reginį. Juk išsyk gali atkurti savo žvilgsnių, žingsnių, ženklų visumą. Laimė nebūna atskirai, kažin kur — tai žmogaus išgyvenimas, patyrimas, pamatymas, nepasiekiamo pasiekimas, iškėlimas, išnešimas, paliudijimas. Galbūt tuomet gaunamas atsakas, kas iš tikrųjų dedasi tavo paties viduje? Suprantama, jog viena ar kita mintis atsiranda ką nors perskaičius ir ką realiai patyrus, su kuo nors gyvenime susidūrus.
Šįkart laimės mintys susidėliojo iš pašnekesio — tiesiog apie skaitytą knygą „Kelias į laimę“ (2007), kurios autorius L. Ron Hubbard, vienas įtakingiausių rašytojų, kaip sakoma, vedantis žmones į geresnį gyvenimą, kuris pagrįstas protu. Ne vienas, perskaitęs šį leidinį, sakė, „o kad taip iš tikrųjų gyventume — į laimę!“ Kokia esmė? Dominuoja jausmas ir protas. Pasak autoriaus, „Laimė — būsena, kai žmogus sveikas, patenkintas, patiria džiaugsmą, ramybę. Tai reakcija, kai įvyksta kas gero“. „Man patinka padėti kitiems,— sako rašytojas,— ir aš manau, kad didžiausias malonumas mano gyvenime — matyti žmogų išsivadavusį nuo šešėlių, temdančių dienas.“ Autoriaus teorinės įžvalgos — tai paskata, kaip rasti kelią į laimę, juk „Kelias į laimę yra greitkelis tiems, kurie žino, kur prasideda kelkraščiai. Jūs esate vairuotojas. Sėkmingos kelionės“. Ir pagrindiniai šio keliavimo reikalavimai: savęs ugdymas, pagarba ir tolerancija, tiesa, gėris, įsipareigojimai, stebėjimas, praktiniai įgūdžiai ir nuolatinis mokymasis — „užsiėmimas vertinga veikla suteikia laimę“. Saikingumas, rūpinimasis savimi, tinkamas auklėjimas ir ugdymasis — kelia žmogų, skatina jį veikti. Rašytojas L. Ron Hubbard išskiria ir itin svarbių minčių, pavyzdžiui: „Pavargę žmonės nėra budrūs“; „Jei žmogus yra silpnas, jam kyla pagunda griebtis gudrybių ir melo. Būtent tai ir sukelia svetimėjimą tarp kartų“; „Matykite tai, ką jūs matote, o ne tai, ką kiti verčia jus matyti“; „Svarbiausia sustoti ir pasižiūrėti. Kai pamatai, gali suvaldyti situaciją“; „Nesiliauti mokytis. Pasaulis ir taip pakankamai žiaurus tiems, kurie negali mokytis“; „Tikėjimas — paguoda ir džiaugsmas“; „Tačiau niekas, išskyrus jus negali pasakyti, ko reikia, kad jūs būtumėte laimingas“. Po tokių susimąstymų, kaip sakoma, iš pasaulio, kirba žvilgtelėti ir į mūsų žmones: į tautos išmintį ir rašančių pastebėjimus, įdomu, kur krypsta laimingųjų akys, ką jaučia laimės apimtos širdys? Poeto V.Mačernio — tiesiog taip dabar sutapo (tiesiog nesirenkant — natūraliai išgyventa) stebint, jog poeto įregėta įvairiaspalvė laimė: buvusi ir nueinanti, netgi apibendrinta — „Nėra laimės“…
Ir vis dėlto tas Poeto pažinimo troškulys — ir gyvenimas: „aš einu vėl žemės ilgesy/ Regėjimų liepsna liepsnot“; „galime svajot, tikėt ir džiaugtis:/ Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,/ O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,/ Čia žemėj lankosi retai“; „regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint,/ su juo ritmingai plakė visatos širdis./ Iš sielos, lyg šaltiniui prasivėrus,/ Ištryško ateities vaizdų grandis“; „Ir noris laimę užumiršt ir darbui atiduot rankas“; „Ir žemė pro rasas, lyg džiaugsmo ašarom užlietas veidas,/ Spindėjo nemirtinga, išdidi“; „legendos žodžiai/ Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,/ Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis,/ Kur plaukia vėjas, šiltas ir gaivus“; „širdis vėl klieda apie naują ir prasmingą žygį,/ Ir, degdamas liepsnoj, aš vėl regiu (…)/ Į priekį smelkiasi naujoji milžinų karta“; „Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų“… Tai iš V.Mačernio „Vizijų“ — ėjimo ir laimės, būties esmė, žmogaus egzistencijos apmąstymai. Menininko skausmas ir laimė — tradicijų, vertybių, tautinių ištakų perimamumas. Laimė būti savimi ir sykiu su visa tautos sielos nušvitusia istorija. O juk „Mačernis ilgą laiką — nuo jo kartos žmonių, nusirašinėjusių jo eilėraščius (ir taip juos išsaugojusių) iki maždaug „Sietyno“ (Lietuvoje 1988-1991 matais jaunųjų humanitarų leisto mėnraščio) kartos — buvo skaitomas tuo ypatingu būdu, kai poezijoje ieškoma likimo, tikimasi išvysti jo veidą ar sielos paveikslą.
