Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose. Anksčiau paskelbėme straipsnius apie Varnių ir Luokės bažnyčias minėtu laikotarpiu. Dabar atėjo laikas Telšių parapinei bažnyčiai.
Alvydas Ivoncius
Šaltiniuose ir literatūroje
Telšių bažnyčios fragmentiškai arba kiek išsamiau minimos ar aprašytos kai kurių istorikų straipsniuose.
Mieste turime dvi bažnyčias – Šv. Antano Paduviečio katedrą ir parapinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų. Nė viena iš šių dabartinių bažnyčių nepastatyta XVII amžiuje, tačiau jų pirmtakės atsirado anksčiau. Pirmoji bažnyčia po 1536 metų pastatyta dabartinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vietoje, o buvusio Bernardinų vienuolyno bažnyčia – 1620 metais dabartinės Katedros vietoje.
Šio straipsnio tikslas – Telšių bažnyčios XVI-XVII amžiais, todėl dabartinės neaprašomos. Nuošalėje kol kas lieka Bernardinų vienuolyno bažnyčia, kurios vietoje XVIII amžiaus antrojoje pusėje iškilo dabartinė Katedra.
Kaip ir dėl kitų bažnyčių, svarbūs šaltiniai yra vyskupo Motiejaus Valančiaus informacija iš „Žemaičių vyskupystės“, Vincento Juzumo žinios apie Telšių bažnyčią veikale „Žemaičių vyskupijos aprašymas“, kuris parengtas ir išleistas Antano Ivinskio iniciatyva 2012 metais.
Apie Telšių abi bažnyčias parašyta Adomo Butrimo knygoje „Telšių kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“, išleistoje 2005 metais.
Žemaičių vyskupystės aktai, kuriuose minima Telšių bažnyčia, paskelbti Pauliaus Jatulio sudarytuose dviejuose tomuose senųjų aktų rinkiniuose „Codex Mednicensis seu Samogitiae Diocesis“ (Medininkų arba Žemaičių vyskupijos kodeksas), kurie išleisti Romoje 1984 ir 1989 metais.
Telšių bažnyčios istorijai labai svarbūs XVII amžiaus Žemaičių vyskupų vizitacijų aktai. Lietuvos katalikų mokslo akademija dviejomis knygomis 2011 metais išleido Žemaičių vyskupystės bažnyčių vizitacijų aktų knygas: „Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611-1651 m.), sudarytojas Liudas Jovaiša; „Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai“, sudarytojas Mindaugas Paknys.
Yra išlikę abiejų bažnyčių XIX amžiaus vizitacijų aktai, tačiau juose nėra reikšmingos informacijos apie ankstesnius laikus.
Itin svarbūs Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios istorijai dokumentai paskelbti Vacio Vaivados sudarytoje ir 1994 metais išleistoje knygoje „Telšiai“. Čia paskelbtas 1738 metų vizitacijos aktas, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje, Karpių giminės fonde. Neaišku, kaip į Karpių giminės fondą pateko Telšių parapinės bažnyčios dokumentai. Nuostabu tai, kad 1738 metų vizitacijos akte surašyti 1536-1683 metų laikotarpį apimantys dokumentai.
Žinios apie Telšių parapinę bažnyčią gana fragmentiškos, net ir minėtose V.Vaivados, A.Butrimo, V.Juzumo knygose. Jų ir kitų šaltinių informaciją pateiksime šiame straipsnyje. Ir, aišku, Telšių parapinės bažnyčios istorijos bruožai ateityje gali būti papildyti nauja informacija.
Bažnyčios pastatymas ir aprūpinimas
1536 metų lapkričio 17 dienos raštu didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis įsakė Telšių tijūnui Jokūbui Juškevičiui be atsikalbinėjimų ir išimčių valsčiaus bajorų ir valstiečių jėgomis pastatyti bažnyčią, Žemaičių vyskupas Vaclovas Virbickis ir kapitula skundėsi valdovui, kad Telšių valsčiuje nėra bažnyčios. Pavaldiniai dėl bažnyčių tolumo netinkamai gyvena. Galbūt omenyje turėta tai, kad jie labiau pagonys nei krikščionys. Artimiausios Telšiams buvo XV amžiuje pastatytos Varnių, Luokės ir Alsėdžių bažnyčios, kurių pastoracinė veikla ir įtaka, jei ir siekė Telšius, buvo silpna.
Ano meto visuomenės sakrali erdvė negalėjo būti tuščia. Jei jos dar neužpildė krikščionybė, tai tebeveikė senoji religija. Net XVI amžiaus pabaigoje, kaip rodo 1579 metų Tarkvinijaus Pekulo vizitacija, kunigai nepasižymėjo uolumu, retas mokėjo lietuviškai, ir neįtikėtina, kad kitakalbiai, dažniausiai lenkai, dvasininkai būtų galėję sukrikščioninti toliau nuo bažnyčių gyvenančius pagonis.
