VDA Telšių galerijoje atidaryta kūrėjos, juvelyrės Jorūnės Erminienės personalinė objektų paroda „Pagarba galima“. Tai yra dalis VDA Telšių fakulteto studentų tarpdisciplininio projekto „Diagnozė: mokslo, meno ir gyvenimo sintezė (kuratorius doc. Mindaugas Šimkevičius) parodos ir medicinos antropologės dr. Daivos Bartušienės paskaitos dalis. Paroda veiks iki vasario 3 d.
Justina Lukošienė
Paroda atskleidžia patirtis, patyrimus, atradimus, stebint natūraliai susiklosčiusias gyvenimiškas aplinkybes ir patirtis auginant sūnų, turintį autizmo spektro sutrikimą. Autorė akcentuoja kasdienybėje, gamtos elementuose pastebėtus Dieviškumo įsikūnijimus, kaip religinius atributus, patalpintus relikvijoriuose. Relikvijorius – katalikų liturginis reikmuo šventųjų relikvijoms laikyti, rodant pagarbą viduje saugomam turiniui. Remdamasi šiuo apibrėžimu, J. Erminienė pristato savitus relikvijorius, skatinančius naujai, kitoje šviesoje pažvelgti į tas, kas daug kartų matyta. Juvelyriniai, mažosios plastikos objektai tampa kaip futliarai, saugantys autobiografinį turinį ir atsiveria nuostabai, tikėjimui ir vilčiai. „Tai yra tokie kūriniai, objektai, žaislai, kurie mums nėra žaislai, matomi kasdien. Nors jie atrodo paprasti, bet, auginant tokį sūnų, aš supratau, kad tai nėra paprasti, o pagarbos verti daiktai. Noriu padėkoti Mindaugui ir Astai Šimkevičiams, kad pakvietė mane prisijungti prie tokio projekto“, – kalbėjo parodos autorė.
Tarpdisciplininio projekto „Diagnozė: mokslo, meno ir gyvenimo sintezė“ kuratorius doc. Mindaugas Šimkevičius sakė, kad šiemet prie šio kiekvienais metais vykstančio projekto prisijungė VDU medicinos antropologė dr. Daiva Bartušienė. „Nežinojau, ką Daiva pristatys, pasiūlys, tiesiog buvome taip susitarę, kad tai tiesiog bus iš jos lauko, jai pačiai įdomu ir mes tais dalykais pasidalinsime su studentais. Kai pas Daivą gimė tarpdisciplinio projekto pavadinimas „Diagnozė: mokslo, meno ir gyvenimo sintezė“, mano žmona Asta užsiminė, kad ką tik Vilniuje atidarė Jorūnės parodą ir ji labai taikliai atspindėtų visą tą kontekstą. Kaip matome, čia labai akivaizdžiai gyvenimas jungiasi su menu, nes visa tai atėjo iš gyvenimo. Jorūnė, kaip menininkė, sugebėjo kažkaip priimti tą gyvenimą, jį tyrinėti ir paversti meno kūriniu“, – dalijosi savo įžvalgomis M. Šimkevičius.
Po to VDA Telšių fakulteto dėstytojas pasiteiravo juvelyrės, kada nutiko tas momentas, kai ji pajuto, jog gali tuo dalintis su kitais. Parodos autorė sakė, kad viskas įvyko labai natūraliai. „Negalėčiau pasakyti, kad atsikėliau iš ryto ir aš jau galiu apie tai kalbėti. Gal tas momentas ir anksčiau atėjo, bet aš netgi per parodos atidarymą, kai pradėjau pasakoti apie Egidijų, ką jam reiškia šitie jo žaislai, net nepastebėjau, kad apie tai kalbu, nepajutau, kada tai atėjo. Su Egidijum pradėjom kalbėti neapsisprendę, kad tada ir tada mes apie tai kalbėsim, kad jis turi tokią diagnozę. Viskas įvyko labai natūraliai. Kai jau su vaiku pakalbėjom, tuomet pradėjom kalbėti ir su visuomene atviriau. Aišku, labai įtakos turėjo ir bendravimas su tėvų, auginančių autistiškus vaikus, bendruomene. Praėjusiais metais vyko visokių projektų, tėvai sako, kad mes turime eiti į visuomenę ir apie tai kalbėti. Tai turbūt tas momentas įvyko prieš metus“, – pasakojo J. Erminienė, akcentuodama, kad jos paroda prasidėjo nuo sienos, skirtos autizmui, kurios vienas iš pagrindinių objektų – dėžutė, kurioje pagarbiai eksponuojami mediniai traukinio bėgiai. „Mano sūnui tai nebėra žaislai, o sensorinės iškrovos priemonės. Jis su jais tarsi išsikrauna. Šiuos bėgius mes visi šeimoj turime labai gerbti, jie turi būti padėti tokioj vietoj, kad jis juos galėtų greitai atrasti. Kaip man viena specialistė pasakė, jam tai yra priemonė greituoju būdu save panardinti į meditaciją. Mūsų namuose tai yra pagarbos verti daiktai, ir jiems padaryta tokia pagarbi dėžutė, kurią per naktį sumeistravo vyras. Virš dėžutės – ausinės. Žmonės, turintiems autizmo spektro sutrikimą, reikalinga tyla, todėl jie dedasi ausines, arba atvirkščiai – jiems būtinas kažkoks vienodas garsas, todėl dauguma vaikų vaikšto su ausinėmis ir klausosi tiesiog telefoninio žaidimo garsų. O čia jau prasideda instrukcijos, kurios daugumai vaikų reikalingos, ypač dabar, kai mokyklose prasidėjo įtraukusis ugdymas. Autistiškų vaikų tėvai kovoja, kad kuo daugiau instrukcijų būtų mokyklose, tačiau kiti tėvai priešinasi, tad, kodėl negalima paprasčiau pažiūrėti į tas instrukcijas ir jas išsikabinti…“, – retoriškai klausė parodos autorė.