Skaitymo fenomenologijos rūpestis — kaip perskaitoma tai, kas yra tekste ir už jo“,— tokios mintys iš Viktorijos Daujotytės 2021 metų knygos „Žemės keleiviai. Mačernis“. Mintys — o gal nuoroda į dabartį — išlikimo ženklas? Mačernis — ir jo tekstas, jo „Veidas — fenomenologinis Mačernio lyrikos žymuo,— pasak V.Daujotytės. — Nebūties veidas („Pabaiga“) ir mylimosios nerūpestingas veidas („Pavasario sonetai“, 3) — labiausiai nutolinti poliai. Mačernis yra vienas iš poetų, kurių gyvenimas ir kūryba dar veda į būties slėpinius, pateisina nykstantį kalbėjimą iš kito lyrikos poliaus — iš „Pajūrio vaikų“: „Mes gyvenom prie jūros tada,/ Du geri, du laimingi vaikai…“ Taigi — laimė, laimingi — be visų kitų būtiniausių laimei akcentų: ir kalbėjimas, ir susikalbėjimas, esant ir tai žymint, taip natūraliai, iš gilumų. Mačernis — ir mes, kiek ir kuo galime pasitikėti — dabar? Veidai — ir veidų, kiek ir kokios laimės? Regis, ir išlikimo rūpestis? Regis, aplinka sukrėsta, o sielą būtina išsaugoti — galima nujausti, kiek mums dabar Mačernis savas, kiek džiaugsmingai atpažįstamas. Skaitai — ir perskaitai, kad būtų galima ir iki savęs apibrėžti. Juk iš tos pačios Žemaitijos dvasinių gelmių, pajausta tai, kas tikriausia — ir iki pasaulio, tuo laimės išsiveržimu…
Nepakartojamos laimės dvasinės vertės
Visai neseniai teko vartyti ir perskaityti rašytojos Lazdynų Pelėdos — Sofijos Pšibiliauskienės (vienos iš rašiusiųjų dviejų seserų), gyvenusios visai čia pat — netoli Tryškių, Paragiuose, Raštus, išleistus 1954-1955 metais. Septyni Raštų tomai, saugomi kolekcininko Gedimino Petrulio asmeniniuose fonduose, įdomių, skaudžiai realistinių išgyvenimų istorijos — ir laimės dramos, tikėjimo, vilties žodžiai. Galima sakyti, ir džiugu, ir iki liūdesio, bejėgiškumo graudu dėl suluošintų gyvenimų — regėta tikroji laimė, bet iki jos nenueita. Tokios nepakartojamos laimės vertės… Ir užsikabini — žmogus visada ieškojo išeities, tikėjo savo likimu.
Toks emocinis nusiteikimas — ir Lazdynų Pelėdos atmintis, pačios rašytojos gyvenimo apmąstymas, tiesiog 1901, 1911, 1921 ar 1931 metų jos rašytų apsakymų pasikartojimas, periodinių straipsnių perskaitymas, kuris veda į gyvenimo realybę. Juk šiemet tiems, užrašytiems šaltiniams, jau po visą šimtmetį ir viršaus, kaip sakoma! O žmogus — kaip žmogus, menkai pakitęs savo jausmine patirtimi: svajojantis, dirbantis, mylintis ir kenčiantis — tiesiog besigręžiantis į laimę: „Laimė“, „Sugriautas gyvenimas“, „Prie laimės“, „Roželės laimužė“, „Laimingi“ — ir kiti kūriniai, kuriuose gyvenimo dramos ir džiaugsmai. Pavyzdžiui, įsimena keletas sakinių iš Lazdynų Pelėdos laimės samprotavimų — išgyvenimų patirties: „Nors ir paviršutinės laimės viltis, rodos, prašvito, bet klotis pradėjo nei šio, nei iš to“ (1901 m.); „Laimės nėra šiame pasaulyje, tvirtina pesimistai. Yra laimės valandos,— tiki jomis svajotojai. Tos valandos tai žaibo tviskėjimas nakties tamsoje. Trumpos jos, tačiau kaip jos monija, vilioja poetingąsias sielas!..“; „moteriškė tvirtai tikėjo, kad toji jos laimė tvirta, amžina…“; „labiausiai tiko, kada senis įsipasakos, būdavo, apie Laimės viešpatiją, kuri esanti už devynių kalnų, už devynių upių, už devynių jūrių“; „kas save pergali, tas laimi“ (1911 m.). Apie laimingus žmones sakoma: „pasitenkinančių tuomi, ką žemė močiutė duoda“, „lyg ta lauko žolelė“, „išsižadėti asmeninės laimės, gyventi kitų gyvenimu ir laime“, „Žinoma yra žiedų laimė: plaštakės neaplenks jų, ir jos neaplenkė: atlėkė margaspalvė plaštakėlė pasidžiaugti žiedeliu, išsiurbti medaus, ir… (…) Ji gyveno vien svajone, toli nuo šio pasaulio, užžavėtoje svajonių karalijoje“, „kūrė reginius, o visi tie reginiai buvo tokie šviesūs, saulėti, tokie gražūs, moningi…“, „Svajoja, siekia jos, tos bėdinos sparnuotosios plaštakės, kol gyvenimo proza palaužia sparnus. Ponia Jadvyga žinojo visas tas teorijas, tačiau tikėjo tvirtai ta didele, šviesia, begaline laime…“; „jis svajojo apie garbingą ateitį, apie artisto laurus, mėgo viešpatauti,— ji mokėjo gerbti galiūną… ir pasidarė viens kitam artimi… reikalingi“ (1921 m.); „ji duodavo vyrui patarimus, kurie stropiausiai buvo pildomi. Jei žmona jo nevaldytų,— sakydavo kaimynai,— į niekus išeitų. Boba turi galvą, o tai ir yra šeimynos laimė“ (1931 m.).
Yra Lazdynų Pelėdos keletas publicistinių straipsnių, rašytų 1911 metais, kuriuose ji kelia tautosakos, liaudies meno rinkimo, populiarinimo klausimus — tai tikrosios laimės, atminties ir tautos stiprybės šaltiniai. Viename iš jų — „Kol laikas“ yra akcentuojamas etnografijos, savo kultūros, senobinių dalykų individualumas: svarbu „pasirodyti ir pasigėrėti“, „branginti mūsų senobines liekanas, ne dėl jų piniginės vertės, bet todėl, kad jos liekanos tai mūsų garbingos, vargingos, laimingos ir prislėgtos praeities!..“ Apie savo laimę rašytoja Povilui Višinskiui 1901 metų viename iš laiškų rašė: „turiu visa ko gero, ko tik dūšia trokšta“. Galima teigti, jog Lazdynų Pelėdos kelti patvarumo, atjautos, meilės, žmoniškumo, tikėjimo kriterijai. Be to, rašytojos yra parodyta, kaip pinigo galia, sunkios gyvenimo sąlygos moraliai žlugdo troškimus. Pasak B.Pranskaus, tokie realistinės tikrovės atspindžiai (1954).
Apie savo išgyvenimus, laimes ir nusivylimus Lazdynų Pelėda — Sofija Ivanauskytė-Pšibiliauskienė yra rašiusi savo prisiminimuose — autobiografijoje. 1891 metais Sofija ištekėjo, kaip pati sako, „amžinuoju mazgu surišta“: „Slankiojau po namus, o siela toli toli kažkur skrido, prie kažkokios išsvajotos „saulužės“; „Vargas, badas gesino šviesiąsias žvaigždes“; „Vyras, praskolinęs tėviškę, išvažiavo į Ameriką ten laimės ieškotų, bet užuot ją — rado ką kita: neblaivus buvo prie darbo užmuštas geležies fabrike“. Va, tokios pačios rašytojos išgyventos gyvenimo akistatos — žiūrint į gilesnius reiškinius, rašant, mylint ir skelbiant: „o sąžinės ir širdies neparduosiu!“
Kiekviena diena, kiekvienas tarsi iš naujo perimtas, lyg ir buvęs reiškinys — ėjimas, tikėjimas ir atradimas. Į kokias gilumas benueitume, su kokiomis laiko permainomis besusidurtume — visa tai grūdina. Ir, kaip sakė rašytoja Lazdynų Pelėda, „kas save pergali, tas laimi“… Laimė — yra gyvenimo kelionė. Tiesiog nepakartojama dvasinė būsena — „Viskas vėl lieka kaip ant ežero krūtinės/ Ir neįžvelgiama, tamsiai gilu…“ — pasak poeto Vytauto Mačernio.