Spalio 2-6 dienomis Telšių Žemaitės dramos teatre vyko IX tarptautinis jaunimo teatrų festivalis „Teatras – tautos sparnai 2023“, kurio idėja, anot festivalio sumanytojos režisierės Laimutės Pocevičienės, „gimė siekiant gyventi įdomiau ir papuošti miesto, teatro ir savo kasdienybę. Šio projekto metu galima sužinoti, kuo gyvena pasaulyje jaunimas, realizuojantis save teatrinėje erdvėje, pasimokyti iš kitų ir parodyti mūsų teatro studijos SAVI spektaklius, susipažinti su iškiliomis teatro asmenybėmis, sudaryti galimybę teatro mylėtojams tobulėti.“ Negana to, festivalis tapo tiltu nuo Londono iki Telšių. Jame jau šeštąjį kartą lankėsi Londono Kenneth More teatro režisierius Michael Woodwood, vedęs kūrybines dirbtuves jauniesiems studijos SAVI aktoriams ir sužavėjęs Žemaitės dramos teatro auditoriją vodeviliu „Hiltono seserys“. Būtent jo vedamas kūrybines dirbtuves režisierė L. Pocevičienė išskyrė kaip vieną vertingiausių festivalio bruožų. Anot jos, Michael Woodwood yra festivalio kokybės ženklas. Režisierius pasidalino savo teatrinių santykių su režisiere Laimute Pocevičiene užkulisiais, negana to, pristatė britų teatro virtuvę.
Julija Mažonaitė
Ilgametė bičiulystė
Prasminga teatrinė draugystė tarp režisieriaus Michael Woodwood ir Telšių Žemaitės dramos teatro prasidėjo 2007 m., kuomet studijos SAVI aktoriai buvo pakviesti atstovauti Lietuvai tarptautiniame teatrų festivalyje Londone su spektakliu „Telšiai – dovanų kalva“, kuris sulaukė didelio pasisekimo tarptautinėje scenoje. Tuo tarpu režisierius vedė kūrybines dirbtuves, susidomėjo studija SAVI, kuri jau 2010 m. buvo pakviesta dalyvauti Redbridge dramos centro tarptautiniame teatrų festivalyje su spektakliu „Adelės CV“.
Šie profesiniai santykiai – išskirtiniai. Atvykus režisieriui, jaunimo studijos aktoriai tobulina savo anglų kalbos žinias – vertėjauja, tampa tarpininkais tarp jo ir L. Pocevičienės. Pasiteiravau M. Woodwood, kaip jis jaučiasi dėl to, kad niekuomet nėra tiesiogiai bendravęs su režisiere. Jis pasidalino, kad „tai nėra sudėtinga. Tačiau kartais būna juokinga, nes Laimutė supranta šiek tiek anglų kalbos, o aš lietuvių, žinoma, nesuprantu, išskyrus keletą žodžių kaip „kava“ ar „labas“. Kartais ji ima su manimi kalbėtis, tad pasitaiko komiškų momentų, kuomet vienas kito nesuprantame. Būtų smagu su ja kalbėtis be vertėjų. Galėtume pakalbėti ir apie kitus dalykus, apie teatrą, režisūrą ir vaidybą. Gaila, kad negalime pasidalinti šia savo gyvenimo dalimi.“ (versta iš anglų k.) Tačiau tai nedaro didelės įtakos teatriniams santykiams. Režisierius dalinasi, kad tapo gerais draugais su studijos aktoriais. Dar 2014 m., sveikindamas studiją SAVI su dvidešimtmečiu, režisierius rašė: „Čia įgijau daugybę draugų. (…) Akivaizdu, jog visa Jūsų studija – režisierė ir aktoriai – esat užvaldyti aistros savo teatrui, – tad ir spektakliai visada aukšto meninio lygio.“
Britų teatro virtuvė
Režisierius pasidalino, kad daugumą žiūrovų sužavėjo aktorių gebėjimas greitai persikūnyti iš vieno personažo į kitą ir neįprastas, Lietuvoje nematytas vaidinimo stilius. M. Woodwood, dirbdamas ir su kitais Lietuvos teatrais Kaune ir Klaipėdoje, pastebėjo, jog kai kurie vaidybos elementai, įprasti Didžiosios Britanijos ir Amerikos teatruose, lietuviams būna nauji. Jam tai įdomu, kadangi šių „naujovių“ yra mokomi visi aktoriai jo šalyje.
