„Linksmybėse ar nuliūdimuose, turtuose ar varguose gyvena žmogus, vis tiek; laikas, nesižvalgydamas nei apsistodamas, lekia ir lekia nuvestuoju taku“,– Žemaitė.
Ieva Sigita Naglienė
Juk „Geriausių Žemaitės kūrinių laikas yra senas; už istorinių, socialinių rėmų, tam kartui į juos suimtas, bet nesutelpantis, susisiekiantis su archiformomis. Laikas turi galią savo paties pavidalams formuoti. Bet tik tuo atveju, jei laikas yra sąmonės laikas, jos juntamas, suvokiamas, perteikiamas. Žmogus pats – laiko kūdikis, su laiku jį sieja pasitikėjimas; laiko nėra nei daugiau, nei mažiau, laiko yra tik tiek, kiek jo gali būti, tavo atskirybė laiko subendrinta laikinumu, bet kas duota – tavo, tau duota.“
Pabaigon ritasi šventiniai, šiais metais vykstantys Žemaitės gyvenimo jubiliejiniai paminėjimai
Pažvelkime į visa tai, kas apie Žemaitę išmanoma, ramiai, be skubesio. Juk įsižiūrime tik į tai, kas domėn patenka. Lyg būtume viduje, itin pasitaisę – patys sau patvirtinę, kad jokio kitokio nusistatymo nėra. Tiesiog skaitome ir apie tai, kas būtina, dėl ko reikia dar kartą pasikalbėti. Gal Žemaitę gebėsime perskaityti taip, kad patirtume sugrįžimo džiaugsmą? Gal teks akimirksniu apsimesti, nors dėl savęs, kad to reikia, tikrai – ir atsiras laikas palankus, ir bus įdomu. Susimąstant ir netrukus, iš platesnio pasaulio – į gilesnę savąją, prigimtinę tikrovę, kas jau tik iš Žemaitės įmanoma. Žinoma, kitokie jos veikėjai, bet – žmonės, su grauduliu ir ironija. Rodos, viskas tebėra gyva, giliai įsmegę rašytojos kalbos kloduose ir tikrai leis mums pajusti anųjų žmonių prigimtį, teiks atramą, šiai dienai stiprybę ar energiją. Ant ko vis dar ir mes iki šiol klojame savo gyvenimo pamatus – išlikimo atitikmenis, kas jau Žemaitės atgiesta, kas su žemaitiška kasdienybe.
Pirmų pirmiausia, tegul vėl bus pacituoti Žemaitės žodžiai – įvedimo savastis: „Atspėjamu laiku skaičiau knygas, kokios tik man tekdavo į nagus“. Žinoma, savu laiku tai jos užrašyta, rodant, kas svarbu. Tuomet – tik, anot pačios rašytojos, „atspėjamu laiku“, sykiu kažką darant, buvo palinkusi prie rašto, prie žodžio, kai ieškota ir įsiskaityta. O dabar – mes skaitome, pasikartodami, išmanydami, regis, nevėluodami, savu laiku, gyvenamu, suteikiančiu kitokių spalvų. Ir vis tik pajusime, kad gali būti pilnėjantis ir šių dienų gyvenimas tuo stebuklinguoju meniniu Žemaitės sąmoju. Kitaip negali būti – itin stipriai josios raštuose apibendrinta: „mylėti ir mylimam būti.“ Anot Viktorijos Daujotytės, „Žemaitė pirmoji ištarė pamatinę būties formulę“ – iš tikrumos, iš lemtingųjų gyvenimo metų, mokėjusi pasakoti ir pasakotis… Kiekvienas jos braižinėlis, kaip pati rašytoja sakydavo, „šimteriopai atgrąžina ir užmalšina visus vargus, bevelyčiau dar daugiau vargti, bile tik galėčiau nors porą valandų taip naudingai praleisti…“. „Taip… kožnas … priduoda man patiekos, jog ir mano braižinėliai, nors čyst menki, vienok žada turėti šiokį tokį svarbumėlį“. Esame atsivertę Žemaitės knygą – ir skaitome, ieškodami prasmės, žinios, žmogaus laiko, žemės ir kosmoso. Į kelionę. Kuri, kaip sako V. Daujotytė, turi savo reikšmę: „Leistis į kelionę, vadinasi, peržengti savojo pasaulio ribas ir įžengti į kito teritoriją.“
Vos tik pajutę Žemaitės žodį, esame pakerėti to, kas buvo. Aišku, kiekvienas savaip. Žinoma, daug kas priklausys ir nuo to, kaip patys jausimės, ko lauksime, kiek iš tiesų būsime su Rašytoja. Be jokios abejonės, nebūtina priminti, kad šie metai – 180-ieji jos gyvenimo. Bet vis tik… Toks pojūtis, kad reikia ne tik minėti, ne tik išgirsti, ne tik stabtelti, bet ir ilgėliau pabūti su ja, apsiprasti, kad toje žodžių, tikrųjų žodžių didybėje nepasimestume. Kaip josios iš anų laikų sakoma, „Užtat taip ir šnekėk“… Taip, ką pajauti. Viktorija Daujotytė teigia, kad Žemaitė kalbą „moka iš esmės, girdi gilųjį jos tekėjimą – intonaciją, melodiją“. Mūsų kalbą ji moka – ir laikas mums tai suprasti. Imti jos kalbėjimo poeziją, žodžių stebuklą, esmės grožį, susigyventi su juo. Priimti, atsiskirti sau, kad mums nepritrūktų savųjų šnekėjimų. Tai labai svarbus skaitymo akimirksnis – paklusti arba išsivaduoti iš kažin kur prisirankiotų svetimųjų kalbėjimų, sykiais pritrūkstant dvasiai vietos. O iš tiesų – tai laikas su gyvenusiais ir sykiu dar tik būsimais iš dabar, besistengiant suprasti realybę, kaip esmės pagrindą, primirštus dalykus po truputį atgaivinti. Juk Žemaitės tikrovė – prigimtinių galių stiprinama. Atlaikiusi amžinąjį sukimąsi, nesibaigiantį, jeigu ir dabar apie ją kalbamės. Svarbu, kad turime iš ko savastį pajusti. Matyt, reikia susivokti, kad į Žemaitės laiką, apie kurį ji pati kalbėjo: „bevelyčiau dar daugiau vargti, bile tik galėčiau nors porą valandų taip naudingai praleisti…“, patekti nėra taip paprasta.
Tegul į teksto laiką patenka ir metas be „liuoso pakajaus“, bet gyvas, kupinas dvasinės stiprybės
Taip – tai žemaitės, Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės laikas, būsimos Žemaitės laikas, kuomet ji ištars 1897 metais, jau kaip rašytoja: „Darbuosiuos ir darbuosiuos, kiek tik begalėsiu, tik mano nelaimė, kad neturiu liuoso pakajaus.“ Mes tokios būsenos nepajėgūs išgyventi, nes šiais, visuotinių perteklių laikais, tiesiog neįmanoma suprasti, kaip – be privačios erdvės, be buvimo dėl savęs. Kaip? Bet taip buvo, o Žemaitė įrodė, kad ir tokiomis sąlygomis moterys geba rašyti. Tais pačiais metais, tikriausiai Povilo Višinskio daryta ir Žemaitės nuotrauka, pagal kurią P. Aleksandravičius modeliavo Žemaitės skulptūrą. „Sunertos rankos, – anot V. Daujotytės, – turi atstoti „liuosą pakajų“ – savo kambarį.“ Į tą laisvės laiką, į tą laisvės erdvę tais pačiais metais Žemaitė sutalpins dar vieną savo apsakymą: „Sutkai“: „Lajmė nutekieima paveikslas penktas“… Tiesiog taip nejučia teks susitikti su Žemaitės kūrinių saule, su pavasario žolelėmis, ypač šviesia darnaus gyvenimo akimirka – o gal taip natūraliai išeina, kai leidi mintims tiesiog būti? „Pirmutinės balos didžiavosi pranokusios kitas žoleles; apgožė kiminus, paslėpė po savo lapais skujus ir nubirusius rudenį lapus. Džiaugėsi savo vešlumu, pastiepusios ilgus sprandelius“. O tos pavasario balos – prie Lūksto, kaip sako V. Daujotytė, stebuklingas jų žydėjimas. „Pasaulio horizontas – čia pat, už miško“… Ne tik peizažas linksmesnis. Įsimintini ir apsakymo veikėjų pokalbiai – kad ir šitas, kupinas darnos ir sutarimo: „Kaip ten buvo, taip, by tik dabar gerai, Magdele.“ „Taip man čia gera… – tarė Magdė, prisiglaudusi prie Juozo. – O saulelė visai jau ant laidos. Eikim, sutems mudu.“ Natūralus ir tikras – žmonių žinojimas, kad gyvenimo kelionė pradėta ir turi baigtį. Susituokę iš meilės, supranta ir palaiko vienas kitą. Štai – šįsyk tik tiek iš to apsakymo, bet kiek laiko gyvasties, kokia jo įvairovė tokioje trumputėje išgyvenimų akimirkoje – ir su tokiu itin reikšmingu persakymu „Eikim, sutems mudu“ – savičiausia žemaičių kalbos forma. V. Daujotytė primena: „Gyvenimo, paties mažiausio, varganiausio, kosmosas; viskas atsiliepia ir į viską atsiliepiama. Gyventi taip, kad toliau (vaikais ir vaikų vaikais) suktųsi su saulės sukimusi sukabintas gyvojo gyvenimo ratas.“ „Sutkai“ – vienintelis Žemaitės kūrinys su tokiu subtiliu šviesumu parodantis šeimos gyvenimo santykius. Visi kiti – itin apsiniaukę, kaip ir visa kita, kas apima žmogaus buvimą šioje žemėje, kas sietina su mūsų praeities istorija.
