Algimantas Savickis
Aviacijos mokykloje greitai prisiminiau savo senelio žodžius apie užpakalį ir marškinius. Mus laikė griežtai: keldavo ryte šeštą valandą – nežiūrint, koks metų laikas ir kiek už lango laipsnių, vienmarškinius gindavo penkis-dešimt kilometrų. Palaidinę leisdavo virš marškinių užsivilkti tik esant daugiau penkiolikai laipsnių šalčio.
Taip ir plasnodavome it gulbės pavasario šalnų metu po pušų gojelį. Kuteno širdį tik tai, kad bėgimo trasoje sutikdavome tursenančius dėstytojus, būrių vadus, net mokyklos vadovą. Jie taip pat lakstė, stengėsi išlaikyti sportinę formą. Pasisveikindavo su mumis rankos pakėlimu.
Kai mokykloje paskelbdavo aliarmą – mūsų karininkai bėgdavo it kurtai. Daugelis jų buvo metuose, kovojo Antrajame pasauliniame kare. Štai, ką reiškia nuolatinis dėmesys sau, sportas.
Po to mankšta sportiniame miestelyje, kokio pavydėtų bet kuri Šiaulių mokykla, ir vandens procedūros. Nežinome, iš kur mūsų viršila gavo tuos aliejinius dažus – buitinės patalpos per du mėnesius neišdžiūvo. Prausėmės lauke iki pat gruodžio pabaigos. Rytais prie sugręžioto metalinio vamzdžio aidėdavo šauksmai ir juokas. Įkaitęs kūnas nuo šalto vandens degte degdavo.
Po pusryčių ir rytmetinės visos mokyklos klausytojų ir karininkų rikiuotės – į klases. Ir taip diena dienon. Kalėme teoriją – įgriso. Tiesa, kiekvieną mėnesį turėdavome du „langus“ – vykdavome į poligoną ir iš greitašaudžio ŠKAS-o kulkosvaidžio, pagrindinio tarybinės aviacijos ginklo Antrajame pasauliniame kare, pliekdavome į „Seibrų“, „Super Seibrų“ ir „Hanterių“ maketus. Jie „bėgdavo“ geležinkelio bėgiais, o mes tik spausdavome „gašetas“… Žiežirbos skriejo.
Visą laiką mus jaudino vienas klausimas: kada skrisime?
Net klasės globėjas, vyresnysis leitenantas, dėstytojas Konstantinas Sagadijevas nieko konkretaus negalėjo pasakyti. Tada šį klausimą aptarėme mokyklos komjaunimo susirinkime. Vyriausiasis mokyklos politinis vadovas, majoras Viktoras Orlovas, penkerius metus – per visą karą praskraidęs oro šauliu, pasakė: „Tos teorinės žinios pravers vėliau, kada tarnausite pulkuose. Laukite pavasario, mokykitės, grūdinkitės ir saulė jums nušvis“.
Mokė ir grūdino visą laiką. Jeigu savaitės pabaigoje nors vienas klasėje turėdavo nepatenkinamą pažymį, kentėdavo visas kolektyvas. K. Sagadijevas tada sakydavo, kad kino filmas ne mums, reikia susimąstyti dėl pažangumo, reikia mokytis ir mus palydėdavo į klasę, kiti eidavo į klubą ir žiūrėdavo kino filmą „Čiapajevas“. Suvaryti klasėn, dažniausiai rašydavome laiškus. Aš – seseriai Nijolei, kuri tuo metu mokėsi Kauno Veterinarijos akademijoje, mamai, seneliams.
Kad būtume narsūs, ištvermingi ir drąsūs, buvo naudojami įvairūs metodai. Mūsų būrio vadas vyresnysis leitenantas Ivanas Osinas turėjo savo. Kai susipykdavo su žmona (o pykdavosi dažnai, nes karininkas kortomis pralošinėjo šeimos pinigus), išrikiuodavo mus ir, atidaręs langą, komanduodavo: „Pašol“.
