Tegu nepraranda svarbos Telšiuose tie klecka lašinietė. Juos labai mėgo legendinis Juozas Kikilas, po šalelę Lietuvą Telšių Kikilu vadintas. Kaip ir buvo maloniems skaitytojams pažadėta, pargrįžtame dar kartą prisiminti šį veiklų senų laikų gatvės šauklį, gatvės artistą, išskirtinį telšiškį. Yra pasiūlymų įamžinti jo atminimą. (Publikacijų ciklas apie Juozapą Kikilą (1906-1971) „Kalvotojoje Žemaitijoje“ spausdintas nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. sausio 7 d.)
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 33, 35, 37, 39, 41, 43)
Telšių siela…
Gabumų, ko gero, Kikilas turėjo iš prigimties. Bet vis tiek turėjo kažkur matyti, nusižiūrėti, išmokti, išbandyti. Gal tuomečiai telšiškiai ir žinojo, iš kur Telšių Kikilas toks. Kur išmoko būti neprilygstamu štukoriumi. O mokėjo daug. Gal ir žinojo senų laikų telšiškiai. Tik mažai kalbėdavo. Kaimynės išvirdavo jam kleckų lašinietų… Ten pat ir valgydavo. Sumokėdavo. Būtinai pajuokaudavo! Nesuvalgytus kleckus lašinietus susivyniodavo į laikraštį ir nešdavosi namo.
Užaugo viena nauja karta. Užaugo kita. Trečia… Dabar jau ta karta, kuri vis mažiau ir mažiau žino apie praeitį, apie kokias nors įdomybes. Ir apie Telšių Kikilą – jau kaip ir nieko.
Telšių vaikai, berniūkščiai, su kuriais Juozapas Kikilas dar bendravo iki 1971-ųjų, iki tol, kol tik gyvas buvo, dabar neretai pavadina jį Telšių siela.
Pavadinusieji jį Telšių siela, jau patys dabar, taip sakant, yra apsiraminimo amžiuje. Gali ramiai viską apgalvoti, prisiminti, kas jiems dovanojo šviesių vaikystės įspūdžių. Įvertinti. Ir prisimena Kikilą… Tik nė vienas nieko nežinojo, koks jo paties gyvenimas buvo. Tai šiais parašymais būsime šį tą iš jo gyvenimo praskleidę. Nors šiek tiek.
Dar kartą ačiū p. Rasai Kačinskaitei, kuri interneto dėka išsiaiškino, kad Juozas Kikilas turėjo ne tik motiną, bet ir pamotę. Kad krikšto įraše jis Juozapas vardu. O paskui kažkokiu metu vardas sutrumpėjo, liko Juozas. Jo 1940 m. bylos dokumentuose jis jau Juozas vardu. Ir antkapinėje plokštėje jis Juozas. Žmonės prisiminė savo tėvų pasakojimus, kad pamotė Jūzapėlio nemylėjusi, kumščiu daužiusi. Rašėme tai. Rašėme, kad apie Kikilo tėvą niekas nieko nežinojo. Lyg nebuvęs. Kad artimi giminės galbūt buvo Amerikoje.
Minėdavo vienuolius…
Buvo užuominų, kad Telšių Kikilas vienuolių augintas, ugdytas. Kad tai vienuolyne jis išmoko įvairiausių žmones stebinančių ar net gąsdinančių gudrybių. Pats išsinarina sau rankas kojas, guli „beviltiškas“ ir čia pat akimirksniu pats sau viską atitaiso, pakyla ir nueina lyg niekur nieko… Apie vienuolyno auklėjimą telšiškis Kazimieras sakė girdėjęs iš savo, amžinatilsį, tėvų. Garbingo amžiaus menininkas Vytas iš Gintališkės sakė pats matęs Telšių Kikilą, kaip šis atlaiduose, būdamas jau suaugęs vyras, atvykęs su Plungės vienuoliais, rodęs „stebuklingą pagijimą“… Tai irgi jau rašėme. Plungiškė p. Nijolė rašė, kad Kikilas atvažiuodavęs ir į Plungę žmonių pajuokinti. Taigi Plungė jam buvus lyg sava. Tačiau Plungės vienuolyno veiklos metai ir Kikilo vaikystės, jaunystės metai nesutampa. Kai Plungėje radosi vienuolynas, Juozapas Kikilas jau buvo suaugęs vyras. …Pagal Vyto liudijimą, matome, kad ne Plungės vienuoliai jam, o jis, Juozas Kikilas, Plungės vienuoliams padėjo, jų žygiuose dalyvavo.
