Linas Daugėla
Steponas Algirdas Dačkevičius. Skruzdėlynas po šaukštu. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 272 p. Knygos dailininkas – Gvidas Latakas.
Stepono Algirdo Dačkevičiaus poezijos rinktinė „Skruzdėlynas po šaukštu“, šiais metais apdovanota literatūrine Salomėjos Nėries premija, išsiskiria kaimo ir gamtos būvio perteikimu, sakralumo ir ironijos derme, mažais pastebėjimais, skruzdiškumo suvokimu gyvenime ir poezijoje, bandymu kitaip pažvelgti į kasdienybę, į pasaulį it skruzdėlyną po dangaus šaukštu.
S. A. Dačkevičius knygoje svarsto, kad viskam yra laikas, net ir skausmui. Viename eilėraščių ateina metas „pjauti žolę“, „žiedlapiu pabūti“, „pėdsakus lankyti“, „su savim kalbėtis, / paklausti kelio / ar keliu pabūti“ (p. 10) – viskam yra tinkamas ir reikiamas metas, su gyvenimu tarsi bandoma susitaikyti, suvokti jį tokį, koks ištinka. Tai primena Koheleto knygą – yra „laikas mylėti ir laikas nekęsti“ (Koh 3, 8). Galiausiai suvokiama, kad „ateina metas, / kiekvienam ateina“, kad mirtis neišvengiama (p. 11). Vis dėlto bandoma ieškoti tikrumo ir to, kas laiko pasaulyje, kas neleidžia pasiduoti. Kitame eilėraštyje kalbantysis ragina motušėlę prisiminti, kaip pražilo jos smilkiniai, kaip prabėga laikas (p. 9). Laikas suvokiamas martinaitiškai, kai asmuo žiūri į laiką it į upę, tarsi nieko nevyksta, jis tik stebi ir nieko negali pakeisti. Belieka ieškoti tikrumo ir šviesos: subjektas prašo motušėlės smilkinių baltumu pašviesti kelią. Eilėraštyje „Raukšlės“ „veide šoka / angelai su nelabaisiais“, gėris su blogiu amžinai kovoja, visi supanašėja tik naktimis (p. 66), tad bandant išlikti nenumaldomai tenka ieškoti šviesos. Į blogį įsisukti lengva, bet iš jo gniaužtų tenka ilgai vaduotis.
Eilėraštyje „Žolinė“ lyrinis subjektas apmąsto šventės prasmę. Nors „viena kita žolelė / begrįžta iš bažnyčios, / pasimeldus / už savo giminę“ (p. 106), tas grįžimas pasimeldus įgyja sakralumo. Per šventes kamanės skraidina „į dreves / šventadienio / choralą“ (p. 121), prisimenami palikti gyvenimai.
Šventė yra stabtelėjimo galimybė, bandymas suvokti, kad jau daugelis išėjo, kad pakito laikai, apmąstyti, kuo tas pokytis geras, kuo blogas. Stabtelėjimai išgano nuo rutinos, padeda pamatyti nematoma, todėl bandoma atgaivinti vis labiau prarandamą šventės reikšmę, kasdienybėj stengiamasi įžvelgti daugiau šventumo, o šventes įvertinti.
Gerumo paieškas liudija ir tautosaka bei tautodailė. Eilėraštyje „Šaukšto skobimas“ beržo rievė vinguriuoja, pražysta. Tautodailė yra ryšys tarp žmonių, ji svarbi, kad „surastum / tarp kitų, / triskart / per dieną kartojančių / dubenio maldą“. Tautodailės svarbą išryškina ir poezijai derantys Gvido Latako darbai. Jie iliustruoja šventumą ir tamsą, chaosą ir aiškumą, daugelyje galima įžvelgti vieno ar kito eilėraščio motyvą, vieną kitą įklydusią eilutę.
Kai kur griebiamasi ironijos, tačiau ji nėra lengvai pastebima. Eilėraštyje „Rekrūtas“ kalbantysis ironizuoja, kad jį eilėraštis pagavo į rekrūtus, kad niekas jo nepagailėjo, kad jis sėdi surakintas prie popieriaus ir negali nekurti (p. 227). Nors ironija ir gyva, tačiau kartais reikia gerokai pakapstyti, kad būtų galima ją įžvelgti. Regis, skaitytojas pats turi skaityti ironiškai, kad ją pamatytų.
Kūrybos S. A. Dačkevičius neidealizuoja, ją labiau suvokia kaip priklausomybę. Net jei kalbantysis bando valdyti kūrybą, dažnai ji nesuvaldoma – jis tampa it bibliniu ganytoju, ganančiu avis, tačiau tos avys jo „mintis rupšnoja“ (p. 18). Kitame eilėraštyje Donkalnio vėlė primena Narcizą, ji žiūri į vandenį ir nepažįsta savęs: „čysčiuj nebuvo, / o baltut / baltutėlė“ (p. 241), tad ironiškai bandoma apžaisti ir mirtį. Žaismas su kūryba perauga į žaismą su mirtimi: iš jos bandoma pasijuokti, suvokti, užčiuopti jos silpnąsias vietas. Galbūt kalbančiajam taip tampa drąsiau apie ją mąstyti.
Turbūt stipriausios rinktinės vietos – netikėti pastebėjimai, primenantys grajauskiškus, tačiau kupini metaforų, kurios ir yra netikėtumo pagrindas. Eilėraščiuose „sudygę varvekliai <…> ramumą lašina“ (p. 166), sodybos byra pro Adomo rėtį iš šventoriaus, tarsi jau ne šventos, jau pakitusios ar nupuolusios, bet vis tiek jose gyvena Dievo ieškotojai (p. 176), ąžuolo rievėse esąs „neregio žaibo parašas“ liudija ryšį su gamta, jos pajautimą, tarsi dokumentuotą sielos priklausymą jai (p. 186), o grojant birželio lankai „nė rasos lašas / nekrenta / iš takto“ (p. 136); „žvaigždėtas dangus – / geriausia maldaknygė <…> visom pasaulio kalbom“ (p. 111) atskleidžia artimą ryšį su Dievu ir ieškojimą, kaip jį perteikti; netikėtai teigiama, jog Paukščių Tako reikia ne paukščiams, o mums, paukščiai patys pasiklysta išvydę Šaulio žvaigždyną (p. 130); kitame eilėraštyje kalbantysis teigia, jog upė sensta, tačiau tai liudija tik „lieptai / karšinčiai“ (p. 148). Šie žaibo tvykstelėjimą primenantys eilėraščiai „įvyksta“ ir, atrodo, kitaip nei upės nepasens.
Vis dėlto žaibavimas ne visur pataiko į knygos šerdį. Kai kurie eilėraščiai perteikia tik kaimo vaizdinius, arklių stebėjimą (p. 151), bandą karštymety (p. 154), įprastas rudenėjančio peizažo refleksijas (p. 165), vaivorykštę, semiančią kūdrą (p. 188), debesis, kurie suka žaibus į kamuolius ir mėto į langus (p. 192), tačiau gilesnę mintį aptikti sunku. O ir paties žaibavimo vaizdinių itin daug, jie neišgryninti, neretai ima kartotis. Kai kur tapybiškumas užkloja eilėraščio gilumos nebuvimą, kai kur trūksta ir originalesnio tropo. Kituose eilėraščiuose pernelyg atsigręžiama į tradicinę kaimo lyriką, kur be originalesnio, subtilesnio vaizdinio aprašomos katalikiškos tradicijos (p. 76) ar darbas laukuose (p. 83). Nors kūrybos atranka padaryta neblogai, galbūt reikėjo dar kiek griežtesnės.
Skaitant rinktinę eilėraščiai kai kur ima vienodėti, žiūros taškas nepakinta. Atrodo, lyrinis subjektas bando nuslėpti nuovargį ar niliūnišką nuobodulį, tačiau kartais jis prasikala į paviršių. Gelbėja tai, kad eilėraščių gylis banguoja. Vienur įvyksta taiklūs spragtelėjimai, kitur nuspėjami pastebėjimai, kai kur atsigręžiama į lyriškumą, kitur nuaidi pavieniai ironijos švysmai. Gerai, kad perversdamas puslapį nežinai, ko tikėtis. Taip pat teigiamai galima vertinti tai, kad nykstantį kaimą, kuris yra tarsi jaunystės paminklas, S. A. Dačkevičius prisimena ne su grauduliu, nekaltina jaunosios kartos, kad jų pasaulėjauta sumiestėjo, bet visa atmena su nostalgija. Nors yra skausmo, panašaus į granauskišką, ataidintį apysakoje „Gyvenimas po klevu“, tačiau tuo skausmu suabejojama: jeigu šviesa buvo praeity ir ji išblėso, nebūtinai viską užgula tamsybės, tiesiog kitoms kartoms tai tampa nebe taip svarbu. Suvokiama, jog dabar daugeliui niekas nerūpi, tad kalbančiajam norisi užtraukti dainą, kad kaimas nors akis pakeltų (p. 44), tačiau dėl to nebandoma smerkti ar teisinti. S. A. Dačkevičiaus lyrinis subjektas nebando dirbtinai atgaivinti to, ko prikelti jau nebeįmanoma, nebando senų laikų primesti naujiems, tačiau iki galo ir nesusitaiko, slogiai apmąsto prarastą laiką. Jis tarsi bando užčiuopti aukso viduriuką, kuris per daug komplikuotas, kad jį būtų įmanoma išpildyti, gal kartais ir atrodo absurdiškai. Vis dėlto kyla klausimas: ar tai ne vienas geriausių būdų darsyk išgyventi praėjusius laikus? Gyvenimas ir jo atšvaitai suskruzdėja, skruzdėmis tampa žmogaus vidus, skruzdės liudija nyksmą, bet išsaugo atmintį. Eilėrašty „Skruzdės po šaukštu“ kalbantysis pakelia ilgai žemėj po takažolėmis slypėjusį šaukštą, iš po jo pažyra skruzdės. Tai jo giminė, atpažįstama iš nerimo ir klajonių. Jis ją užvožia, kaip jį užvožia dangus, tarsi saugotų, tarsi dovanotų gyvenimą, o esantiems beliktų skruzdėti. (Žurnalas „Metai“ Nr. 7)