Telšiuose turbūt niekas tiek nėra tyrinėjęs Vytauto Mačernio gyvenimo, kiek poetas Vytautas Stulpinas. Jo kaupti duomenys, prisiminimai, tyrinėjimai leidžia atkurti pamažu vis labiau užmarštimi užsitraukiantį laiką, kada mūsų miestas buvo kitoks, kada po jį vaikštinėjo V. Mačernis. V. Stulpino ir jo bendražygių pastangomis miestą puošia paminklas dar jaunystėje žuvusiam žemaičių krašto poetui. Trumpam nusikelkim į tuos laikus, kai Telšiuose gyveno V. Mačernis.
Stasys Katauskas
Į Žemaitijos sostinę iš Sedos
„Linų audimo ir verpimo fabriko Telšiuose įkūrėjas Mykolas Augustinavičius su bičiuliais buvo pasiekę, kad Sedoje atsirastų progimnazija. V. Mačernis, iki tol privačiai mokytas moters iš Barstyčių, pradėjo mokytis Sedoje. Progimnaziją baigė 1935 m. Tų pačių metų rudenį atvyko į Telšius. Bet užbėkim truputį į priekį ties liūdnu sutapimu. 1944 m. spalio septintąją, tą pačią dieną, kai neliko V. Mačernio, buvo susprogdinta ir Sedos progimnazija“, – pradeda pasakojimą V. Stulpinas.
Kai 1935 m. rudenį V. Mačernis atvažiavo į mūsų miestą, gimnazija veikė iki šiol tebestovinčiame pastate S. Daukanto gatvėje. Pats pastatas, statytas iš Degaičių kilusios Liaugaudų giminės, ir šiandien aplinkinių namų kontekste išsiskiria savo išvaizda, nors yra netekęs dalies buvusio grožio. Telšiuose veikusi Vyskupo M. Valančiaus gimnazija šį pastatą anuomet nuomojo iš Juozo Liaugaudo. Liaugaudų name V. Mačernis teprasimokė vienerius metus, mat per tą laiką netoliese buvo pastatytas naujas, aniems laikams itin modernus M. Valančiaus gimnazijos pastatas (Žemaitės gimnazija. Red. pastaba). Iki šiol dabartinės Žemaitės gimnazijos muziejuje išliko dienynas su V. Mačernio pažymiais.
Iš pradžių jaunasis poetas mūsų mieste gyveno Kalno gatvėje, buvusiame Kanklių draugijos pastate. Moteris, pavarde Gladkauskienė, anuomet nuomojo dalį šio pastato į Telšius mokytis atvykstantiems jaunuoliams. Vėliau teko persikraustyti į pastatą greta dabartinių Kęstučio ir Laisvės gatvių sankryžos. Šis namas, anuomet priklausęs Tallat-Kelpšų šeimai, iki mūsų dienų neišliko. Toje pat gatvės pusėje, tik kiek atokiau nuo gatvės, tebestovi Augustinavičių namas. Į jį dar paaugliukas V. Mačernis irgi vaikščiojo. Mokydavo ne tik Tallat-Kelpšų, bet ir Augustinavičių vaikus, pats būdamas gimnazistu. Išliko 1936 m. lapkritį Telšiuose rašytas V. Mačernio laiškas, adresuotas poeto bičiuliui Pauliui Jurkui, kur poetas rašė: „Šį penktadienį trimestro galas. Pirma vaga nelabai bloga, vidutinis pažymys beveik keturi. Pakanka. Be to, aš neturiu tiek laiko, jog galėčiau penketukus rinkti. Žinai, gyvenu pas Kelpšukus, o ne pas Gladkauskienę. Kelpšai gyvena, turbūt numanai kur. Jiems (dviem berniukams) padedu pasiruošti pamokas ir už tai gaunu valgį ir butą. Pakanka. Turiu dar pora mokinukų pinigams pačiupinėti ir viskas gerai. Bet darbo tai be galo“. Į gimnaziją V. Mačernis eidavo Laisvės gatve, o dabartinės Saulės gatvės nebuvo. Dar vienas tikėtinas tuometis būsimo poeto maršrutas ėjo Masčio pakrantėmis link dėdės Juozo Mačernio namo, stovėjusio netoli 1938 m. pastatyto muziejaus rūmo.
Tarp gimnazistus anuomet mokiusių pedagogų buvo ir garsus to meto Telšių mokytojas Feliksas Kudirka. Matematiką V. Mačerniui dėstė mokytojas Jonas Jogaudas, tarpukario lietuviško matematikos vadovėlio autorius. Tad galime įsivaizduoti, koks aukštas anuomet buvo mokymo lygis. Sedoje, V. Stulpino manymu, V. Mačernis dar negavo tinkamų pagrindų, bet Telšiuose jau buvo kitaip. Mokydamasis Telšiuose, V. Mačernis pradėjo kurti poeziją. O pati gimnazija ganėtinai gerą mokymo lygį saugojo ir okupacijos metais. Ne mažiau svarbu, kad dalis ten dirbusių pedagogų išsaugojo ir atmintį apie nepriklausomybės laikus.
