Regioninėje Telšių ligoninėje dirbantis gydytojas traumatologas-ortopedas Ammar Abdulkareem – išskirtinis medikas. Jis – profesionalus, jautrus žmogui, kupinas noro tobulėti ir gilinti savo žinias. Lietuvoje jis gyvena jau ne vienerius metus, čia baigė medicinos studijas, įgijo gydytojo licenciją, dirbo įvairiose gydymo įstaigose, o šiuo metu savo patirtimi dalijasi Telšiuose – tiek Traumatologijos skyriuje, tiek konsultacinėje poliklinikoje. Su gydytoju kalbamės apie jo kelią į profesiją, darbą su pacientais ir gyvenimą Lietuvoje.
Algirdas Dačkevičius
Traumatologija sužavėjo dar studijų metais
Į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą Ammar Abdulkareem įstojo 2002-aisiais, o studijas baigė 2008 metais. Kaip pats prisimena, dar internatūros metu, kai dirbo Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, suprato, kad traumatologija – tai, kas jį labiausiai traukia. Dirbant Priėmimo skyriuje, teko tiesiogiai susidurti su pacientais, patyrusiais įvairias traumas, stebėti, kaip chirurginis įsikišimas keičia jų gyvenimą.
„Traumatologija yra labai dinamiška – čia nuolat vyksta veiksmas, operaciją veja operacija. Dirbi su konkrečia problema, matai aiškų rezultatą – žmogus, kuris buvo sužalotas, grįžta į įprastą gyvenimą. Tai teikia labai didelį pasitenkinimą“, – sako gydytojas.
Baigęs rezidentūrą LSMU, gydytojas įgijo ortopedo-traumatologo licenciją. Patirties jis sėmėsi ne tik Lietuvoje – šešerius metus dirbo Airijoje, kur įgijo tarptautinės praktikos, tačiau pastebi esminį skirtumą: „Airijoje tenka laukti labai ilgai – kai kurių operacijų žmonės laukia dvejus ar net trejus metus. Lietuvoje sveikatos priežiūra yra daug prieinamesnė, atmosfera ligoninėse – žmogiškesnė.“
Žemaitijoje rado vietą širdžiai ir profesijai
Gydytojas Ammar Abdulkareem kilęs iš Sirijos, tačiau jau nuo studijų laikų jam artima Žemaitija. „Telšiai man labai patinka – tai ne tik gražus miestas, bet ir jaukus, gamtos apsuptyje. Čia gera gyventi ir dirbti. Kolektyvas Traumatologijos skyriuje labai nuoširdus, o vedėjas Ali Khalil Chahine – buvęs bendrakursis, su kuriuo jaučiu stiprų tarpusavio supratimą ir pagarbą“, – dalijasi gydytojas.
Regioninės Telšių ligoninės direktorė Jovita Seiliuvienė taip pat džiaugiasi nauju komandos nariu: „Nuo pirmo susitikimo pajutau jo žmogiškumą. Gydytoją labai gerai vertina ir jo buvusi Alma mater – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Jam buvo skirtas savivaldybės pagalba išnuomotas būstas, stengiamės, kad jaustųsi kolektyvo dalimi.“
Pasak gydytojo, traumatologijoje kasdienybė kupina netikėtumų: vieną akimirką jis operacinėje, kitą – konsultacinėje poliklinikoje. „Skubi pagalba reikalauja greito sprendimo, tikslios diagnozės ir veiksmų, kurie turi būti atlikti nedelsiant. Planinės konsultacijos – tai kitas ritmas, kai daugiau kalbiesi, aiškiniesi, planuoji tolimesnį gydymą. Abi sritys vienodai svarbios, tik reikia išmokti balansuoti“, – sako A. Abdulkareem.
Paklaustas, kaip jam sekasi kurti ryšį su pacientais, ypač turint galimų kalbos ar kultūrinių skirtumų, gydytojas nusišypso: „Žmogiškumas – universali kalba. Kalbos barjerą jau seniai įveikiau, šiandien puikiai kalbu lietuviškai. O bendravime svarbiausia parodyti, kad iš tikrųjų nori padėti.“
Gydytojas neslepia, kad jį žavi sąnarių chirurgija. Jis aktyviai domisi artroskopija bei sąnarių endoprotezavimu, siekia gilinti žinias ir įgyti dar daugiau praktinių įgūdžių šiose srityse. „Tai sritys, kurios leidžia pacientui sugrąžinti judėjimo laisvę, o kartais – ir gyvenimo kokybę. Svarbu nuolat tobulėti ir taikyti pažangiausias metodikas, kad pagalba būtų kuo efektyvesnė“, – pabrėžia gydytojas.
Prisimindamas pirmuosius žingsnius Lietuvoje, gydytojas atviras: „Kalba buvo iššūkis, bet kantrybė ir noras prisitaikyti padėjo. Lietuvių kalba man tapo artima, o dabar net malonu ja kalbėti su pacientais. Žinoma, reikėjo priprasti ir prie klimato – svarbiausia pasirinkti tinkamą aprangą“, – juokiasi jis.
Laisvalaikis – ramybė ir vanduo
Po įtemptos dienos gydytojas renkasi aktyvų poilsį. Mėgsta vaikščioti gamtoje, o didžiausia jo aistra – plaukimas. Studijų metais net priklausė LSMU plaukikų komandai. „Vanduo – tai mano terapija“, – prisipažįsta jis.
Nors dirba Lietuvoje, gydytojas palaiko glaudų ryšį su artimaisiais Sirijoje. „Turiu brolių ir seserų, palaikome nuolatinį ryšį. Turiu dėdę gydytoją, kuris dirba JAV, kitas – Sirijoje. Šiaip mūsų šeimoje medikų nėra“, – dalijasi jis.
Gydytojui artima ir lietuviška virtuvė – ypač žemaičių blynai ir šaltibarščiai. „Skonis labai savitas, bet patrauklus. Patinka ir lietuvių santūrumas, pagarba kitam žmogui, tikra bendrystė mažesniuose miestuose“, – sako jis.
Paklaustas, ką jam reiškia būti gydytoju, Ammar Abdulkareem atsako nedvejodamas: „Tai pašaukimas. Noriu padėti žmonėms. Laikui bėgant, tik dar aiškiau supratau, kad tikras gydytojas galvoja pirmiausia apie pacientą.“
Jauniesiems kolegoms jis linki: „Kuo daugiau padėti kitiems, negalvojant apie atlygį. Jei dirbsi iš širdies – žmonės tai pajus, ir viskas savaime sugrįš.“