Algimantas Savickis
GLOBĖJAS
(Pabaiga. Pradžia Nr. 95)
Po pustrečios paros atkastų vaikų neatpažino motinos, vyrų – žmonos, brolių – seserys, nes lavonai buvo nepaprastai sužaloti, kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, 35-iems žmonėms sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti. Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Be to, nukankintieji dar nebuvo atpažinti dar ir todėl, kad dalis jų buvo Kretingos apskrities gyventojai, perkelti iš Kretingos kalėjimo. Artimieji apie jų nužudymą sužinojo tik po laidotuvių.
1941 m. liepos 1 d. – antradienis, eilinė darbo diena. Išskirtinė – šiandieną laidoja Rainių kankinius. Močiutė į bažnyčią išėjo naktį. Pasak jos, gerai, kad anksčiau atėjo – pritilpo šventoriuje. Žmonių… dar už valandos, kitos užplūdo aikštę prieš Katedrą, Respublikos gatvę. Karstų į bažnyčią nenešė – šventoriuje įrengė altorių, o jo papėdėje suguldė kankinius.
Iškilmingas gedulo pamaldas atlaikė prelatas Rapolas Kuodis. Kankinių pagerbti atvyko ir Telšių vyskupijos ganytojas – J. E. vyskupas Justinas Staugaitis.
„Kai orkestras kartu su choru trenkė „Pulkim ant kelių…“, atrodė, kad dar sekundė, kita ir prarasiu sąmonę. Visi verkė: ir moterys, ir vyrai.“
Gedulingose pamaldose sutikau Kosto mamą. Ji buvo rami. Namiškiai jos į Rainių miškelį, kur buvo atpažįstami kankiniai, nesivežė. Grįžę pasakė, kad ten jos sūnaus nėra. Kostą, matyt, išvežė į Rusiją.
Po gedulingų pamaldų karstai vėl įkeliami į vežimus, minia pajuda. Žengiame į amžino poilsio vietą – Telšių katalikų kapines. Miestelis skęsta trispalvėse vėliavose, jos perrištos juodais kaspinais. Gatvėse minios žmonių. Į Telšius, į laidotuves suvažiavo visa Žemaitija.
Liepos 1-ąją mūsų šeima: mama, sesuo Nijolė, senelis ir aš patraukėme į kapines, pas tėvelį. Vėliau nutipenome kiek žemiau prie naujos didžiosios duobės. Pradėjo važiuoti vainikais išpuošti vežimai – kiekviename po vieną karstą. Prie kapinių vartų jie sustoja. Į priekį išeina keturi vyrai, vilkintys baltais marškiniais, pakelia karstą ir nuneša prie duobės. Čia kiti vyrai atsargiai priima ir guldo į vieną eilę.
Iš viršaus ant karstų krenta gėlės. Prelatas Kuodis pasako graudų atsisveikinimo žodį ir atlieka religines apeigas. Daug tada tetų ir dėdžių kalbėjo… Pasigirsta „Amžiną atilsį“ giedojimas, krenta ant karstų pilamas smėlis iš artimųjų rankų. Aidi Tautos himnas. Žmonės verkia. Moterys klykia! Klykia ir mama: „Kostui buvo tik… 18 metų!“– taip ji klykė ir laidojant tėvelį.
Pokario metais sovietinei valdžiai Rainių kankiniai – ašaka gerklėje. Jie sugalvojo pasakėlę… Atseit, ne raudonarmiečiai išmėsinėjo lietuvius. Jie – dailiai sušaudė žmogelius ir užkasė. Po to vokiečiai, esą, suvarę Telšių žydus, liepė juos atkasti ir privertę sumaitoti, tepamato, girdi, pasaulis, ką padarė rusai. Prasimanymas! Pasityčiota ir iš vargšų žydų, kurie buvo ten sušaudyti.
Pasak Peckaus, pirmieji du vokiečiai į Rainius atvažiavo motociklu. Jie buvo kariniai žurnalistai: fotografavo, filmavo. Dalyvavo gedulingose pamaldose Katedroje, laidotuvėse. Išleido filmą apie Rainių tragediją. Jis buvo demonstruojamas visoje Europoje.
O tada, kai pasirodė vokiečiai – tebuvo atkasta pusė nukankintųjų. Lavonus atkasinėjo dešimt iš Telšių atvarytų žydų, guldė eilėmis ir plovė. Paskui juos visus sušaudė. Dar ilgai šaudė mūsų kaimynus žydus – Rainiuose, Viešvėnuose, Geruliuose, Telšių ganyklose… ne priešai, ne atėjūnai, ne hitlerininkai, o vietiniai lietuviai: Tiškinas (už kojų laikydamas daužė mažus vaikelius į eglių kamienus), Lukošius, Liaudanskis, Širvys, Ingelevičiukai… Gėrė, šaudė, gėrė. Vladas Mikūta, gyvenęs Rainių dvare, atsimena: „Užeidavo šaudytojai ir siūlydavo auksinius dantis, žiedus už degtinę…“
Karas pabudino žmoguje žvėrį.
Po karo sovietinė valdžia naikino visa, kas priminė Rainių tragediją: nugriovė koplytėlę, iškirto eglynėlį. Jo vietoje atsirado amoniako cisternos.
1942 m. jaunas architektas Jonas Virakas laimėjo pirmą vietą (iš keturiolikos) konkurse Rainių paminklui sukurti. Tada naujoji koplytėlė pradėta statyti Telšių kapinėse. Po karo jos sienas nugriovė…
Pakilus Lietuvai, J. Virako sumanytas šedevras iškilo Rainiuose, šalia žudynių vietos.