Gyvenome trečiame aukšte, parašiutinio paruošimo pirmąjį etapą buvome praėję, todėl be jokio spyriojimosi šokdavome kieman. Sustoję apačioje, laukdavome, kada pro langą liuoktelės mūsų būrio vadas. Jis šokdavo visada. Mes paplodavome. Jam patikdavo. Pagaliau atėjo ta diena, kada jaunamartė žengė prie altoriaus… Mes išvažiavome į aerodromą. Iš dvidešimt penkių kursantų tik du buvo skridę lėktuvu: Algis Grikšta ir Steponas Prociukas.
Pravažiavę dvidešimt aštuonis kilometrus, išvydome juos – visas laukas it veidrodis tviskėjo metalu, akino. Keturmotoriai ropinėjo po aerodromą: vieni kilo, kiti leidosi, tūpė. Tylėjome išsižioję, vaizdas kerėjo mus.
Strateginis bombonešis TU-4 buvo pasiskolintas iš amerikiečių, o teisingiau – nukopijuotas jų B-29. Sovietų Sąjunga už mėnesio, kito turėjo pasigaminti branduolinį ginklą. Lazda turi du galus. Sėkmė kelia naują problemą: kas tą bombą neš? Tokio didelio lėktuvo Stalinas neturėjo. Iš Vokietijos parsigabentos raketos Fau-2 ir perkrikštytos į R-5, nepajėgios buvo iškelti tokio svorio. Išeitį rado Saugumo komiteto pirmininko Laurentijaus Berijos vyrukai… Per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečių strateginiai bombonešiai B-29 kildavo iš Tiniano salų, numetę mirties krovinį ant Japonijos, sukdavo link tarybinių Tolimųjų Rytų. Čia įgulos ilsėdavosi, pasipildydavo atsargomis ir atgal į Japoniją.
Moderniausia technika genda. Gesdavo ir B-29. Karui pasibaigus, Tolimuosiuose Rytuose liko trys amerikiečių strateginiai bombonešiai. Jankiai ilgėjosi namų – per skubą pamiršo tuos lėktuvus, išvyko į JAV. L. Berija pasiūlė J. Stalinui išeitį – nukopijuoti B-29, ir problemos neliks. Tada naktimis jau prakaituos ne Josifas, o Trumenas. Šį sudėtingą darbą pavedė geriausiam šalies aviacijos konstruktoriui Andrejui Tupolevui. Jam buvo suteikti ypatingi įgaliojimai: pertvarkyti pramonę, kad galėtų įsisavinti amerikiečių bombonešių B-29 gamybą.
A.Tupolevas, nešinas brėžiniais, peržengė J. Stalino kabineto slenkstį. Tautų vadas, pamatęs vatmano lape užrašą: TB-4 (tiažolyj – sunkusis bombonešis – 4. Konstruktorius nenorėjo savintis svetimo kūrinio), paėmė raudoną pieštuką, nubraukė TB-4 ir užrašė – TU-4. Naujas lėktuvas buvo pastatytas per pusantrų metų. Pirmas serijinis TU-4 į dangų pakilo 1947-ųjų gegužę. O rudenį, per Spalio šventes, buvo pristatytas visam pasauliui – virš Raudonosios aikštės praskrido šimtas strateginių bombonešių. Tai pamatęs, JAV pasiuntinys nualpo. Amerikiečių žvalgyba pražiūrėjo…
Sovietų Sąjunga per tris šimtus TU-4 sutelkė Jakutijoje, kitose Tolimųjų Rytų vietovėse. Iš čia JAV buvo ranka pasiekiamos, vakarinė jos dalis silpniausiai apsaugota. Komunistai turėjo per 800 TU-4.
A.Tupolevas aklai nekopijavo. Pavyzdžiui, B-29 turėjo keturis variklius, kurio kiekvieno galia – 2200 arklio jėgų. Konstruktorius juos pakeitė tėvynėje pagamintais, kurių galia – 2400 arklio jėgų. Pakeitė visą ginkluotę: vietoj dvylikos kulkosvaidžių 12,7 mm kalibro – sumontavo dešimt greitašaudžių patrankų NR-23, kurių kalibras – 23 mm.
Iš kulkosvaidžio paleista kulka tik skylę pramuša. Patranka per minutę iššaudavo 1300 sviedinių. Kliudęs priešo lėktuvą, išplėšdavo kvadratinį metrą metalo. Naikintuvas būdavo pasmerktas. Tai patvirtino ir mūšiai Vietname.
Visos radijo stotys ir kita aparatūra buvo savos gamybos.
Pulke papuoliau į eskadrilės vado Timofejaus Kuznecovo ekipažą. Mūsų lėktuvas turėjo raidę A, tai reiškė „atominis“, jis galėjo nešti branduolinį ginklą. Prie jo mūsų neprileisdavo. Atvykdavo speciali komanda ir pakabindavo tuos didžiulius du dešrigalius. Apie jų dydį byloja skyrių erdvė – išėmus spynas, kiekviename tilpdavo po aštuoniolika žmonių. Tik lėktuvo vadas, šturmanas bombarduotojas įvertindavo spec. komandos darbą ir pasirašydavo popierius. Likusieji ekipažo nariai šį procesą stebėdavome pro akrilo stiklo kupolą. „O jeigu sprogs, jeigu suges lėktuvas…? Ar nebijote?“ – klausdavo mūsų. Ne. Nejausdavome baimės nė per nago juodymą. Visada buvome geros, sakyčiau, pakilios nuotaikos.
Kai apie anas dienas pagalvoju dabar, tai klausiu savęs: ar nepavaišindavo mus kokiais specialiais vaistais? Kiekvieną dieną per pusryčius laukdavo šokolado plyta ir įvairūs vitaminai. Ant dėžučių būdavo užrašyta, kad tai skirta… ,,dlia liotnovo sostava“, atseit – skrajūnams.
Ekipažas – vienuolika žmonių. Keturi iš jų – oro šauliai. Tiek pilotų – šturmanų, tiek šaulių kabinos hermetinės. Dešimt patrankų valdėme per nuotolį. Sunkiausia buvo oro šauliui, kuris sėdėdavo lėktuvo uodegoje, todėl keisdavomės. Į ją buvo galima patekti tik iš pagrindinės oro šaulių kabinos. Reikėdavo vamzdžiu (viršum bombų skyriaus) šliaužti… uodegon. Ten ne pyragai: kabina maža, sulenktos rankos alkūnė jau liesdavo organinius stiklus. Galėdavai tik atsistoti ir pasisukinėti. Įgrisdavo sėdėti, nes skrisdavome ne valandą, ne dvi – TU-4 įveikdavo 5100 kilometrų.
Dar ir šiandien į daugelį klausimų nerandu atsakymų. Vienas jų: kodėl, pakilę iš Vitebsko, neskrisdavome tiesiai į Šiaurę, o padarę lanką, tūpdavome Čeliabinske ir, užsipylę kuro, varydavome į Naująją Žemę. Ten nutūpę, vėl pilame kurą ir skrendame link Šiaurės ašigalio. Kartą vadas paatviravo: „Kanadą, JAV Šiaurę mes pasieksime, tačiau atgal – vargu – pritrūksime kuro, teks tūpti ant ledo lyties arba tundroje.
Laikraščiai rašydavo, kad Šiaurės ledjūryje, išsilaipinę ant lyčių, mokslininkai stebi orą ir pranešinėja duomenis laivams, šalies metereologijos centrams. Jie padėdavo ir mums. Čia veikė švyturiai, jie rodė kursą.
Kai nueinu pas kaimynus Eleną ir Alvydą Kairius, gyvenančius dvylikaaukštyje, visada stengiuosi patekti į jų lodžiją. Iš viršaus toli matyti. Atrodo, vėl sėdžiu oro šaulio kabinoje, vėl skrendu.