V. Mačernio atminimas
„Man pačiam labai pasisekė, kad mus mokė mokytoja Stanislava Kochanauskaitė. Būtent ji 1968-1971 m. mums dėstė vokiečių ir lotynų kalbas, būtent ji mums nešė Antikos kultūrą. Ir kažkuriuo metu ji man pašnibždėjo, kad pati būdama mokinė toje pačioje mokykloje mokėsi su ypatingu žmogum. Paprašiau parodyti tą klasę. Mokytoja nuvedė mane į antrą aukštą, į klasę koridoriaus gale ir pasakė, kad V. Mačernis ten sėdėjo prie durų. Kiti šaltiniai sako, kad poetas yra ir klasės gale sėdėjęs. Bet greičiausiai per ketverius metus, kuriuos V. Mačernis Telšiuose prasimokė, jam teko sėdėti ir ten, ir ten“, – pasakoja V. Stulpinas.
Besimokantys Telšiuose gimnazistai neretai vykdavo į anuomet rengtus literatūrinius vakarus. Tokie vakarai būdavo įvairiuose Lietuvos miestuose. Yra išlikę Stasės Niūniavaitės, moksleiviškų dienų V. Mačernio draugės, prisiminimai, atskleidžiantys, kokio žmogaus mokykliniais metais jo būta. „Ruošiausi lipti ant scenos. Staiga Vytas (V. Mačernis. Red. pastaba) pastebėjo, kad ant mano nugaros atsisegė suknelės sagutė. Jis minutėlę sulaikė mane ir, visiems matant, užsegė sagelę. Tą vakarą skaičiau jam vienam. Žinoma, mano tuštybei buvo su kaupu atlyginta. Mane iškvietė du kartus į sceną. Dėl to, kad aš mokėjau „įtikti“ publikai, skaičiau dar ir tai, ką mėgsta miesčionys. Vytas įtikti publikai nesistengė. Kai šiandien galvoju apie tuos vakarus, mane siaubas ima. Aš, tuščia dažyta lėlė, buvau dėmesio centre. Pobūvyje seni barzdylos savo ponių pykčiui kėlė taures už „jauną poetę“, Butkų Juzė atlaidžiai šypsojosi, o Vytas trynėsi pašaliais, kuklus, nenorįs būti visų pastebimu“, – rašo S. Niūniavaitė.
Sugrįžkim į mūsų laikų Telšius. Gimnazijos aplinka nuo tų laikų kažkiek, žinoma, keitėsi. Bet daug dalykų išliko menkai tepakitę. Išliko ir vieta, kur kadaise būta fontano. „Kodėl aš tiek norėjau atkurti tą senąjį gimnazijos fontaną pievelėje? Todėl, kad tai pirmasis fontanas Telšiuose, kad besimokydamas V. Mačernis tikriausiai čia užsukdavo, skaitydavo bičiuliams savo eilėraščius, kad fontanas simbolizuoja skubantį laiką“, – sako V. Stulpinas. Bet gimnazijos valdžiai, jo nuomone, tai nerūpėjo. Vienintelis išorinis ženklas, liudijantis mokyklos sąsajas su čia besimokiusiu dramatiško likimo poetu-žemininku – gimnazijos pievelės pakraštyje 2018-aisiais pastatytas paminklas V. Mačerniui. Paminklas, iškilęs ne gimnazijos ar miesto valdžios iniciatyva, o kaip poeto atminimą branginančių telšiškių pastangų vaisius.
1997 m. mokytoja-lituanistė, poetė Adolfina Varnelienė pakvietė V. Stulpiną į miesto biblioteką ir paprašė papasakoti apie V. Mačernio kūrybą. Baigdamas savo pasisakymą, poetas pirmąsyk viešai iškėlė mintį, kad reikėtų Telšiuose kaip nors įamžinti V. Mačernio atminimą. „Negalvojau tada apie paminklą, sukosi tik kažkokia mintis galbūt apie biustą“, – sako poetas. Kas galėjo pagalvoti, jog nuo to vakaro iki paminklo V. Mačerniui atidengimo praeis daugiau nei dvidešimt metų. „Kaip į sieną atsitrenkiau“, – taip savo įspūdį, kuomet kreipėsi į Savivaldybę dėl paminklo V. Mačerniui, nusako V. Stulpinas. O juk, atrodytų, miestas turėtų didžiuotis čia gyvenusiu tokio talento poetu. Turim paminklą-fontaną tiesiogiai niekaip su Telšiais nesusijusiam Kazimierui Semenavičiui, turim taip vadinamą Didžiąją žemaičių sieną, kurioje įpaminklinta kas tiktai nori. Turim menine prasme gan nevykusį Durbės mūšio atminimui skirtą paminklą. Bet iki 2018 m. mieste nebūta jokio atminimo ženklo V. Mačerniui.