Pasakojimą apie mano globėją Kostą Bučių baigiu kraštiečio Stasio Kašausko žodžiais: „Po 48-erių metų tokį pat birželio vakarą, tokią pat trumpiausią naktį susirinko Lietuva į Telšius. Šventosios Mišios Telšių katedroje, mitingas prie buvusio kalėjimo, paminklinės lentos atidengimas ir gedulingos eitynės į Rainius tuos 3800 metrų.
Tai buvo neapsakomas renginys: temstant, vedama žemaičių vyskupo Antano Vaičiaus, pajudėjo žmonių jūra su žvakėmis rankose tuo pačiu keliu – pro kapines, per visą miestą. Ne ėjo, o plaukte plaukė, giedodama visa Žemaitija ir Lietuva tuos kilometrus. Abiejose kelio pusėse eidama dėjo žvakutes. Paskui jomis nušvito Rainių kalneliai, žvakelės švietė visą naktį ir atrodė lyg čia būtų subėgusios visų mūsų krašto žmonių, nukankintų saugumo požemiuose ir lageriuose, mirusių Sibiro tremtyje vėlės.
Jau vidurnaktį, po paminėjimo, po to, kai į kertinį būsimos koplyčios akmenį buvo įdėta kapsulė su įrašu ir viskas pašventinta Jo Ekscelencija kreipėsi į minią:
– Mano mieli žemaitėliai, dabar aš noriu padaryti tai, ką galiu – Jus palaiminti. Kiek mūsų ten buvo? 30, 40 tūkstančių? Kas suskaičiuos?
⁕ ⁕ ⁕
Per Vėlines Telšių katalikų kapinėse ant Rainių kankinių kapo uždegu žvakelę. Žiebia ir kiti. Temsta, vėjas šiurena šimtus liepsnelių. Jos simbolizuoja mūsų širdies ugnį, meilę drąsiems žemaičiams. Vienas jų – mano globėjas Kostas Bučius.
⁕ ⁕ ⁕
Rainių miškelyje rasti 75 kalinių palaikai. Nužudyti broliai Antanas, Jonas ir Juozas Antanavičiai, Liudvikas Bachmanas, broliai Povilas ir Stasys Balsevičiai, Albinas Baltramiejūnas, Kazys Baltrimaitis, Juozas Beimavičius, Steponas Bubelė, Kostas Bučius, Juozas Bumblys, Adolfas Butkevičius (Butkus), Andrius Čiurinskas, Antanas Čiužas, Stasys Daknevičius, Pranas Daukša, Antanas Dibisteris, Vaclovas Gailius, Kazys Galdikas, Augustinas Gaudutis, Ignas Gelžinis, Henrikas Glazauskas, Pranas Gužauskas, Juozapas Jablonskis, Adolfas Jagminas, Jonas Jakštas, Aleksas Jankauskas, Stanislovas Jocys, Povilas Kardelis, Kazimieras Katkus, Kazimieras Kaulius, Vladas Kaveckas, broliai Boleslovas ir Petras Kavoliai, Povilas Kazlauskas, Georgijus Kiriličevas, Karolis Kisevičius (Kizevičius), Boleslovas Korza, Bronius Križinauskas, Leonas Kusas, Juozas Kvedaras, Mikas Lengvinas (Lengvenis), Vitoldas Lileikis, Pranas Lukauskas, Liudas Malakauskas, Petras Maskolenka, Jonas Milius, Antanas Montvydas, Vladislovas Motuzas, Motiejus Norvaišas, Vaclovas Pabarčius, Liudvikas Pakalniškis, Zigmas Parafionovičius, Kazys Paulauskas, Vladas Petronaitis, Kazys Puškorius, Adomas Rakas, broliai Andrius ir Jonas Rudokai, Zigmas Sakelis, Adomas Simutis, Julius Simutis, Feliksas Stukas, Vladas Sungaila, Zenonas Šakenis, Edmundas Šalčius, Česlovas Šalkauskas, Jonas Šleinius, Zenonas Tarvainis, Jonas Telšinskas, Juozas Truška, Jurgis Vičius, Povilas Vilčinskas ir Hermenegildas Žvirgzdinas.
Netoli užkasimo vietos buvo rasti užkasti 3 raudonarmiečių palaikai su šautinėmis žaizdomis pakaušyje. 65 nukankintųjų palaikai buvo palaidoti senosiose Telšių miesto kapinėse, 10 žmonių palaikus artimieji palaidojo Kelmės, Plungės ir Telšių r. bei Rietavo savivaldybės teritorijose esančiose miestelių ir kaimų kapinėse, šeimos mauzoliejuje. Rusų kariškių palaidojimo vieta nėra išaiškinta. Vienų liudininkų teigimu, jie buvo palaidoti Rainių miškelyje, kitų – Telšių mieste.
Naktį iš birželio 24 į 25 d. iš Telšių kalėjimo pabėgę 3 kaliniai – Pranciškus (Pranas) Razgus, Petras Sūdžius ir Aleksandras Vyšniauskas – buvo nušauti Raudonosios armijos kareivių Telšių aps., Telšių vls., Džiuginėnų k. apylinkėse. Jų palaikai užkasti Džiuginėnų k. miško pakraštyje, birželio 30 d. palaidoti Beržoro kaimo kapinėse (Plungės r.).