Kiek kantrybės, kokie susivedimai, kiek slėpties, nuliūdimo ir laimės, kai jau amžiai nuėję. O vis tik – atgarsiai, ligi šio laiko – „gyvosios kalbos ištekliai“, – anot Donato Saukos. Daug ko žmogus nepaspėjo savu metu, kaip Žemaitė sako. Bet – „laikas nesunaikina to, iš ko pats auga“, – tokie Viktorijos Daujotytės pastebėjimai. Taip, laikas yra viena iš pagrindinių būties formų – mums svarbi trukmė, tėkmė ir išgyvenimų momentai. Amžinas ir laikinas – kaip koks paveikslas, kiekvienam prieš akis, kiekvienam savasties tarpais apjuostas. Anot Žemaitės kūrinių, per tą laiką ir likimas darbuojasi, ir laimė aplanko, ir juoda naktis pasilieka – ir čia pat, ir begalybėje, įkalbinta žmogaus išlikimo esmė.
Suklusimas ties kitu Žemaitės kūrinio laikmečiu
Iš tiesų, kaip sako V. Daujotytė, „rūsti Žemaitės gramatika“; „viena akim – žiūrėti,/ kita – matyti,/ viena ausim – klausyti,/ kita – girdėti“. Regis, taip ir gyventa… Apie apsakymą „Topylis“ Žemaitė sakėsi, kad aprašiusi savo „locną laimę“. Ir ką – ir čia nors lašas laiko į tikrą laimę? Be šito, juk niekaip neįmanoma gyvenime įsitekti – ir mažutė laimelė nebeatrodo beprasmė. „Topylis“, atėjęs iš Žemaitės patyrimų Džiuginėnuose, jaunystės laikų, iš patirties pirmučiausių ištakų. Literatūros tyrinėtojų sakoma, kad Zosės paveiksle sudėti pačios autorės išgyvenimai, bet pagrindinis veikėjas – Topylis.
„Kas gi neįtikėtų tokiais prisiekimais?“ – sakoma Žemaitės „Topylyje“. Ir taip jautriai išsitarta, iš visos pajautų esmės, iš mylinčios širdies. Taip su meile ir atodūsiu. Ir visokių pasekmių būta, bet sykiais ir tokia tiesa apėmusi: „O kad jokių pasekų nebuvo“… Buvo – nebuvo, yra naivi auka, agresyvus vyras ir jokios abipusės sąsajos. Ir nuskamba „Topylyje“ „Tamsiosios baladės intonacija: „Ant suolelio atsisėdusi jauna mergelė tankumynėje graudžiai verkė“ (V.Daujotytės mintis, „Žemaitė: gyvenimo gramatika“, 2019). Gyvenimas yra gyvenimas – tam tikros būsenos laikas, su tam tikru judesiu, darbu ar užmanymų metais. O kur dar atsiminimo ir kalbos akistata su ypatinga šiluma, su didžiausia kančia ar pasidalijimu apie tai, kas įvyko. Žemaitės kūrinių laikas – visoks. Tai ir malonių, ir nemalonių amžiai, etninio savotiškumo jausmai, įvairovės ir vidinės laisvės laikotarpis, intriguojantis buvimo gyvumas, likimo skubesiai arba ramybė. Nėra paprasta susivokti rašytojos laikmečio aplinkoje. Neįmanoma dvidešimt pirmojo amžiaus žmogui tapačiai būti ir išbūti savimi su Žemaitės laiku gyvenusiais – daugeliui jos kūriniai ir lieka tiesiog klasikos burtai, tarsi išgyvenimų stipinai, atitrūkę nuo nesuvokiamos laiko priemonės, kuri nepažini mūsų laikų žmogui. Bet išmintis yra išmananti, kaip ir dvejojančius įtikinti, kaip juos sugundyti. Skaitykime ir mąstykime – kiekvienas rasime savo vaidmenį. O gal kalbėdami, kalbėdamiesi ir susikalbėsime?
Į pabaigą – esame šiuomet, ir vis tik – kiek anuomet ir giliai įkalbėta, kaip veriančiai giliai būta susigyvenimų akimirkomis ir kiek stiprybės mūsų minčiai, kiek laisvės, kiek stebuklų nuo gamtos – iki jos dovanų žmogui. Žemaitės laikas – atsiliepiantis, talpus, daugiabriaunis, atveriantis gyvenimo klodus, leidžiantis pajausti ir turėti, išmanyti meilę ir skaitymo jėgą. Žemaitė – „buvo ir tebėra“, – taip sako Viktorija Daujotytė, šitiek apie rašytoją prirašiusi ir teberašanti – iki eilėraščių, kuriuose – ir Žemaitė, ir jos slaptys… „rūsti Žemaitės gramatika,/ Vuoštakiai už Varnių,/ pasukus link Žebenkavos,/ paskui pro Venius į Užventį/ vandenų ištakuota žeme,/ kraštovaizdžio skaitiniais/ nesuskaitmenintais“. Kiekvienam – tegul bus sava Žemaitė, gyvybinga ir kalbanti apie tikrąjį gyvenimą. Visada galima atsiliepti…
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply