Julita Švėgždavičienė – Telšių krašto kultūros saugotoja, bibliotekininkė, kraštotyrininkė, viešosios atminties puoselėtoja. Jos gyvenimo ir profesinis kelias, apaugęs tiek asmeniniais sentimentais, tiek istorinėmis įžvalgomis, veda per Žemaitijos kalvas, dvarus ir žmonių likimus. Šiame interviu – atvira ir prasminga kelionė į kultūros laukus, kur dokumentuojamas ne tik regiono paveldas, bet ir vidinis pašaukimas dirbti tyliai, kantriai, su meile. Tai pokalbis apie moters balsą viešojoje erdvėje, apie atsakomybę už žodį ir vaizdą, apie istorijos gyvastį šiandienos skaitmeniniame pasaulyje – ir apie tai, kaip gimtinės dvasia tampa tapatybės šerdimi.
Algirdas Dačkevičius
(Pabaiga. Pradžia Nr. 38)
– Kaip jaučiatės būdama moterimi, veikiančia istorinėje ir kūrybinėje erdvėje, kurioje dažnai dominavo vyrai? Ar tai Jus kada nors stabdė ar, atvirkščiai, įkvėpė?
– Prie vyrų buvau pratusi labiau nei prie moterų. Augau su dviem vyresniais broliais, o paskutiniuose kursuose kartu su Švėgždavičiumi būdavom istorikų kompanijose. Į Telšius jis grįžo su kurso draugu istoriku G. Šatkausku. Būdavo apie ką pakalbėti su užsukusiais vyrais į mūsų skyrių. Galiu paminėti Julių Norkevičių, Vaclovą Bartkų, Vytautą Stulpiną ir kitus. Gal šiek tiek galima buvo apgailestauti, kad „Poezijos pavasarių“ dalyviai nebevyksta į Padurbinį, prie poetei K. Praniauskaitei skirto stogastulpio su rūpintojėliu, o jie bibliotekininkų kviečiami prie V. Mačernio paminklo Telšiuose. Daugumoje atvejų buvome ne konkurentai, o bendraminčiai. Apie kokią tai konkurenciją akademinėje srityje netenka kalbėti iš viso. Buvo atvejų, kai rimtesni autoriai naudojosi ir citavo mano pavardę.
– Kokias vertybes stengiatės perduoti jaunesnėms kartoms – tiek moterims, tiek visiems, kuriems rūpi kultūra ir istorija?
– Moterys šiandien turi visokių galių ir kompetencijų. Ir verslavimo, ir kūrybinių, ir mokslinių… Jos moka nesenti… Jos šiandien vis labiau atsisako šeimos vertybių ir pačios dėl to, manau, bent šiek tiek kankinasi. Individualizmas ir hedonizmas – naujos vertybės, bet tai niekur neveda. Energizuojantis poreikis yra daryti kažką vardan ko nors. Jaunimas, kaip ir priklauso, dabar visai kitoks. Juos formuoja mokyklos ir savi brendai. Jie, pavyzdžiui, ima domėtis kultūra ir istorija, kai tampa gidais, ekskursijų vadovais. Jie gan praktiški ir racionalūs.
– Kaip Jūs pati matote sąvokas „tapatybė“ ir „paveldas“ – ar jos vis dar turi galią vienyti bendruomenes šiandien?
– Be jokios abejonės, yra kas vienija bendruomenes. Žemaičius labai suvienijo žemaitiška tapatybė, ne tik kalba, pasais, vėliavomis, žemaitukais, skalikais, žemaitišku maistu, bet ir žemaitiškomis giesmėmis, dainomis (žaviuosi Dianos Bomblauskienės atlikimu…), kurios taip paprastai buvo dainuojamos dar mūsų tėvų, bočelių… Aišku, daugiausia buvo (daugiausia surinkta, užrašyta) liaudies darbo ir vestuvinių dainų… Juk sakydavo „dainuoju dainą – raminu širdį…“. Liaudiška daina – yra tai, kas labai lietuviška (žemaitiška). Turėtume žemaitišką dainą įsirašyti į Žemaičių paveldo lobyno sąrašą pirmu numeriu. Taip pat turėtume jau pasirūpinti ir pasiekti, kad Džiuginėnų dvaras, kaip ir Biržuvėnų, taptų ne privačia, o valstybine nuosavybe, juo labiau, kad kultūrai (min. Š. Birutis) bus leista pretenduoti į Europos fondų lėšas. Reikia padėkoti, kaip J. Perkowski yra sakęs, Žemaitei, kad šis dvaras išliko sovietiniais metais, o dabar – privačiai Andriaus Daciaus iniciatyvai ir entuziazmui, netgi – pradėtu kaupti tam tikru archyvu ir eksponatais. Šiandien galime džiaugtis, kad turime tiek daug ne tik mūsų pačių pripažįstamų mus vienijančių vertybių. Žemaitijos istorijai, su pasididžiavimo momentais, galima būtų skirti daugybę laiko ir spaudos ženklų. Bet „Kalvotosios Žemaitijos“ redakcija išsiskiria iš mūsuose kada nors leistos spaudos savo dėmesiu krašto istorijai, jo asmenybėms ir spausdinama vertinga medžiaga.
– Kokią Žemaitiją norėtumėte matyti po 20 metų – kultūrišką, dvasišką, bendruomenišką?
– Žemaitija yra jos žmonės. Demografine prasme susitraukėme, kaip ir visa Lietuva. Norėtųsi jau gyvenimo be tos skaudžios konkurencijos, nelygybės ir žiauraus kapitalizmo. Tikrai nelinkėčiau patekti į skaitmeninę vergovę. Noriu matyti utopiškai gražią ir idilišką Žemaitiją. Kaip buvo poeto ir advokato Antano Jackaus Klemento išpuoselėtas sodnelis netoli ežero ir Mažosios bažnytėlės XVIII pab.-XIX pr., kuriame rašė ir skaitė savo idiles… Gyvenimu besimėgaujantis žmogus turėtų būti taikos žmogus. Arba štai kaunietė poetė ir redaktorė Erika Drungytė, ką tik tapusi Maironio premijos laureate už rinkinį „Bukolikos“, susidraugavusi su Merkinės smėlynais ir pušynais. Ji pasiilgsta tylaus ir lėto laiko, savo vidinio sodo, nes šiuolaikinis miestas ir technologijos atima šias galimybes. Ta pati maironiškai mintis, – reikia pirma dvasioje atgimti…
– Ar yra sumanymų, kurių dar nespėjote įgyvendinti, bet kuriuos brandinate širdyje?
– Galbūt esu skolinga keletui žmonių. Jie man skyrė savo brangų laiką ir aš jais žaviuosi. Tai Vencislava Gaudėšienė, stebinusi savo tikėjimo galia, palikusi bibliotekai savo atsiminimų, Jan Perkowski, rinkęs medžiagą savo anūkams apie ypatingą Džiuginėnų dvaro istoriją ir tuo pačiu paskatinęs knygų, straipsnių, netgi filmų kūrimą, Stanislava Kochanauskaitė, kuri buvo ne tik mano lotynų kalbos mokytoja, bet nemažai padėjusi verčiant iš lenkų kabos, tame tarpe Komarovskos lenkiškai išleistus atsiminimus apie Žemaitiją (Gorskius…). Nežiūrint, kad matomai A. Bumblausko paraginta Z. Kelmickaitė padarė puikų interviu su šia, mus jau palikusia poliglote ir intelektuale, norėčiau dar kai ką gražaus apie ją pasakyti savo filmuko pagalba.
– Jeigu turėtumėte galimybę perduoti vieną žinią būsimiems Žemaitijos kultūros tyrinėtojams, kokia ji būtų?
– Tyrinėkite su meile ir azartu, skelbkite su meile parašytus straipsnius, nešančius ne tik naują, įdomią informaciją, bet susietą su laikmečio aktualijomis ir kuri neštų bendruomenei naudą. O šios žinios moralas būtų toks: padariau, ką galėjau, jūs padarykite geriau.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Palikite komentarą