Filmo faktas
Galbūt mįslę mums bus įminęs žinomas žurnalistas iš Radviliškio Rimantas Petrikas. Puikus fotomenininkas, puikių knygų ir kitų „sielą veikiančių tekstų“ autorius. Jis žemaitis, gimęs, augęs netoli Telšių, Lieplaukės pašonėje. Turi ir agronomo specialybę. Yra dirbęs Eigirdžiuose. Domėjosi ne tik fotografija, bet ir kinu. Eigirdžiuose buvo organizavęs ir kino klubą. Su kaimo jaunimu žiūrėdavo daug to meto filmų. Tarp jų ir dokumentinių. Filmus nuomodavo iš kino nuomos kontoros Telšiuose. Prisimena, kad tarp kitų dokumentinių filmų iš tiesų buvęs išsinuomojęs ir dokumentinį filmą apie Telšių Kikilą.
Filmas neilgas. Kaip ir kas ten buvo rodoma, nelabai ką teprisimena. Tačiau gerai įsidėmėjęs faktą, kad ten buvę nurodyta, jog Juozapas Kikilas esąs iš Kretingos vienuolyno. Tą faktą įsidėmėjęs gerai. Apie tokio trumpo filmo buvimą yra minėję ir kiti telšiškiai. Irgi tai matę. Lyg tai buvę parodyti tie jo „performansai“ su ramentais, išnirusiomis kojomis ir staigų stebuklingą pasveikimą… Lyg tai.
Telšiškė Angelė Budginienė taip pat prisimena, kad anais laikais prieš kinofilmus būdavęs rodomas vadinamasis kinožurnalas. Dokumentiniai vaizdo reportažai. Tai veikiausiai toks kinožurnalas buvęs ir apie Telšių Kikilą. Nes filmukas tebuvęs trumpas.
Kikilas ir Kretinga! Galimas dalykas. Nuoširdžiai dėkojame Gerb. Rimantui iš Radviliškio.
Kretinga – galinga…
Vadinasi, žmonės, prisiminę nuogirdas, jog Kikilas auklėtas vienuolių, turėjo tam pagrindo. O ir Kretingos vienuolyno veiklos metai tinka Telšių Kikilo amžiui. Nuo pat vaikiškų Jūzapėlio metų iki pat lemtingųjų 1940-ųjų, kai pasikeitė valdžia ir kai vienuolynai buvo išblaškomi.
Internete aptikau informaciją, kad 1939-aisiais Kretingos vienuolyne buvę net šimtas dešimt vienuolių! Vienuolynas savo žinioje turėjo švietimo ir kitokių įstaigų. Nemenką ūkį. Jei vien vienuolių buvo per šimtą, turėjo būti būrys ir jiems padedančių darbuotojų, tarnautojų. Ten tikrai kur nors galėjo „turėti vietą“ ir Telšių Jūzapėlis, gimęs 1906 m. Gali būti, kad ten ir mokėsi. Gal ir į vienuolius buvo numatytas rengti. Ką žinosi. Juk taip ir liko jis nevedęs, be savo šeimos. Laisvas, nepriklausomas viengungis. Telšiuose gyveno tai su pamote, tai pas savo seseris. Daug kas paliudijo, kad bažnytinius reikalus Kikilas išmanė puikiai ir nuo jų niekada nenutolo. Praėjusios santvarkos metais, kai bažnyčia buvo „blogis“, tarnautojai būdavo persekiojami, jei lanko bažnyčią, Juozas Kikilas buvo nuoširdus pagalbininkas per pagrabus. Nebijojo nešti kryžių, nebijojo viešai garsiai žemaitiškai melstis. Tarkim, mokytojas ar mokytoja už tokį dalyką būtų lėkę iš darbo. Staigiai. Tarnautojams, vadovams bažnyčios reikėjo bijoti. Ir tai buvo tiesa. Telšių Kikilas nepaisė nieko. Jis buvo laisvas ir nepriklausomas neformalas. O kad vienuolynuose buvo, yra ir bus mums nežinomų paslapčių – ar kas nors tuo abejoja?
*
Gal ryšys su vienuoliais ir buvo tikrasis pretekstas, kad Telšiuose 1940 m. Kikilas buvo suimtas. Rašėme, kad Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filiale yra saugoma Telšių Kikilo (Juozo Kikilo) byla. Už menkniekį iškelta baudžiamoji byla: už paties nusipirktus ir ketintus brangiau perparduoti siūlus. Savaitę kalintas Šiauliuose. Protingo prokuroro dėka paleistas, byla nutraukta.
Vokiečių akivaizdoje
Yra pasakojimas, kad vokiečių laikais Juozas Kikilas atsisakęs… kasti duobes. Kad vokiečiai jį patį vos nesušaudę. Vokiečius perkalbėjęs ir gyvybę Kikilui išgelbėjęs itin garsus Telšių gydytojas Bronislovas Zienkovičius. Iki paskutinių gyvenimo dienų Kikilas vis minėdavęs Daktarą Zienkovičių. Su pagarbiausiu dėkingumu: „Jeigo ne daktars Zenkuovyčė, monės sene gyva nebėbūtom.“
Šiokią tokią aiškumo prielaidą, kaip kas galėjo būti, galima daryti vėlgi iš perpasakotų prisiminimų. Jei neklystu, pagelžkelyje augęs telšiškis Stasys K. papasakojo, kaip jo mama, ar ir kiti namiškiai, prisimindavę, kad atvarytas kasti duobių, Kikilas nutaikė progą išsinarinti ranką, koją, įsikišti slieką į burną ir gulėti ant žemės lyg beviltiškos nelaimės ištiktas. Toliau dar svarbiau: vokiečiai nejuokais išsigandę! Tad nedelsiant išgabeno Kikilą į… ligoninę. Gal dar pagydomas bus…
Tai tuomet ir galėjo būti tas Kikilo gyvybės išgelbėjimo faktas. Tai tuomet jo gyvybę ir galėjo išgelbėti daktaras, chirurgas Bronislovas Zienkovičius. Pirmasis Telšių ligoninės vedėjas. Turėjęs net savo privatų rentgeno kabinetą. Vienas garbingiausių Telšių inteligentų. Tik ne nuo Kikilo sveikatos būklės gelbėjo, o nuo… vokiečių kulkos Kikilui. Gali būti, kad būtent daktarui Zienkovičiui ir buvo pristatytas „nelaimės ištiktas“ Kikilas. Ten jis vokiečių ir daktaro akyse pats savo valia staiga tapo sveikas! Vokiečių nuosprendis Kikilui buvo aiškus: prie sienos! Užtaisyti šautuvus. Ir…
Neva daktaras Zienkovičius kažką ramiai ir ilgai kalbėjęs vokiečiams vokiškai. Kažką jiems ramiai pasakojęs apie Kikilą. Gal ir anksčiau daktaras buvo jį iš kokių nors ligų ištraukęs. Gal ką žinojo apie jį, ko jau nebesužinosime. Tik žinome, kad pamotės nemylėtas vaikas… Vokiečiai klausėsi daktaro Zienkovičiaus. O išklausę, šiaip taip atlėgę. Kikilas liko gyvas.
Apie daktaro kalbėjimą su vokiečiais, kad Kikilą paliktų gyvą, dar iš paties Kikilo ne kartą girdėjusi p. Stanislava Vandzinskienė, kuri dabar gyvena Mažeikiuose.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply