„Žemaitijos pieno“ pakuotės inžinierė Rasa Šarkevičienė – tai įkvepiantis pavyzdys, kaip galima suderinti chemiją, kūrybą ir žmogišką šilumą. Jos gyvenimas – tai junginys, kuriame lygiai tiek pat svarbios molekulės, siūlai, skoniai ir žmonės. Ši dermė, paremta kantrybe, logika ir meile tam, ką darai, atveria kelią ne tik profesinei sėkmei, bet ir tikrai gyvenimo pilnatvei.
Algirdas Dačkevičius
Profesionalumas, subrandintas chemijos ir kasdienybės jungtyse
Kai kalbame apie pakuočių technologus, dažnas įsivaizduoja laboratorijas, skaičiavimus ir medžiagų analizę. Tačiau Rasos Šarkevičienės profesinis portretas – daug spalvingesnis.
Ji – chemijos inžinierė, baigusi Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetą, šiuo metu dirba vienoje didžiausių Lietuvos maisto pramonės įmonių, kur jau daugiau nei dešimtmetį kuria ir tobulina pieno produktų pakuotes.
„Mane žavi, kad čia nėra monotonijos. Kiekvienas projektas, kiekviena užduotis reikalauja ne tik žinių, bet ir naujo žvilgsnio“, – sako Rasa. Jos kasdienybė – tai nuolatinis ieškojimas sprendimų, kurie būtų ne tik funkcionalūs, bet ir ekonomiški. Vienas iš svarbiausių kriterijų – įdiegti naujovę su kuo mažesnėmis investicijomis. „Didžiausias džiaugsmas – kai sprendimas veikia praktiškai, o papildomų kaštų jam nereikia“, – teigia ji.
Rasa gerai supranta tvarumo svarbą, tačiau žvelgia į šią temą realistiškai. Jos nuomone, kai kurie Europos Sąjungos reikalavimai, taikomi maisto pakuotėms, stokoja balanso tarp vartotojų ir gamintojų interesų. „Reikia žiūrėti į visumą – nuo žaliavos iki vartojimo. Kai kurios direktyvos atrodo nutolusios nuo pramonės realybės ir kelia riziką prarasti konkurencingumą. Kartais mažesni pokyčiai, atlikti strategiškai, duoda daug didesnį efektą nei drastiškos reformos“, – aiškina technologė.
Rasa savo profesinį kelią grindžia nuosekliu moksliniu mąstymu, bet ne mažiau svarbu – gebėjimu bendradarbiauti. Pavyzdžiui, dalyvaudama STEAM iniciatyvose su vaikais, ji padėjo ne tik suprojektuoti pakuotę, bet ir kartu su dizaineriais rūpinosi jos meniniu apipavidalinimu. Tai – gyvas įrodymas, kad tiksliuosiuose moksluose ir kūryboje slypi daugiau bendrumų nei skirtumų.
Už savo pasiekimus Rasa „Žemaitijos pieno“ įmonėje yra ne kartą įvertinta: 2014 m. pelnė „Geriausios darbuotojos“ titulą, 2019 m. laimėjo nominaciją „Metų atradimas“, 2021 m. apdovanota „Žingsnio tvarumo link“ prizu, 2024 m. įvertinta už „Metų profesinį meistriškumą“. Kiekvienas šis įvertinimas – tai ne tik simbolis, bet ir įrodymas, kad sistemingas darbas, atsakomybė ir naujovių siekis kuria ilgalaikę vertę.
Amigurumi žaislai – kruopštus poilsis, alsuojantis šiluma
Kai Rasa pasakoja apie savo hobį – amigurumi žaislų nėrimą – jos balsas pasikeičia. Atsiranda daugiau švelnumo, vidinio džiaugsmo. Šis pomėgis gimė prieš 14 metų, kai pasaulį išvydo jos dukra. „Norėjosi sukurti kažką savito, asmeniško. Ne plastikinį žaislą, o šilumos kupiną rankų darbą“, – prisimena ji.
Amigurumi – iš Japonijos kilęs miniatiūrinių žaislų nėrimo menas – tapo nuolatiniu Rasos palydovu. Nors žaislai iš pradžių buvo mažučiai, dabar jau gerokai paūgėjo. Ir nors kiekvienas jų – tarsi nedidelis meno kūrinys, Rasa jų nelaiko kolekcijoje. Dažniausiai išdovanoja – draugams, artimiesiems, vaikams. „Kiekvienas žaislas turi savo istoriją. Kartais gimsta dėl netikėto prašymo, kartais – tiesiog iš įkvėpimo. Bene toliausiai mano žaislas iškeliavo į Airiją“, – šypsosi ji.
Nors niekada negalvojo apie verslą ar parodą, amigurumi kūryba Rasai padeda atsipalaiduoti, o kartais – netgi spręsti profesinius klausimus. „Kai kuri žaislą, susiduri su formomis, proporcijomis, detalėmis. Tai labai panašu į pakuočių kūrimą. Žiūrėk, ir sprendimas ateina iš rankų judesio“, – sako Rasa.
Skonio kultūra – iš šeimos ir kelionių
Virtuvė Rasos namuose – ne tik valgymo, bet ir kūrybos erdvė. Nors kamado kepsninę šeimoje dažnai valdo vyras Paulius, Rasa – puiki idėjų generatorė. „Mano vyras meistriškai iškepa, o aš – pasirūpinu kūrybine žaliava“, – juokauja ji. Rasa užaugo kaime, todėl vaikystėje menkai pažinojo perdirbtą maistą. Šeimos moterys – jos mama (konditerė), Pauliaus močiutė – buvo puikios kulinarės, o ši patirtis natūraliai įaugo į Rasos požiūrį į maisto kokybę.
Keliaudama ji visada ieško ne tik gražių vietų, bet ir įdomių skonių. Įkvepia Italijos paprastumas, Graikijos jūros gėrybės, Sakartvelo svetingumas. „Kiekviena šalis palieka atspaudą mano virtuvėje. Ne tik receptai, bet ir požiūris“, – pasakoja ji. Studijų laikais Danijoje bendravimas su skirtingų kultūrų studentais jai taip pat visapusiškai praplėtė akiratį.
Rasos požiūris į gyvenimą – subalansuotas. Tarp darbo, rankdarbių, kulinarijos ir šeimos ji randa laiko ir energijos, nes, kaip pati sako, kuo daugiau veiki – tuo daugiau spėji. „Svarbiausia – neįklimpti į mobilųjį. Geriau kurti, nei slinkti per ekraną“, – nuoširdžiai sako ji.
Leave a Reply