Paminklo istorija
„Kalvotojoje Žemaitijoje“ ne kartą rašyta, kokius kryžiaus kelius V. Stulpinui su bendraminčiais teko nueiti, kad greta gimnazijos atsirastų paminklas V. Mačerniui. Nors pirminei idėjai nereikėjo nei ypatingai daug vietos, nei kosminių lėšų, rajono galvos, kad ir kas 2000-2014 m. buvo valdžioje Telšiuose, į jokias rimtas kalbas nesileido. Kurį laiką apskritai buvo užsimota istorinės gimnazijos pašonėje statyti naują menų mokyklą. Itin priešiškas paminklo idėjai, pasak V. Stulpino, buvo architektas Algirdas Žebrauskas, žūtbūt stengęsis įpiršti toje vietoje meno mokyklos statybas. Nepalankiai mintį taip pagerbti poetą vertino ir ne vieno Telšiuose aptinkamo darbo autorius Romualdas Inčirauskas. Jiems rūpėjo statybos prie mokyklos, o ne paminklas poetui. Pavartę archyvinius tų metų mūsų laikraščio puslapius, surasime nemenką pluoštą straipsnių, kur aprašomi šie įvykiai. Išsamiai paminklo V. Mačerniui istoriją žurnale „Naujoji Romuva“ (2021 m. Nr. 2) yra aprašęs ir pats V. Stulpinas.
Net kai skulptūros V. Mačerniui maketas menininko Gedimino Karaliaus jau buvo lipdomas, V. Mačernio įpaminklinimo idėjos iniciatoriams dar teko susidurti su keisčiausiais architekto A. Žebrausko persigalvojimais. Nuo sumanymo gimnazijos sodo pievutėje išraityti trinkelių takeliais menamą gandralizdį, kurio joks gatve einantis žmogus neįžiūrėtų, iki sumūryto postamento. Tarsi būtų ne XXI a., o gūdus sovietmetis, tarsi paminklą būtų sumatyta statyti ne lietuvių poetui, o kokiam sovietiniam bonzai. Postamentą teko nugriauti.
Iškalbinga ir jau išlieto paminklo pastatymo istorija. „Skulptorius Žilvinas Pabrinkis paskambino į Savivaldybę, kad paminklą jau atveža, bet iš savivaldybės statybų skyriaus išgirdo, kad paminklų statyba esanti ne Savivaldybės reikalas“, – pasakoja V. Stulpinas. Ką daryti? Paminklas sveria per 300 kg. V. Stulpinas surinko bičiulių, bendraminčių vyrų būrelį, visus, kas tik atsiliepė. Kėlė iš paskutiniųjų. Iškėlė. Pastatė.
Kai šiandien giliniesi į visą šio paminklo istoriją, kai žiūri, kiek užtruko, kiek nedidelei grupelei žmonių reikėjo vargti, kad Žemaitijos sostinė pagerbtų bene iškiliausią žemaičių krašto poetą, be kita ko dar ir gyvenusį mūsų mieste, apima dvejopi jausmai. Viena vertus, žaviesi žemaitišku V. Stulpino užsispyrimu, jo bendražygių Petro Gintalo, kelių Žemaitės gimnazijoje mokytojavusių moterų ištikimybe. Supranti, kiek daug gali padaryti net ir vienas žmogus, kokie galingi yra savo tiesa tikintys žmonės.
Tačiau kartu glumina, kokie akli savo krašto šviesuoliams, miesto istorijai gali būti kai kurie valdininkai. Tas pats A. Žebrauskas įvairiausiomis progomis mėgsta Telšius vadinti menų miestu. Bet kaip sunkiai ne be jo paties pastangų mūsų miestas įsileido paminklą V. Mačerniui.
Poetas
Sunku pasakyti, ką, jeigu galėtų, apie tokias Telšių realijas pasakytų pats V. Mačernis? Ironiškai šypteltų, trumpai pakomentuotų, iš viso nekreiptų dėmesio? Dievo jam buvo skirta gyventi tik dvidešimt trejus metus. Karas negailestingas. Ir šiandien pribloškia šio jauno žmogaus mintys, išsakytos eilėmis, dienoraščiais. „Buvo kadaise toks sapnas. Kunigaikščių gadynė. Jis spindi mūsų atmintyje kaip saulėlydžio auksas, bet jis tolimas ir vien tik svajonė. O paskui vis pilkos, ilgos ir graudžios dienos. Ir taip lietuvis gyveno iki šių dienų. Paskui mes lyg prisikėlėm, mūsų gabesnieji sūnūs išėjo į miestus, išėjo mokytis ir pažiūrėti Europos sukrautų mokslų ir menų šviesos. O pasirodo Europoje jau saulės leistasi“. Taip Šarnelėje dienoraštyje V. Mačernis rašė 1941-ųjų vasario antrąją dieną.
Skaitai ir… ir vienu metu kažkoks gumulas gerklėje kyla. Ir nuostaba ima. Ir savotiška baimė. Skaitai tada dar dvidešimtmečio žodžius. Bet kokio dvidešimtmečio! Juk tas žmogus vos prieš 90 metų vaikščiojo mums gerai pažįstamomis Telšių gatvėmis, žiūrėjo į Mastį, žvelgė į virš stogų kylančius miesto bažnyčių bokštus. Juk tas žmogus bent kelerius metus buvo telšiškis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
