Apie Telšių Kikilą: bent šiek tiek apie legendinį Žemaičių sostinės personažą, laisvą ir nepriklausomą žemaitį

Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.

Janina Zvonkuvienė

Atsitikimas „televizoriuje“
Juozas Kikilas, plačiai už Žemaitijos ribų vadinamas tiesiog Telšių Kikilu. Mirė, kai nebuvo dar šios Nepriklausomybės. Seniai. Mirė nesenas, dar tvirtas. Liūdnomis, net absurdiškomis aplinkybėmis. Pasakojo žmonės, kad jis su kariškiais susilygo, kiek kas gali alinėje išgerti alaus, kiek kas gali ko suvalgyti… O susilygus reikia ir pasistengti. Tai kariškiai taip prigirdę, privalgydinę Kikilą, kad jo… gyvo neliko! Žemaičių sostinei tai buvo liūdna netektis. Žemaičių sostinė nuobodžiai pritilo. Čia nustojo aidėti stiprus, vyriškas, humoru ir retais senoviniais posakiais paskanintas žemaitiškas balsas. Aidėdavo nuolat. Visur!

Spėliojo. Ir labai apgailėjo
Toje perregimoje alinėje, kurią vadino ir „televizoriumi“, ir dar įvairiau, alų plempdavo ir kariškiai. „Televizorius“ buvo prie autobusų stoties. Priešingame sankryžos kampe.
Pažinoję sako, kad Kikilas nebuvęs geriantis. O pavalgyti tai labai mėgęs. Spėliojo žmonės, kad galėjo Telšių Kikilui kai ko stipresnio į alų įpilti. Įmaišyti. Lyg tai vyną pigų su alumi maišė. Žmogui pasidarė bloga. Ėjo lauk. O lauke žiema, ledas, labai slidu. Paslydęs Kikilas, atvirtęs aukštielninkas, atsikelti nebepajėgęs. Nepasitaikė gero žmogaus, kuris būtų jį bent ant šono paritęs. Pasidarę jam dar blogiau. Ir mirtinai užspringęs. Taip žmonės pasakojo visais pašaliais, ne tik po Telšius.
Apgailėjo Telšių Kikilą tada veik visa šalelė Lietuvos. Žinia apie netektį, tikriausiai, buvo tik žodinė. Bet pasklido greitai. Nes apie tą žmogų, apie stipriai savotišką Telšių miesto simbolį, žinojo visi. Vienas garbingo amžiaus žemaitis menininkas nuo Platelių krašto neseniai taip sakė: „Telšių Kikilą visas svietas žinojo. Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Be jo liko lyg be druskos“.

Dar neįamžintas. Kodėl?
Ir jau ne kartą teko girdėti lyg klausimą, lyg nusistebėjimą – nejaugi Telšiai iki pat šiol neturi jokio paminklo, jokio įsidėmėtino simbolio ryškiausiam žemaičių sostinės personažui – Telšių Kikilui? Meškų pilni Telšiai. Jau daroma atrakcija jas suskaičiuoti. O kur Telšių Kikilas?
Iš tiesų, kas neseną Telšių praeitį žino ar atsimena, pasigenda kokio nors įdomaus ženklo, skirto šiam įspūdingam keistuoliui įamžinti. Ir jie būna teisūs.
Koks būtų apibendrintas ir apytikriai teisingiausias išlikęs įspūdis apie Telšių Kikilą? Ką jis davė Telšiams? Ką paliko? Ko trūksta, kai jo jau seniai nebėra? Nebėra gyvosios įdomybės. Garsiai griaudžiančio žemaitiško balso – be prašymų, be užsakymų. Nepasamdytas ir nesamdomas aktorius. Klaipėdoje gyvenanti muzikė, chorų dirigentė, aukštųjų mokyklų dėstytoja, docentė, Klaipėdos Kultūros magistrės nominaciją pelniusi, kadais dešimt metų (nuo 1967 iki 1977 m.) dirbusi Telšių kultūros namuose, Irena Nakienė, jau įkopusi į devintą dešimtį, yra kupina šviesiausių gražiausių, įdomių prisiminimų ir minčių apie Telšių Kikilą. Dar svarbu tai, kad šviesuolė Irena Nakienė – Žemaitė nuo Šatrijos – pati ieškojo galimybės priminti apie šį išskirtinį telšiškį. Jo atminimas neturįs būti užmirštas. Priminė, kad Kikilas buvo unikalus ir neprilygstamas Telšių, kaip žemaičių sostinės, simbolis. Unikumas vien savo žemaitiška garsia kalbėsena! Jis buvo nepaprastas. Jo niekas neatkartos. Jis buvo su išskirtiniu žemaitiško keistuolio ir šmaikštuolio talentu. Jo žemaitiškasis sąmojis taip pat nebeatkartojamas. Nes tai buvo iš gelmių gelmės, iš senųjų praeities visuomenės sluoksnių paveldėtas palikimas ir jo nepamirštas, talentingai perteikiamas. Žemaičių žemaitis, stipriai prisidėjęs prie anų laikų telšiškių viešojo gyvenimo paįvairinimo, aktyvumo.
Irenos Nakienės pakalbėjimas apie Telšių Kikilą buvo dalis tos Meilės, kuri jaučiama savo kraštui, gyventai aplinkai, žmonėms. Jautrieji menininkai stipriau supranta šito prasmę. Sunkoka net perteikti, kaip ši Šviesuolė pasakojo apie Telšių Kikilą, kaip apie žmogų – vertybę, kuriame tilpo daug išskirtinio paveldo. Gaila, kad veik nieko neužfiksuota.
*
Bus po žiupsnelį ir kitų šviesių prisiminimų apie Telšių Kikilą: Jadvygos Vasiliauskienės, Vitalijos Bagdonienės, Salomėjos Burneikaitės, Stepono Kubecko, Viliaus Kirkilionio, Vyto Jaugėlos, Povilo Vasiliausko, Birutės Petraitienės, Viktoro Tekoriaus, Danutės Jaruševičienės, Edvardo Kibarto, kitų. Tai bus tolesniuose tekstuose.

Aktualijų komentatorius gatvėje
Kad Kikilas buvo itin išraiškinga po Telšius vaikščiojanti reklama, tikina ne tik buvusi Telšių chorvedė Irena Nakienė. Su šviesiausiais įspūdžiais tai paantrina ir Telšių kilmės aktorius Vilius Kirkilionis. Sako, priekyje prisisegęs afišą, Telšių Kikilas keliaudavo po gatves, po stotis garsiai žemaitiškai šaukdamas ir kviesdamas žmones į koncertus, į spektaklius, į sporto rungtynes. Ir į bažnytines šventes. Tai darė kiekvieną kartą. Ištisas dienas ir ištisus dešimtmečius! Lyg pamokslininkas. Bet jo savitos prakalbos būdavo vis apie tos dienos žmonių reikalus, apie aktualijas. Originalus, balsingas ir neprilygstamas žemaičių oratorius. Bebaimis, tvirtas, teisingas, valdžios nepastumdomas, visada pašposaujantis. Visada darantis „savo tvarką“ dėl moterų, vilkinčių vyriškas kelnes. Mokėjęs visokių monų, baikų, triukų. Bet nieko neapgaudinėjęs. Paprekiaujantis savo darbo smulkmenomis, remontuojantis jas. Sąžiningai. Tai jis stoty, tai jau aikštėje prie Katedros.

Ne valkata. Tik labai laisvas!
Jis nebuvo valkata, kaip kad įvardija vienas profesorius, nors ir jautriai mylintis jį! Tikrai ne vadala. Tik rengėsi savotiškai, neteikdamas aprangai reikšmės. Nekeldamas klausimo, ar gražūs jo drabužiai. Svarbu, kad jam praktiški ir patogūs. Tais laikais apskritai su drabužiais buvo sunku. Reikėdavo siūdintis. Ne Kikilui toks vargas… Jis buvo laisvas nuo visuomenės nuomonės suvaržymų, nuo jos reiklumo. Jis buvo tvirtas ir absoliučiai laisvas! Jis turėjo savo namus. Netoli autobusų stoties. Plungės g. 23. Lyg tai ir dar turėjęs palikimo. Bet laiką žiemą vasarą leido po visą Telšių miestą. Jam rūpėjo visuomenė. Jei tik kupetėlė žmonių – Kikilas aiškiai, raiškiai žemaitiškai aiškino visus Telšių miesto ir krašto gyvenimo reikalus. Savotiškai! Negailėdavo komentarų, kas kur vyksta. Netrūkdavo puikių senoviškų žodžių, posakių – labiau paryškindavo juos.
Jis niekada nieko neskriaudė. Sako, kad ir padėjęs daug kam yra. Pasak Irenos Nakienės, Telšių Kikilas Telšių kultūrai esąs taip nusipelnęs žiūrovų sukvietimo reikalu, kad niekas kitas to niekada nebepakartos. Reikia sugebėti matyti žmogaus visumą, o ne vien smulkmenas. Nors jos ir efektingos būdavo. Kikilo dėka telšiškiai buvę išmokyti gausiai rinktis į renginius. Kikilas sukviesdavęs, Irena Nakienė matydavusi, kad net asmeniškai susistabdęs žmogų viską jam išaiškindavo, vaizdingai nupasakodavo kokių ten „prajovų“ bus… Ir dar paklausdavo: „Ar atēsi? Atēk!“.

(Bus daugiau)