Ar kada pagalvojote, kad per vieną dieną įmanoma nugyventi 10 metų? Tą pačią dieną baigti mokyklą ir išsiskirti su žmona, pirmą kartą už kampo bučiuotis ir išgyventi vidurio amžiaus krizę? Viskas įmanoma tampa režisieriaus, inscenizacijos autoriaus Badri Tserediani sukurtame spektaklyje pagal garsaus prancūzų dramaturgo, scenaristo, režisieriaus, filosofijos daktaro Eriko-Emanuelio Šmito (Eric-Emmanuel Schmitt, g. 1960 m.) romaną „Oskaras ir ponia Rožė“.
Keliasdešimties knygų autorius rašė: „<…> aš žinau, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, bet, skirtingai nei Oskaro, mano gyvenimas buvo išgelbėtas. Todėl ir nusprendžiau pradėti rašyti kūrinį „Oskaras ir ponia Rožė“ <…>“.
Šią savaitę Telšių Žemaitės dramos teatras surengė spaudos konferenciją spektakliui „Oskaras ir ponia Rožė“ pristatyti, kurio premjera vyks gruodžio 8, 9 ir 23 dienomis 18 valandą.
Ernesta Dačkevičienė
„Oskaras ir ponia Rožė“ – tai visame pasaulyje žinomas prancūzų rašytojo romanas, parašytas 2002 m. Tai filosofinė parabolė apie žmogaus gyvenimą ir mirtį. Romano veiksmas vyksta onkologinėje vaikų ligoninėje, o siužetas pasakoja apie berniuką Oskarą, kovojantį su sunkia liga. Jam liko gyventi vos dešimt dienų, per kurias prabėga visas vaiko gyvenimas. Kovodamas su liga, Oskaras užmezga draugystę su paprasta, pagyvenusia ligoninės darbuotoja, pravarde „Rožinė ponia“, kuri padeda berniukui naujai pamatyti pasaulį, įžvelgti žmogaus egzistencijos unikalumą, gelmę bei įvairiapusiškumą. Oskaro realybė persipina su vaikiška fantazija. Patirdamas įvairias emocijas, susidurdamas su sunkumais ir džiaugsmais, jis pamažu suvokia svarbiausius egzistencijos dalykus šiame pasaulyje. Spektaklis suteikia žiūrovams galimybę pamatyti gyvenimą vaiko akimis, jo svajones ir baimes, pasinerti į nuostabų vaizduotės pasaulį.
Paklaustas, kaip kilo idėja sukurti spektaklį pagal šią knygą, Žemaitės dramos teatro direktorius Deividas Rajunčius prisiminė, kaip jis studijų metais, pamatęs Cezario Graužinio trupės spektaklį „Bučiuoju, Oskaras“, nusprendė, kad vieną dieną ši medžiaga turi būti ir mūsų teatre. „Po kelerių metų apie tai pakalbėjau su Telšių Žemaitės dramos teatro režisieriumi Badri Tserediani, kuris prisipažino taip pat gvildenęs mintį būtent apie šį spektaklį, – mintys tiesiog sutapo. Režisieriaus noras buvo turėti profesionalią trupę, sąstatą šiam pastatymui. Telšių Žemaitės dramos teatrui labai pasisekė, kad režisierius Valentinas Masalskis išleido pavasarį dar vieną savo studentų laidą, kurią šiandien gera matyti pas mus, kad repeticijos vyksta intensyviai“, – kalbėjo D.Rajunčius, pasidžiaugdamas, kad svajonės ir vizijos pildosi turėti Telšiuose didelę ir profesionalią aktorių komandą. Kūrybinės komandos pamatas – režisierius, inscenizacijos autorius – Badri Tserediani, scenografas, kostiumų dailininkas – Tomas Kiauka (dėstytojas Vilniaus dailės akademijoje), kompozitorė – visiems gerai žinoma dainų kūrėja ir atlikėja Vilija Matačiūnaitė, taip pat atliekanti vaidmenį spektaklyje.
Vaidina visa jaunųjų aktorių plejada: Oskaras – Jogaila Šimkus, Pegi Bliu – Kamilė Pilibaitytė, Sandrina – Kornelija Kiniulytė, mama – V. Matačiūnaitė, slaugytojos – Viktorija Miliauskaitė ir Kornelija Kiniulytė. Močiutės Rožės vaidmenį atlieka žinoma aktorė Olita Dautartaitė, 32 metus išdirbusi Šiaulių dramos teatre, prieš tai – Valstybiniame Kauno lėlių teatre; tėtį vaidina Žemaitės dramos teatro direktorius, aktorius Deividas Rajunčius, gydytoją Diuseldorf – Margarita Bladženauskaitė, Spragėsį – kretingiškis, Telšių Žemaitės dramos teatro profesionalus aktorius Rolandas Normanas.
