Šiemetinė vasara nešykšti nei saulės, nei lietaus. Bet liepos 13-oji šįsyk išpuolė labiau lietinga. Nepaisant to, orai nesutrukdė tądien numatytų renginių Žemaitijos sostinėje, kurie į miesto centrą sutraukė didelį būrį telšiškių ir miesto svečių. Pagerintas ir mūsų akyse beįsitvirtinančios sąlyginai dar naujos, gražios žemaitiškos tradicijos rekordas, o Katedros aikštės papėdėje atidengta lenta dar sykį primena išskirtinę mūsų krašto vietą Lietuvos valstybės istorijoje.
Stasys Katauskas
Žygimanto Augusto privilegija
Liepos 13-ą dieną buvo minima Durbės mūšio ir Pasaulio žemaičių vienybės diena. Ta proga visa Respublikos gatvės atkarpa tarp Seniūnijos ir Katedros aikščių pasidabino žemaitiškomis vėliavomis. Renginiai prasidėjo dar popietę, kuomet greta turistų pamėgtos Romo Kvinto skulptūros iškilmingai atidengta lenta su Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Žygimanto Augusto 1545 m. pripažintos privilegijos žemaičiams žodžiais „Nieks žemaitems nator prikėšti, kad anėi bova kardo ar ogni nugalietė. Žemaite sava nuoro prisėjungė pri Karūnas, bet tik so sotartuom sąlyguom…“, liudijančiais Žemaitijos savarankiškumo pripažinimą lyginant su kitomis to meto valstybės dalimis. Ir išties Žemaičių seniūnija gyvavo 400 metų, visą tą laiką čia galiojo kiek kitoks nei likusioje valstybės dalyje teisynas, savarankiškai būdavo renkamas realią valdžia turintis žemaičių seniūnas, o kad Žemaitija yra laisva valia įsijungusi į Lietuvos valstybę iki pat LDK gyvavimo pabaigos turėdavo patvirtinti kiekvienas valdovas, kuris, beje, atskirai tituluodavosi ir žemaičių kunigaikščiu. Atidengtos lentos su privilegijos žodžiais autorius S. Jogminas, mecenatas A. Žebrauskas.
Teatralizuoto atidarymo metu skaityta privilegijos ištrauka, kalbėjo idėjos sumanytojai ir mecenatai bei Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus, pakvietęs visus ir toliau likti tikrais savo krašto patriotais, išsaugoti žemaitišką dvasią. Žodį taręs A. Žebrauskas susirinkusiems telšiškiams sakė, kad Žemaitijoje „vėskas y dideli. Gyvybis meili y dėdeli, neapsakuoma, neapriepiama. Nuors pažinti sava kraštą i anon populiarinti y neapriepiams“. Kad norai virstų kūnu, visada reikalingos pastangos. „Nieka nebūtų, jie idieji skraidytom vėina. Idieje rek atramuos. Atramuos iš žmuonių, katrėi myl sava kraštą“,– kalbėjo A. Žebrauskas, dėkodamas visiems, kas prisidėjo ir prisideda prie to, kad mūsų miestas ir regionas darytųsi vis gražesnė ir geresnė vieta gyventi.
Šokio rekordas
Liepos 13-oji Telšiuose šiemet išpuolė permaininga. Danguje nuolat plaukiojo debesys, o lietus, kartais liūtis, tai prapliupdavo, tai vėl aprimdavo. Retkarčiais papuldavo, kad ir saulė trumpam švysteli, bet netrukus vėl imdavo lašnoti. Tačiau žemaičiai nebūtų žemaičiai, jei išsigąstų lietaus. Daugybė žmonių į vakarą būriavosi Durbės mūšio aikštėje belaukdami bendro šokio čia suplanuotame renginyje „Grandskvers“ ir spėliodami, pavyks ar nepavyks pagerinti ligtolinį šio šokio rekordą. Pavyko. Su kiekvienu bandymu šokančiųjų prisijungdavo vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai 400 žmonių vienu metu griežiant Varnių kapelijai „Vuo kap“ (vadovas Arūnas Gedmantas) šoko Respublikos gatvėje. Vaikai ir suaugę, vyrai ir moterys, patys sau ir gausiems į šokį šiemet dar nesiryžusiems įsitraukti žiūrovams dovanodami gražią šventę. Be varniškių, kapelijos šokėjams armonika dar grojo kultūrologas Linas Šedvilas, dainavo telšiškių folkloro ansamblis „Spigėns“ (vadovė Diana Bomblauskienė). Susirinkusius į renginį žmonės vaišino Rūdupių kaimo bendruomenė.
Baigus šokti, nuaidėjo trys šūviai: už rekordą, už pergalę Durbės mūšyje, už Žemaitiją. Kelios poros dar kurį laiką sukosi šokyje, iš dangaus vis krentant pavieniams lašams. Žodį taręs Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacius, prisiminė prieš keliolika metų vykusį pirmąjį telšiškių organizuotą Durbės mūšio minėjimą, kuomet į spėjamą mūšio vietą nuvyko vos 15 žmonių, ir džiaugėsi, kaip per tą laiką išaugo šio istorinio įvykio svarbos suvokimas, kokia gražia šimtus telšiškių sutraukiančia tradicija tapo Žemaičių vienybės diena.
Jau visai vakare miesto amfiteatre telšiškius linksmino kaimyninėje Latvijoje garsi merginų neofolko grupė „Tautumeitas“. Grupės muzikoje susipynę archajiški ir neopagoniški motyvai senųjų baltų genčių tema, latvių liaudies dainų ir šiuolaikinės muzikos instrumentų bei šiuolaikiškų aranžuočių momentai. Dainose girdėjosi „saule, lietus, nakts, vakars“ ir daugybė kitų gerai visiems baltams suprantamų žodžių. Simboliška, kad dienos renginius Žemaitijos sostinėje baigė būtent grupė iš Latvijos. Juk Durbės mūšis, kuriame žemaičiai nugalėjo Kalavijuočių ordino riterius, tiesiogiai susijęs ir su dabartinės Latvijos gyventojų protėviais.
Palaužė priešo planus
Durbės mūšis įvyko 1260 m. liepos 13 dieną. Tai buvo rimtas abiejų vokiečių ordinų bandymas bendromis jėgomis palenkti ir užgrobti Žemaitiją, kartu sujungiant savo kontroliuojamas žemes į vieną, kam trukdė būtent laisvų žemaičių buvimas. Istorikai skaičiuoja, kad bendras vokiečių pusėje surinktų karių kiekis siekė apie 8000 vyrų, iš jų 190 buvo sunkiai ginkluoti riteriai. Vokiečių pusėje kovėsi ir Švedijos karalaičio Karolio vadovaujami švedų bei danų karių daliniai bei jėga į mūšį atvaryti kuršių, prūsų ir estų belaisviai, kurių lojalumą siekta užsitikrinti paėmus į nelaisvė karių šeimas.
Žemaičiams, įvairiais istorikų skaičiavimais, į mūšį pavyko sutelkti apie 4000 kovotojų, dvigubai mažesnes nei priešo pajėgas. Mūšis vyko prie Durbės ežero, dabartinės Latvijos teritorijoje. Protingai pasirinkę taktiką mūsų protėviai pasiekė, kad priešą pavyktų užklupti jam nepalankiomis aplinkybėmis, o jau prasidėjus kovai į jų pusę pereitų kuršių kariai. Tada iš kovos lauko ėmė trauktis estai, vokiečių gretose kilo panika, pasibaigusi visišku priešo sutriuškinimu. Pasak vokiečių kronikų, buvo nukauta 150 iš 190 riterių, mūšyje žuvo Livonijos ordino magistras Burkhardas fon Hornhauzenas, kryžiuočių pajėgoms vadovavęs Heinrichas Botelis, Švedijos princas Karolis. Priešas buvo sumuštas ir niekada nepajėgė užimti visos Žemaitijos.
Ši kova daugiau kaip pusantro šimto metų buvo didžiausia baltų tautų ginklo pergalė. Po pergalės prie Durbės sukilo jau prieš tai buvę pavergti kuršiai, žiemgaliai, estai, piečiau Žemaitijos prasidėjo Herkaus Manto vadovaujamas Didysis prūsų sukilimas. Net mūšyje nedalyvavęs ir anuomet su kryžiuočiais bendradarbiavęs Mindaugas ilgainiui vėl buvo pradėjęs kovas su vokiečių riteriais. Būtent šis mūšis galutinai parodė, kokie stiprūs yra susivieniję žemaičiai, todėl, matyt, neatsitiktinai kilo idėja Liepos 13-ąją – Durbės mūšio dieną – įprasminti ir kaip Pasaulio žemaičių vienybės dieną. Idėjos minėti šią dieną autorius yra telšiškiams gerai pažįstamas Andrius Dacius.