Kaip vieną didžiausių skirtumų tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatrinio gyvenimo režisierius išskyrė teatrų kiekį. Būtent Londone ši meno šaka yra sulaukusi didžiausio susidomėjimo. Mieste galima rasti visko: nuo labai mažų ir intymių teatrų iki didžiulių nacionalinių ir komercinių teatrų. Žinoma, tokiame plačiame teatriniame pasaulyje sudėtinga surinkti auditorijas: kai kurie spektakliai Kenneth More teatre yra rodomi tik vieną ar dvi dienas iš eilės, negana to, tam įtaką daro ir didžiulis veiklų pasirinkimas, mat didmiestyje gausu kino salių, naktinių klubų ir kitų užsiėmimų.
Vodevilis „Hiltono seserys“
Šįkart M. Woodwood į festivalį „Teatras – tautos sparnai“ atvyko ne tik vesti kūrybinių dirbtuvių, bet ir pirmąkart Telšiuose pristatyti vodevilį „Hiltono seserys“. Tai – tikra Siamo dvynių gyvenimo XX a. istorija, pribloškusi akivaizdžiu pavyzdžiu, koks nenuspėjamas yra likimas, mat seserų gyvenimas – tikra karuselė: nuo grėsmės mirti tik gimus ir buvimo parduotomis savo pačių motinos iki pasaulinės šlovės Vodevilio scenoje…
Po spektaklio buvo galima išgirsti, jog dauguma žiūrovų stebėjosi tuo pačiu dalyku, kurį puikiai įgarsino ilgametis studijos SAVI aktorius Gytis Kumža: „Nuostabu tai, kad vaidino tik dvi moterys, o pakeitė kone keturis kartus daugiau vaidmenų, kuriuos visus aktorės įkūnyti sugebėjo vien pakeitusios balso intonaciją ir kūno kalbą.“ Paklausus, kaip įmanoma įkūnyti tiek daug personažų, britų režisierius atskleidė, kad nepaisant to, koks geras yra režisierius, viskas priklauso nuo aktorių talento. Negana to, M. Woodwood pasidalino, su kokiu sunkumu, apie kurį žiūrovas nė nepagalvotų, susidūrė aktorės: „Vienas iššūkių yra tai, kad vaidinti karšta. Kai repetuodavome, kartais stovėdavau šalia jų. Kai visą laiką esi taip arti kito, sukaisti, nes nesi įpratęs nuolat trintis į kitą žmogų, o vaidinant ir taip karšta.“ (versta iš anglų k.)
Režisierius paaiškina ir pagrindinę spektaklio mintį – vodevilyje „Hiltono seserys“ visuomenėje įprastos rolės tarsi apsiverčia: savo gyvenamuoju laikotarpiu Siamo dvynės buvo laikomos „išsigimėlėmis“, tačiau šiuo atveju „išsigimėliais“ dėl savo siaubingo elgesio parodomi jas išnaudoję ir bjauriai su jomis besielgę žmonės – jas pardavusi motina, jų smurtautojai „savininkai“ ir šou pasaulio figūros.
Festivalis – lėmėjas
Anot vokiečių kilmės iliustratoriaus ir rašytojo Volfo Elbruchto, mūsų laikais menas – prožektorius ir ginklas. Akivaizdu, jog kas dvejus metus Telšiuose praūžiantis festivalis „Teatras – tautos sparnai“ yra tapęs būdu plėsti gyventojų akiratį, išsivaduoti nuo mažo miesto kasdienybės: Telšius aplanko ne tik režisieriai iš įvairių Lietuvos kraštų, bet ir iš kitų šalių.
Festivalio įtaką galima įrodyti labai konkrečiais pavyzdžiais. Penkerius metus studijoje SAVI vaidinusiai Liepai Akavickytei festivalis turi ypatingą reikšmę: galimybė stebėti kitų miestų ir šalių aktorių vaidybą, tobulintis Michael Woodwood vedamose kūrybinėse dirbtuvėse „provokavo drąsius, nenuspėjamus meninius sprendimus, idėjas, skatino plėsti savo komforto zoną ir giliau ištyrinėti savo potencialą.“ Atradimai aktorei tapo stimulu neapleisti šios meno šakos – šiemet ji pradėjo teatro ir vaidybos meno studijas Airijos Korko universitete.