Pasak režisieriaus Badri Tserediani, tai labai įdomus prancūzų romanas apie gyvenimą ir mirtį, – daugiau apie gyvenimą, per ką žmogus praeina šių dienų aktualijose. „Mėginsime perduoti žiūrovams knygos turinį, pasitelkiant profesionalius aktorius. Kaip žmogus apgalvoja savo gyvenimą, susimąsto apie jo prasmę, kai gyventi lieka labai mažai, iki ko tas gyvenimas gali išsirutulioti, kada žmogus priverstas galvoti realiai, kas yra gyvenimo pradžia ir pabaiga. O gyvenimas susideda iš to, kaip suvoki savo situaciją, būdamas ligoninėje, padedant medikams. Suvokimas ateina, kad viskas yra duota Dievo, – pasakojo režisierius ir pridūrė, kad tik toks žmogus kaip Oskaras, kuris pats supranta, kas tai yra, gali mums pasakyti tiesą apie gyvenimą. O ką jis jums pasakys, pamatysite atėję į spektaklį.“
Paklausta, kaip pakliuvo į Telšių Žemaitės dramos teatrą, aktorė Olita Dautartaitė atsakė, jog labai netikėtai. „Anksčiau esu skaičiusi šią knygą Marijos radijuje, o šįkart netikėtai paskambino teatro direktorius D.Rajunčius, pasiūlydamas šią medžiagą padėti perduoti kuo didesniam žiūrovų ratui. Sakoma, nebūna atsitiktinumų, viskas sudėliota iš aukščiau. Kai atvažiavau ir susitikau su jaunais, energingais, pilnais entuziazmo, drąsos ir veržlumo žmonėmis, režisieriumi Badri, mokančiu atverti aktoriaus personažą, jį išgvildenti ne taip, kaip parašyta knygoje, o jausmingai, supratau, kad man ši medžiaga yra tiesiog reikalinga tarp kitų pjesių“, – energingai pasakojo aktorė ir tęsė, jog žiūrovas išvys, kaip dešimtmetis Oskaras susipažįsta su Dievu, kaip su juo kalbasi, atveria jam savo širdį, išgyvenimus, kaip močiutė Rožė padeda jam patikėti Dievu. „Vaikas per tas 10 dienų išgyvena visą paletę skausmo, džiaugsmo, neapykantos, atšalimo, kad žmogui reikia žmogaus šalia, kad turi atverti savo širdį drąsiai, prisiglausti visomis prasmėmis. Ši medžiaga labai jautri, skaudi ir kartu viltinga. Spektaklis pastatytas net 27 šalyse. Aš labai norėjau šią pjesę parodyti žmonėms – nebūtinai vaidinant, nes ją gali žiūrėti ir jauni, ir vyresni, ir vidutinio amžiaus, netgi vaikai.“
Pakalbinta spektaklio kompozitorė Vilija Matačiūnaitė prisipažino, jog tai debiutinis jos darbas. „Esu kūrėja, kūrusi muziką sau, Eurovizijai, tačiau niekada nesu kūrusi muzikos spektakliui. Tai buvo didelis iššūkis. Prieš priimdama šį avantiūrinį pasiūlymą, pasiskambinau savo dėstytojai, kompozitorei Nijolei Sinkevičiūtei, kuri yra sukūrusi muziką ne vienam spektakliui, orkestrui ir daug kitur, paklausiau jos nuomonės, ar galėčiau apsiimti tokį darbą, ar esu pakankamai kvalifikuota. Žinau, kad entuziazmo, energijos man netrūksta, bet dėl profesionalumo lyg ir suabejojau. Nenoriu elgtis neatsakingai, lengvabūdiškai, nes tai nėra greitai pamirštamas pop kūrinys. Romane yra nuorodos į konkrečius kūrinius, kuriant spektaklį, tačiau mums dėl šių dienų aktualijų kai kurie pasirodė netinkami, todėl norėjau pasitarti su dėstytoja, ar galima juos pakeisti, kuo galima keisti. Nijolė gerai pastebėjo, kad meilė visais laikais buvo tapatinama su valsu… Tuo viskas buvo pasakyta. Tuomet pasiūliau į spektaklį įtraukti instrumentą, kad pridėtų jam jausmingumo, kad būtų galima suprasti, jog viskas eina iš vaiko kūrybinės muzikinės prizmės. Tokiu būdu muzikaliai įgalinau Oskariuką kaip jaunąjį muzikos kūrėją ir sau, kaip debiutantei, šiek tiek padėjau, nes pati galiu eiti mažais žingsneliais kartu su Oskaru.“ Ar pasisekė, Vilija kol kas nedrįsta prognozuoti. „Laukiu premjeros ir atvykstančios dėstytojos. Tikiuosi išgirsti ne tik pastabų, bet ir pagyrimų. N.Sinkevičiūtė yra pasakiusi, Vilija, didžiuojuosi, kad turiu tokią kolegę kaip tu. Iš to, ką dabar matau – man ne gėda.“ Šiame spektaklyje, pasak kompozitorės, muzika užima didžiąją dalį. „Teoriškai neturėjo taip būti, tačiau išėjo, kaip juokavome su kūrybine grupe, vos ne muzikinis spektaklis.“
Pasak pagrindinį herojų įkūnijusio Jogailos, šis spektaklis yra apie šviesą, kurios mums labai trūksta, ypač dabar, kai pasaulyje dedasi tokie dalykai. „Tai yra tai, ko mums reikia, kas kiekvieną žmogų gali suminkštinti, sugrąžinti į tikėjimą, suteikti vilties. Vaidmuo labai sunkus, nes realybėje man 25 metai, o čia vaidinu 10-metį berniuką, bet iššūkis labai smagus, – tenka ieškoti niuansų iš vaikystės, susitapatinti su herojumi.“
Pirmą kartą skaitant pjesę, kaip prisipažino aktoriai, retas kuris neverkė. Pasak B.Tserediani, tai naujoji klasika. Tai kaip žadintuvas, kaip priminimas kiekvienam žiūrovui apie tai, kad niekas nežinom, kiek gyvenimo mums yra likę, ir kad, nepaisant to, mūsų bei Dievo galioje ir valioje susikurti tą gyvenimą šviesesnį, geresnį, turiningesnį. Spektaklis skirtas ir eiliniam, paprastam žmogui, ir itin tikinčiam, kuriam nesvetima religija. Tikiuosi, kad kiekvienas žiūrovas patirs vidinį katarsį.
„Ši medžiaga graži tuo, kad kalbama bendrąja prasme apie tikėjimą kažkuo stipresniu, kuris kelia, neapibrėžia jokios religijos, nediskriminuoja jokio tikinčio žmogaus, yra atvira kiekvienam. Viltis, tikėjimas ir žmogiškumas – trys žodžiai, apibūdinantys šią pjesę, – kalbėjo aktoriai ir pridūrė, jog visas veiksmas – apie taisykles, kiek jos veikia realiame gyvenime, kiek jos padeda ir kiek stabdo tą gyvenimą, apie žmogiškumą, laužant taisykles. – Taisyklės gyvenime yra labai patogu, ar esi gydytojas, ar slaugytojas, tačiau, kai išeini iš tos komforto zonos pabūti su tuo vaiku, pakalbėti apie gyvenimo prasmę, sulaužant taisykles, čia yra žmogiškumas.“
Baigiant konferenciją ir pokalbį su aktorių ir kūrėjų trupe, teatro direktorius D. Rajunčius prisipažino, kad didžiuojasi būdamas čia, tarp šių žmonių, su profesionalia komanda. „Vadinasi, einama teisingu keliu profesionalumo link, kokia ir buvo mano siekiamybė, atėjus dirbti į Telšių Žemaitės dramos teatrą direktoriumi“, – sakė jis. Paprašytas pakviesti žiūrovą ateiti į spektaklį, teatro direktorius, apibendrindamas visą pokalbį, pasakė, jog šis spektaklis yra prisilietimas prie mums visiems aktualių, skausmingų temų per žaidimo prizmę, kuri nukelia ne į depresinį pasąmoninį pasaulį, bet į tą pasaulį, kuris su spalvomis, grožiu gali būti pateiktas šviesiąja prasme. O aktorė O.Dautartaitė pridūrė, jog, kviesdamas žmones į spektaklį, direktorius kiek per kuklus – reikia skambinti varpais, kad visi išgirstų, nes spektaklis to vertas.
Projektą „Oskaras“ pristatymas ir sklaida“ finansuoja – Lietuvos kultūros taryba ir Telšių rajono savivaldybė.