Žygimantas Senasis įsakė bažnyčios aprūpinimui Telšių valsčiuje skirti 6 tarnybas žmonių, klebono ganyklai – 3 tuščias žemes, klebonijai bei jos daržui ir mokyklai duoti žemės prie bažnyčios. Dar liepta skirti tris karčemas. Vieną tarnybą sudarydavo du-trys valstiečių ūkiai.
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas I Senasis gimė 1467 metais Lenkijoje, Kozienice, mirė 1548 metais Krokuvoje, palaidotas Vavelio katedroje. Jis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus.
1536 metais bažnyčia tikrai nebuvo pastatyta, nors kai kuriuose tekstuose atsainiai tokia data nurodoma. Vincentas Juzumas „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ rašė, kad kunigas paskirtas tais pačiais 1536 metais, o bažnyčia pastatyta 1537 metais. Vincentas Juzumas kunigo pavardės nepaminėjo, net neaišku, iš kur tokia informacija.
1547 metais Žemaitijos seniūnas Jeronimas Chodkevičius (apie 1510-1560) rašė, kad Telšių bažnyčiai davė šešias tarnybas žmonių – po tris iš Gintališkės ir Telšių valsčių. Buvo atiduotos trys karčemos bei trys tuščios žemės su viskuo, kas jose buvo.
Vadinasi, 1536 metų valdovo valia įvykdyta vėliausiai iki 1547 metų. Iki tų metų bažnyčia jau turėjo būti pastatyta, nes Jeronimo Chodkevičiaus rašte nieko nesakoma apie bažnyčios statymą. Jeronimas Chodkevičius Žemaitijos seniūnu buvo 1545-1561 metais. Jei iki jo paskyrimo buvo paskirtas kunigas ir pastatyta bažnyčia, neaišku, kodėl tik 1545-1547 metais bažnyčia aprūpinta valdomis ir pavaldiniais.
1554 metais Stanislovas Raiskis išmatavo Telšių ir Platelių valsčių žemes, o jo matininkas Mikalojus Bartolomiejevičius išmatavo ir Telšių klebono Grigo žemę. Klebonas matininkui pateikė Žygimanto Senojo ir Jeronimo Chodkevičiaus raštus. Vadinasi, kitų raštų dėl bažnyčios ir jos aprūpinimo 1536-1547 metų laikotarpyje nebūta.
Išmatuota 14 valakų Telšių bažnyčios žemių. Stanislovas Raiskis rėmėsi didžiojo kunigaikščio potvarkiais, siųstais valdovo dvarų ir pilių valdytojui Petrui Chvalčevskiui. Potvarkiuose buvo nurodyta palikti tris valakus ir žemės plotą klebonijos statybai bei kitą žemės plotą – karčemai. Telšiuose klebonui buvo išmatuota 3 valakai, klojimui ir daržui – 6 margais 15 rykščių, karčemai – 7,5 rykštės žemės. Iš viso klebonui buvo išmatuota 17 valakų žemės.
Išplėsta fundacija
1736 metų vizitacijos akte nuo 1554 iki 1612 metų esama spragos. Pauliaus Jatulio senųjų Žemaičių vyskupystės aktų rinkinys „Codex Mednicensis seu Samogitiae Diocesis“ šios spragos neužpildo, o tai leidžia manyti, kad jis neaptiko Telšių bažnyčią liečiančių aktų iš minėto laikotarpio.
1612 metais didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza išplėtė fundacijas Telšių ir Tirkšlių (ji buvo Telšių bažnyčios filija) bažnyčioms. Telšių bažnyčiai buvo priskirtas Eigirdžių kaimas, kuriame išmatuota 14 valakų 19 margų 6 rykštės žemės. Pačiuose Telšiuose buvo išskirti trys miestiečiai su jų ūkiais. Statyboms ir malkoms paskirta trys valakai miško Bugenių užusienyje prie Nerimdaičių ir Trimėsėdžių kaimų, taip pat ir Šerkšnio ežeras. Mokyklai ir špitolei statyti atiduotas žemės sklypas, kuriame anksčiau buvo senasis Telšių dvaras. Nustatyta miestelėnų prievolė bažnyčiai, atiduodant činšą dvarui, skirti po vieną grašį bažnyčiai ir po tokį sietą avižų, kad iš jų susidarytų Vilniaus statinė. Nuo valdovui priklausiusio Kiršių kaimo, kurį valdė Grigas Venckevičius su žmona, nurodyta duoti kasmet po 4 grašius nuo kiekvieno valako ir po tokį sietą miežių, kad iš jų susidarytų Vilniaus statinė.
1612 metų Zigmanto Vazos rašte užsimenama, kad abi bažnyčias – Telšių ir Tirkšlių – aptarnauja vienas kunigas, kadangi jos netoli viena nuo kitos. Iš tikrųjų atstumas tarp abiejų bažnyčių buvo didelis, ypač turint ano meto keliavimo sąlygas. Bažnyčios klebono skyrimas paliekamas valdovo valdininkams, tačiau klebonas privalėjo gerai mokėti lietuvių kalbą.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply