Įpusėjo Savivaldybės tarybos kadencija. Kaip politikams sekėsi tesėti savo įsipareigojimus?

Į „Kalvotosios Žemaitijos“ klausimus atsako Savivaldybės tarybos narys Algirdas Bacevičius

Savivaldybės taryba renkama ketveriems metams. Jau praėjo dveji šios kadencijos metai. Ką politikams pavyko pasiekti ir ko ne? Kokius tikslus kelia likusiam kadencijos laikotarpiui? Kaip jie vertina praėjusius metus? Kadencijos įpusėjimo proga kai kuriuos Savivaldybės tarybos narius paprašėme atsakyti į klausimus. Dabar skelbiame interviu su Savivaldybės tarybos nariu Algirdu Bacevičiumi.

— Įpusėjo Savivaldybės tarybos kadencija. Kaip vertinate Savivaldybės tarybos veiklą, rajono ekonominę, socialinę bei kitų Savivaldybės kuruojamų sričių būklę? Kuo ji pagerėjo ar pablogėjo, lyginant su ankstesniu laikotarpiu?
— Savivaldybės taryboje per tuos dvejus metus būrėsi ir iširo kelios valdančiosios koalicijos. Būrėsi dėl pareigų, kitokios naudos, o ne rajono interesų. Silpnas, kompetencijos stokojantis, rajonui svarbių sumanymų neturintis meras negali orientuoti Savivaldybės tarybos veiklos taip, kad ji spręstų esmines rajono problemas, o ne vien įprastus, kasdienius reikalus. K.Gusarovas save parodė kaip atstovaujantį politiniams klanams, o ne rajono visuomenei. „Valstiečių“ Savivaldybės administracijos direktoriumi paskirtas Imantas Motiejūnas, manau, ne tik pats prasčiausias vadovas per visą šios įstaigos istoriją, bet ir žmogus, stokojantis garbingumo. K.Gusarovas ir I.Motiejūnas puikiai sutarė. Gerai sutarė visų partijų atstovai Taryboje. O ko nesutarti? Algirdo Žebrausko žentas Tomas Lekavičius gavo direktoriaus pavaduotojo pareigas „Telšių butų ūkyje“, įmonei vadovauja su „valstiečiais“ siejamas Adomas Domarkas, buvęs meras Petras Kuizinas įsidarbino „Telšių autobusų parke“. Dabar visi jie vėl riejasi dėl valdžios, bet ne dėl rajono reikalų. Konservatoriai nuolat pataikavo valdantiesiems, nieko neveikė kaip opozicija. Janina Bucevičė „skalbė“ K.Gusarovo mundurą, Mantas Serva tykojo vicemero pareigų, kol jas gavo.
Telšių rajono ekonominė situacija yra katastrofiška: didžiulė bedarbystė, skurdas, socialinė atskirtis, įsikerojusi korupcija, nėra investicijų, verslas merdi, Savivaldybės biudžetas deficitinis, praskolintas… Pagal daugelį rodiklių Telšių rajonas velkasi kažkur Lietuvos „uodegoje“. Visa tai puikiai patvirtina didžiulė emigracija: kasmet rajonas praranda apie 4 procentus darbingo amžiaus gyventojų, daugiausia — jaunimo. Prognozės gąsdinančios — po keliolikos metų čia liks vien tik pensininkai… Sakoma, ateitis priklauso jaunimui, bet mūsų jaunimas bus nebe mūsų: jie kurs ateitį kitose valstybėse — Vokietijoje, Švedijoje, Airijoje ir panšiai.
Telšių rajonas žlunga. Nematau jokių rimtų Savivaldybės iniciatyvų, kurios bent sustabdytų rajono nykimo tempus. Dėl tokių liūdnų perspektyvų atsakomybę turėtų prisiimti tie, kurie priima sprendimus — meras, Savivaldybės taryba. Tačiau įsigilinus į Tarybos narių personalijas, tampa aišku, kad su tokios sudėties Taryba neįgali ką nors iš esmės pakeisti. Dauguma Tarybos narių dalyvavo rinkimuose tam, kad laimėjus vietą Taryboje, pagerintų savo asmeninį gyvenimą, o kitų žmonių reikalai jiems visiškai nerūpi, jie — paprasčiausi savanaudžiai. Tiems žmogeliams politika yra verslas ir pragyvenimo šaltinis. Kyla klausimas: kas atstovauja Telšių rajonui, kas už viską atsako? Deja, niekas. Todėl toks ir yra rezultatas…
— 2019 metais per rinkimus Jūs ir Jūsų visuomeninis rinkimų komitetas kėlė tikslus, uždavinius. Ką pavyko įgyvendinti, ko ne ir kodėl?
— Dalyvaudamas rinkimuose rinkėjams žadėjau kovoti su korupcija Telšių rajone, tai ir darau: stebiu valdančiųjų veiklą, elgesį, rašau įvairiausius raštus, skundus, renku apie juos duomenis ir įvairiais būdais viešinu jų tamsius darbus. Taip ir yra vykdoma korupcijos prevencija, tegul rajono gyventojai žino viską apie „išrinktuosius“ ir per kitus rinkimus tegu nebebalsuoja už tuos, kurie iš jų vogė. Savivaldybės taryboje pagal mūsų visuomeninio rinkimų komiteto sąrašą esame išrinkti tik du Tarybos nariai: aš ir Martinas Leščiauskas. Nepriklausėm ir nepriklausom jokioms valdančiosioms koalicijoms, nors susidarius dabartinei, prašyta mūsų paramos. Valdantieji nesutiko su mūsų sąlygomis dirbti kitaip, rajono visuomenei, o ne politinėms šutvėms. Todėl nematome reikalo būti kartu su jais. Mums ten visi vienodi: ir „raudonieji“, ir „baltieji“.
— Kokias savo, kaip Tarybos nario, reikšmingas rajonui iniciatyvas galėtumėte paminėti? Kokie Savivaldybei dabar būtų svarbiausi tikslai, kuriuos reikėtų pasiekti per likusius Savivaldybės tarybos kadencijos metus?
— Per dvejus šios kadencijos metus Taryboje prirašiau begales raštų. Kiekvienas jų — tai konkretus siūlymas kažką daryti, nedaryti ar perdaryti. Aktyviai dalyvauju Tarybos, komitetų posėdžiuose ir niekada nebalsuoju už nenaudingus Savivaldybei ir jos gyventojams sprendimus. Didele dalimi raštų buvo kreiptasi į rajono merą ir Administracijos direktorių, kurie visus mano siūlymus ignoravo ir visas mano darbas atsidūrė jų šiukšliadėžėse. Tuo jie pademonstravo ne tik asmeninę antipatiją man, bet ir tokį pat požiūrį į likusius rajono gyventojus, kuriems aš atstovauju, ir jų problemas.
Viena didžiausių Telšių rajono problemų — aukštas nedarbo lygis. Nekuriamos naujos darbo vietos, nevystoma pramonė ir gamyba. Dėl to prarandame pagrindinį valstybės turtą — žmones. Dėl daugelio priežasčių mūsų rajonas tapo nepatrauklus investicijoms. Vietinė valdžia nėra suinteresuota rajono vystymusi, todėl vyksta stagnacija, kuri mus atves į dar didesnę krizę. Vietiniams verslininkams nenaudingas naujų įmonių atėjimas į Telšių rajoną, jie bijo konkurencijos. Naujos investicijos pagyvintų ekonomiką, skatintų darbą rinkos sąlygomis, o tai reiškia, kad kiltų atlyginimai. Atlyginimų niekas kelti nenori, nors daugelis dirba už minimalų atlygį ir gyvena nuo algos iki algos. Ši situacija palanki tik gobšiems darbdaviams, kurie lobsta kitų žmonių sąskaita.
O kalbant apie Savivaldybę, jos pagrindinis, tačiau niekada taip ir nepasiektas tikslas — tikras veiklos viešumas, o ne vadukų savireklama; visų priimamų sprendimų skaidrumas, o ne įnirtingas slapukavimas kaip dabar; pagarba piliečiams, o ne biurokratinis atsirašinėjimas; atsakomybė, o ne jos vengimas. Sakyčiau, partijų rajono skyriams pagrindinis tikslas — tapti rajonui reikalingus tikslus turinčiomis politikų grupėmis, o ne kažko tykančiomis šutvėmis. K.Gusarovui pagrindinis tikslas — nors pabandyti tapti meru, o ne mėgautis mero pareigomis ir grožėtis pačiam savimi. Savivaldybės administracijos pagrindinis tikslas — tapti piliečiams atstovaujančia įstaiga, o ne šutvių interesus tenkinančia ar vien savimi besirūpinančia kontora.
— Dėkojame už atsakymus.

1 komentaras

  1. Rimtas požiūris – bent vienas žmogus, kuris niekam nepataikauja, sako rupią tiesą, niekada nemeluoja. Savivaldybėje – tik kėdžių stumdymai,silpnaprotystė, šlapdriba, nieko daugiau.

Daugiau nekomentuojama.