Algimantas Savickis
SENELIUI NUSKILO
Per vasarą Kazimieras su broliu Juozu talkino tėvui: rentė gyvenamuosius namus. Darbo „sočiai“, nes Telšius dažnai siaubė gaisrai. Miestas degė 1826, 1833, 1843, 1852, 1856 ir 1893 metais. Staliai buvo jo seneliai, proseneliai. Žiemą trise meistraudavo baldus: lovas, stalus, komodas, kėdes.
Kartą savaitėje į šlajikes pasikinkęs du raudukus, Kazimieras per Sedą, Mažeikius vykdavo į Laižuvą – miestelį Latvijos pasienyje, gabendavo alų statinėse: į Telšius pilnas, atgal – tuščias.
Laižuvoje ilsėdavosi ir jis, ir arkliai. Vieni tai vadina likimu, kiti – Dievo pirštu. Tą vakarą traktieriuje vakarieniavo ūkininkas iš Latvijos Valdis Krūminis. Tą alų bogindavo ne tik senelis, bet ir daugiau vyrų. Pasiekę tikslą, jie pamiršdavo gyvulius, puldavo prie alaus. Pas arklius grįždavo jau apgirtę. Senelis niekada taip nepasielgdavo. Visų pirma, iškinkydavo raudukus, ant kaklų pakabindavo maišus su avižomis, užklodavo gūniomis. Ir tik po to žengdavo į vidų. Alaus nemėgo. Gerdavo arbatą su mėtomis.
„Matau, kad myli arklius, – prisėdęs prie senelio, pasisveikinęs, pasakė ūkininkas iš Latvijos. – Man reikia berno, eik pas mane tarnauti, nesigailėsi.“ Žodis po žodžio ir išpasakojo apie atlyginimą, darbus, gyvenimo sąlygas. Pasakė, kad jiedu su žmona visada pietauja kartu su šeimyna.
„Man reikia su tėvais pasitarti, būsiu po savaitės, tada ir pasakysiu“, – užbaigė pokalbį senelis.
Kazimieras išvyko į Latviją, Elzės ir Valdžio ūkis – 25 hektarai žemės netoli Rubos, vystė pienininkystę. Šeimininkai – jaunavedžiai: ji stambaus dvarininko dukra, jis – mokytojas. Valdė ūkį ir dirbo mokytoju.
Pas latvius taip pat tarnavo merga Ona nuo Akmenės, tarnavo jau trečius metus ir vietinis pusbernis Kurtis.
Sekmadienis bernui būdavo išeiginė, likusieji samdiniai ilsėdavosi kas antrą savaitgalį. Kurtis patraukdavo į bažnytkaimį pas mamą, aplankydavo ir kirchę.
Negi per dieną miegosi… Senelis meistraudavo: surentė du suolus, porą taburečių, stalą. Ypač buvo patenkinta šeimininkė.
Šeštadienį ūkį lankė du laikraščiai: latviškas ir rusiškas. Žemaičio jie nejaudino, į juos net nepažiūrėdavo. Tai pastebėjo ūkininkas, jis paklausė: „Nemoki latviškai skaityti?“ Senelis atsakė, kad nemoka nei latviškai, nei lietuviškai. Valdis net rankomis suplojo: „Mokytojo namuose… beraštis! Mokysimės! Iš pradžių išmoksime latviškai skaityti, lietuviškai bus lengviau.“ Dabar sekmadieniais kaltą, plaktuką ir oblius, kuriuos buvo atsiboginęs iš Telšių, teko atidėti į šalį. Sėdėdavo su latvišku elementoriumi rankose. Kartais ir pavakarodavo prie lempos. Šeimininkas nedraudė.
Kazimieras per metus pramoko ne tik latviškai ir lietuviškai skaityti, bet ir rašyti. Dabar kas savaitę pildavo laiškus namiškiams.
Svarbiausia – dešimteriopai padidėjo pasaulis: išgirdo naujų valstybių ir miestų pavadinimus. Dažnai su šeimininku žemėlapį užgulę studijuodavo.
Antrais metais kibo į rusų kalbą.
Prieš pat Kūčias šeimininkas seneliui pasakė: „Rytoj pasipuošk, važiuosime į Rygą!“
Vežė parduoti žąsis, nes artėjo Kalėdos. Vyko ir Elzė.
„Prekyba vyko spėriai, todėl popietė buvo mūsų. Mano šeimininkai šitame mieste mokėsi, žinojo kiekvieną gražesnį kampelį. Ryga tuo metu buvo ketvirtas carinės Rusijos (po Maskvos, Sankt Peterburgo ir Charkovo) kultūros ir pramonės centras. Buvo į ką pažiūrėti. Visų pirma, nustebino Dauguva, tokios plačios upės, tokių tiltų nebuvau matęs. Aplankėme Senąją Rygą. Telšiuose aukščiausias pastatas – Katedra. Tačiau ji – pirštas, kai lygini su Rygos kirchėmis. Norint jų viršūnę pamatyti – turi gerai atsilošti“, – rašė senelis.
Pas Krūminius senelis ištarnavo trejus metus, dar porą metų su malonumu būtų dirbęs, bet jo prireikė „tėveliui carui“ – atnešė laišką-šaukimą tarnauti armijoje.
Komisijos vyresnysis karininkas (jų buvo trys), pavargęs nuo rutinos, tarp kitko paklausė: „Gal skaityti moki?“ – senelis linktelėjo galva ir pasakė, kad skaito, rašo latviškai, lietuviškai ir rusiškai. Tai išgirdę, atkuto ir kiti du karininkai. Tada kapitonas palinko virš rankinės ir ištraukė laikraštį, pakėlęs jį paklausė: „Kas čia parašyta?“ – „Vestnik Sankt Peterburga!“ Dabar atkuto ir senelis, jis prisipažino, kad moka ir skaičiuoti. Su tėvu ir broliu stato namus: „Be matematikos tai nė iš vietos!“
Komisijos nariai pasitarė, pakilęs kapitonas pasakė: „Jūs, Kazimierai Galdikai, esate vienintelis iš dvidešimties naujokų, kuris mokate ir skaityti, ir skaičiuoti. Tarnausite artilerijoje. Sėkmės tarnyboje!“ – ir paspaudė seneliui dešinę.
1910-aisiais žemaitis išvyko į Suomiją. Tarnavo artileristu Helsinkio tvirtovėje. Pasak senelio, tarnyba buvo nuobodi, bet lengva: ardydavo ir vėl surinkinėdavo patrankas, jas šveisdavo. Kartą, du per mėnesį pašaudydavo. Suomija buvo carinės Rusijos dalis, bet ji skyrėsi nuo didžiosios Tėvynės: vietiniai kalbėjo savo šnekta, visi čiuožė slidėmis, net Helsinkyje. Išmoko ir senelis. Patiko. „Ypač jam patiko žiemą budėti sargyboje: dangus tviskėjo nuo žvaigždžių, pavasariop Dievulis „išausdavo paklodes“ – visas dangus tviskėdavo nuo šviesų.
Kartą per mėnesį išleisdavo miestan. Svaigalų nevartojau, tokių buvome ne aš vienas. Visu būriu traukdavome į arbatinę. Ji buvo įsikūrusi medinio namo trečiame aukšte. Ypač patiko suomių patiekalas elnienos guliašas su bruknių uogiene. Jau gruodį temperatūra pažemėdavo iki -40 C. Išdykaudavome: atidarę langus, pildavome šiltą arbatą, o į žemę nukrisdavo ledukai. Kai apie tai parašiau tėvams, tai gimdytojai nepatikėjo, atrašė: „Pasakos“.
Kuo įsimintina tarnyba Suomijoje? Pamačiau naują kraštą. O svarbiausia – įstojau į pogrindinę Rusijos socialdemokratų partiją. Jos nariais buvo ne tik eiliniai kariai, bet kas antras karininkas – latvis, suomis.
Kariuomenėje būdamas suplanavau: grįžtu Lietuvon – į namus parvedu moterį. Į akį krito Elzbieta: nedidukė, grakšti, raudonais raudonais plaukais. Tokia miestelyje buvo viena. Gimdytojai buvo prieš mano norus, ypač mama.
– Ryža… Tarnaitės dukra. Esi vertas ūkininkaitės, – pasakė ji.
Nenusileidau. Jiems pasakiau: „Jeigu neleisite – su Elzbieta išvažiuosime į Latviją pas Krūminius. Ji tarnaus už mergą, aš – bernausiu. Ten ir susituoksime. Į Telšius negrįšime, anūkų nematysite.“
Pagaliau sutarėme. Elzbieta buvo pirmąja moterimi mano gyvenime. 1913-aisiais, po metų gimė duktė. Ją pakrikštijome Valerija, davėme mano senelės vardą.
Kaip du balandžiai galėjome burkuoti: būčiau statęs namus, auginęs vaikus. Bet kur tau… Caras Nikolaška panoro išmėginti muskulus, pradėjo karą su Vokietija.
Carui artileristų nebereikėjo, pasiuntė mane į puskarininkių mokyklą. Beveik pusmetį gilinau žinias Baltarusijoje, 1915-aisiais patekau į Latvių šaulių diviziją (Latviešu strēlnieku pulku) – į pirmajį Daugavgryvos latvių šaulių batalioną. Štai, dabar pamačiau, kas yra tarnyba, kas yra karas.
Pirmajame mūšyje vokiečiai bėgo. Ir pataikyk… įšokau į jų apkasą ir tiesiai priešui ant krūtinės. Jaunas vokietukas buvo nušautas į galvą, pagailo man jo. Todėl garsiai sušukau: „Ir velnias tave atnešė į Latvijos miškus! Supūsi durpyne!“
Priešas, negalėdamas prasiveržti į Rygą tiesiai per Šiaulius, Joniškį, Jelgavą, pakeitė planus. Nutarė apeiti pajūriu. Dabar jis puolė link Tukumo. Karininkas mus vis baugino: „Jeigu kris šis miestelis – Ryga ranka pasiekiama!“
Čia sulaukėme ir pirmojo papildymo: į mano būrį (tada jau vadovavau būriui) atvyko dešimt žmonių. Tarp jų ir žydelis siuvėjas iš Rygos Miša. Tada pagalvojau: „Mūsų reikalai prasti, jeigu į frontą siunčia net žydelius. Žmogus nesugebėjo išsipirkti.“
(Bus daugiau)
