Žindymo pradžia dažnai tampa vienu jautriausių motinystės etapų, kuriame susikerta biologija, emocijos ir sveikatos sistemos sprendimai. Nors Lietuvoje daugėja naujagimiui palankių ligoninių, o žindymo rodikliai pamažu gerėja, praktikoje mamos vis dar susiduria su klaidinančiais patarimais, nepakankama pagalba ir gajais mitais. Apie realią situaciją ligoninėse, dažniausias žindymo pradžios problemas, sisteminius iššūkius ir tai, kas iš tiesų padeda motinoms, kalbamės su viena ryškiausių žindymo ir laktacijos specialisčių Lietuvoje – tarptautinės IBCLC kvalifikacijos konsultante, Lietuvos laktacijos ir žindymo konsultantų asociacijos pirmininke Barbora Jarašūne, dirbančia Regioninėje Telšių ligoninėje.
Algirdas Dačkevičius
– Kaip keitėsi žindymo pradžios sėkmė Lietuvos ligoninėse per pastarąjį dešimtmetį ir kokias tendencijas matote šiandien, dirbdama Regioninėje Telšių ligoninėje?
– Per pastarąjį dešimtmetį padidėjo gimdymo stacionarų, gavusių Naujagimiui palankios ligoninės vardą, skaičius. Šį vardą turinti ligoninė įsipareigoja visokeriopai skatinti žindymą, laikosi tarptautinių nuostatų, kurios suteikia palankiausias sąlygas sėkmingai žindymo pradžiai. Žvelgiant į respublikos statistiką, matyti, jog žindoma vis daugiau vaikų, tačiau vis dar nėra pasiekiamas Pasaulio sveikatos organizacijos iškeltas tikslas. Džiaugiuosi, jog Regioninė Telšių ligoninė turi Naujagimiui palankios ligoninės statusą ir žindymas saugomas nuo pirmųjų naujagimio gyvenimo akimirkų.
– Kokios yra dažniausios žindymo pradžios klaidos, su kuriomis susiduria mamos pirmosiomis paromis po gimdymo?
– Dažnai dėl neoptimalaus krūties apžiojimo mamos gali jausti skausmą, diskomfortą, gali būti sužalojami speneliai, o kūdikis gali nesuvalgyti jam reikiamo pieno kiekio. Labai svarbu moterims paaiškinti, kaip atrodo patogus naujagimio priglaudimas prie krūties, kaip atpažinti platų apžiojimą, efektyvų kūdikio žindimą.
Kita problemų grupė susijusi su nepakankama krūtų stimuliacija po gimdymo, kas gali lemti per lėtą pieno gamybą. Taip gali nutikti tuomet, kai kūdikis žinda silpnai, retai ar negali žįsti, kai duodamas čiulptukas, nepagrįstai, perteklinai primaitinama pieno mišiniu.
– Kiek svarbus yra pirmasis žindymas per pirmąją „auksinę valandą“ po gimdymo ir kokios pasekmės gali būti, jei jis neįvyksta?
– Pirmasis žindymas po gimdymo „įjungia“ tam tikrą kūdikio „žindymo programą“. Buvimas ant motinos krūtinės naujagimį nuramina, palaiko šilumą, padeda apsėti jo odą ir virškinamąjį traktą sveika mikrobiota. Labai svarbu po gimimo netrukdyti pačiam naujagimiui susirasti krūtį nebūtinais personalo veiksmais, pavyzdžiui, nepulti vaikelio sverti vos gimus – tai galima atlikti ir vėliau. Be to, kuo anksčiau kūdikis pradeda žįsti krūtį, tuo greičiau pasiunčiamas signalas pieno gamybai. Jeigu kūdikiui prireikia medicininės pagalbos, svarbu tas „auksines minutes“ susirinkti tuomet, kai tik įmanoma – laikyti oda prie odos kontakte, ant mamos krūtinės.
– Kaip gimdymo būdas – natūralus, cezario pjūvis, sužadintas gimdymas – veikia laktacijos pradžią ir pieno gamybą?
– Tyrimai rodo, jog gimdymo intervencijos – cezario pjūvio operacija, naudojami vaistai gimdymo sužadinimui ir nuskausminimas – gali turėti įtakos tiek pieno gamybos greičiui po gimdymo, tiek vaikelio elgesiui prie krūties. Suprantama, jog kartais šios intervencijos yra neišvengiamos, labai svarbu jas taikyti ar rinktis tik tuomet, kai tai būtina.
– Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria mamos regionuose, palyginti su didžiųjų miestų gyventojomis?
– Regionuose mažiau prieinami tiesioginio kontakto žindymo kursai, žindymo konsultantų pagalba. Didžiuosiuose miestuose pasirinkimo daug, o mažesniuose miestuose ir miesteliuose daug sunkiau gauti kvalifikuotą tiesioginę pagalbą po išrašymo iš gimdymo stacionaro.
– Kaip akušerių, ginekologų, neonatologų, slaugytojų ir žindymo konsultantų komandinis darbas ligoninėje prisideda prie sėkmingo žindymo?
– Kai visus komandos narius vienija bendras tikslas – saugoti, remti ir palaikyti žindymą – pagalba tampa sklandi, vienakryptė. Su mama ir kūdikiu dirbančiam personalui itin svarbu bendradarbiauti tarpusavyje, aptarti kylančius iššūkius.
– Kada iš tiesų reikalingas mišinys naujagimiui, o kada jis skiriamas per anksti ar nepagrįstai?
– Žvelgiant iš medicininės pusės, yra aiškiai apibrėžta, kada naujagimiui skiriamas pieno mišinys. Svarbu atsiminti, jog pirmo pasirinkimo papildomas maistas yra nutrauktas motinos pienas, ir tik jeigu jo nepakanka ar negalima maitinti vaiko, duodamas mišinys. Tai – lyg medicininis maistas, „energetinis gėrimas“, kurį gavęs vaikelis turi jėgų toliau žįsti krūtį ir efektyviai stimuliuoti laktaciją.
Naujagimiui mišinys gali būti skiriamas pernelyg sumažėjus gliukozės koncentracijai kraujyje, esant dehidratacijai, pernelyg dideliam svorio netekimui ar esant kitiems objektyviems požymiams, rodantiems, jog naujagimis nepatenkina savo mitybos poreikių tik žįsdamas iš krūties.
Kiti atvejai – kai kūdikis negali gauti motinos pieno, pavyzdžiui, serga labai retomis medžiagų apykaitos ligomis, motina vartoja su žindymu nesuderinamus vaistus – tuomet visas naujagimio maisto poreikis užtikrinamas pieno mišiniu.
Jei mišinys skiriamas per anksti ar nepagrįstai, tai gali lemti nepakankamą laktacijos stimuliaciją mamai ir lėtesnę pieno gamybą. Kūdikis gauna kito maisto, miega, o motinos krūtys nestimuliuojamos. Taip susidaro užburtas ratas, iš kurio išeiti dažnai reikia pasiryžimo, kantrybės ir pagalbos.
– Kaip mamos gali atpažinti, ar kūdikis gauna pakankamai motinos pieno, ir kokie signalai dažniausiai klaidina?
– Vertiname aiškius objektyvius požymius – kūdikio svorio pokyčius, šlapinimąsi ir tuštinimąsi.
Po gimimo kūdikiai gali netekti iki septynių-dešimties procentų savo gimimo svorio. Nuo trečios gyvenimo paros jis turėtų nebemažėti, o nuo ketvirtos-penktos paros pradėti didėti. Po dešimties-keturiolikos parų naujagimis turi atgauti prarastą svorį, tai yra sverti tiek, kiek svėrė gimdamas, arba daugiau, o svorio prieaugis turėtų būti plius šimtas septyniasdešimt-trys šimtai trisdešimt gramų per savaitę nuo gimimo iki dviejų mėnesių amžiaus kūdikiams. Naudingiausia vertinti ne konkretų svorio prieaugį, o individualią kūdikio svorio augimo kreivę.
Ar kūdikis gauna pakankamai motinos pieno, atspindi ir jo šlapinimasis bei tuštinimasis. Nuo šeštos gyvenimo paros kūdikis turėtų šlapinti ne mažiau kaip šešis kartus per parą, šlapimas turi būti skaidrus, šviesus, nekoncentruotas. Vertinant vaikelio tuštinimąsi, nuo penktos paros neturi būti mekonijaus, o nuo trečios paros turėtų būti bent trys pasituštinimai per parą. Iki keturių-šešių savaičių amžiaus paprastai pasituštinama du-penkis kartus per parą, vėliau tuštinimosi dažnis suretėja.
Vaikelio verkimas, noras būti ant motinos rankų ar miegoti kartu su motina dar nereiškia, jog vaikui trūksta pieno. Jei kyla įtarimų, reikia grįžti prie objektyvių požymių vertinimo.
– Kokią įtaką žindymui daro mamos emocinė būsena, nuovargis ir patiriamas stresas?
– Motinos patiriamas stresas, nerimas ir nuovargis gali neigiamai veikti pieno paleidimo refleksą, tai yra hormono oksitocino išsiskyrimą. Iš kitos pusės, žindymo metu cirkuliuojantis oksitocinas motiną nuramina, padeda lengviau išbūti sudėtingose situacijose. Kai mamai sunku, jos artimųjų palaikymas yra pirmoji ir itin svarbi pagalba.
– Kaip vertinate visuomenėje vis dar gyvuojančius mitus apie „liesą pieną“, „per mažą pieno kiekį“ ar „per dažną žindymą“?
– Žindymas yra sritis, vis dar apipinta daugybe nepagrįstų mitų ir gąsdinimų. Nors dabar informacija apie žindymą ir kūdikių maitinimą yra prieinama daugeliui tėvų ir medikų, komentarai ar nugirstos pastabos gali paveikti motinos nusiteikimą, motyvaciją ir pasitikėjimą savimi. Medikų atsakomybė – kelti kvalifikaciją ir pateikti tik mokslu pagrįstus patarimus šeimoms.
– Kokiais atvejais reikalinga individuali IBCLC konsultacija, o kada pakanka bendrų patarimų?
– Tuomet, kai situacijos yra kompleksinės ir reikalingas kruopštus motinos ir vaiko diados įvertinimas, vertingiausia yra žindymo konsultanto pagalba. Bendrų patarimų ir palaikymo pakanka tuomet, kai žindymas vyksta sklandžiai, o patiriami sunkumai nesutrikdo kūdikio maitinimo.
– Kaip technologijos – pieno nutraukimo priemonės, žindymo programėlės, nuotolinės konsultacijos – keičia šiuolaikinį žindymo procesą?
– Nors technologijų tikslas yra padėti šeimoms, neretai šios naujovės įsiterpia tarp motinos ir kūdikio ir gali suteikti priešingą efektą, apsunkindamos natūralią maitinimo eigą. Visgi pieno nutraukimo priemones ir žindymo dienoraščius naudojant tada, kai jų reikia ir kaip reikia, galima pasiekti išties ženklių rezultatų, pavyzdžiui, gausinti ar atkurti pieno gamybą.
Nuotolinės konsultacijos tinka tuomet, kai nėra kitos galimybės susitikti arba kai teikiama tęstinė pagalba. Vis dėlto auksinis standartas išlieka gyvas, tiesioginis susitikimas su šeima.
– Kokių sisteminių pokyčių labiausiai reikia Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje, siekiant geresnės žindymo pagalbos mamoms?
– Visų pirma norėtųsi, kad žindymas taptų prioritetine sveikatos politikos sritimi.
– Kaip Lietuvos laktacijos ir žindymo konsultantų asociacija prisideda prie specialistų kvalifikacijos kėlimo ir vieningų žindymo pagalbos standartų Lietuvoje?
– Asociacija organizuoja narių tobulinimąsi – keturis nuotolinius seminarus per metus ir kontaktinę metinę konferenciją. Trys asociacijos narės dalyvauja Žindymo skatinimo komiteto veikloje, dvi priklauso Europos laktacijos konsultantų aljanso valdybai.
– Kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp IBCLC konsultanto ir kitų žindymo pagalbos specialistų?
– IBCLC yra tarptautinis žindymo ir laktacijos priežiūros auksinis standartas. IBCLC pripažįstama kaip aukščiausios kvalifikacijos specializacija žindymo ir laktacijos srityje. Visame pasaulyje yra apie trisdešimt aštuonis tūkstančius IBCLC konsultantų.
Siekiant gauti šią kvalifikaciją, reikia atitikti griežtus kriterijus: turėti medicinos krypties išsilavinimą, išklausyti specializuotus žindymo ir laktacijos valdymo mokymus, surinkti klinikinės praktikos valandas ir išlaikyti tarptautinį IBCLC egzaminą.
Jokia kita medicinos sritis neskiria tiek daug teorinių ir praktinių valandų žindymo ir laktacijos valdymo žinioms ir praktikai.
– Kaip elgtis, jei žindymas sukelia skausmą, o mamos dažnai girdi patarimą „pakentėti“?
– Žindymas neturi būti skausmingas. Iš pradžių moteris gali jausti tam tikrus mažiau malonius pojūčius, tačiau jei jie išlieka ar stiprėja, patarčiau kreiptis pagalbos į kvalifikuotus žindymo konsultantus, akušerius, šeimos gydytojus ar slaugytojus, priklausomai nuo situacijos sudėtingumo ir pagalbos prieinamumo.
– Kokią žinią apie žindymą norėtumėte perduoti nėščiosioms dar iki gimdymo?
– Svarbiausias žinias perduodu nėščiosioms pasiruošimo žindymui seminaruose. Juose kalbame apie žindymo rutiną, kūdikio poreikius, pieno gamybos fiziologiją, žindymo padėtis, krūties apžiojimą, dažniausius žindymo iššūkius ir pagalbą sau, mitybą ir gyvenseną žindymo metu.
– Kaip suderinti ilgalaikį žindymą su grįžimu į darbą ar aktyvų socialinį gyvenimą?
– Kiekvienos moters atvejis yra individualus. Pavyzdžiui, žindant vienerių-dvejų metų vaiką, gali užtekti kelių maitinimų per parą, todėl mama gali eiti į darbą ir užsiimti kitomis veiklomis pernelyg nesijaudindama, kad pienas staiga pradings. Kai vaikelis mažesnis, į pagalbą pasitelkiami pientraukiai ir kitos priemonės. Žindymas neturi būti nuosprendis užsidaryti namuose. Žindant galima keliauti, sportuoti, dirbti, bendrauti. Tai fiziologinė, normali moters būsena, kurią palaikyti yra mūsų visų atsakomybė.
– Kokį vaidmenį žindymo sėkmei atlieka tėčiai ir artimiausia šeimos aplinka?
– Tyrimai rodo, jog tėčiai ir artimiausia šeimos aplinka turi itin reikšmingą vaidmenį žindymo sėkmei ir trukmei. Dėl to labai džiaugiuosi matydama, kad tėčiai turi vis daugiau žinių apie žindymą, nori padėti mamai ir visokeriopai ją palaiko.
– Kokią didžiausią klaidą, susijusią su žindymu, visuomenė vis dar daro ir kaip ją būtų galima ištaisyti?
– Manau, motinas labai žeidžia netinkami komentarai ir neprašyti aplinkinių patarimai. Lietuvoje vis dar populiaru mestelėti pastabą apie kūdikio elgesį ar motinos mitybą, paklausti: „Ar turi pakankamai pienelio?“ arba „Oho, toks didelis vaikas ir vis dar žindai?“ Tokie komentarai sėja nerimą, žeidžia ir neretai įskaudina. Didžiausias pokytis įvyktų tuomet, jei vietoje to žmonės paklaustų: „Gal šiuo metu galiu tau kuo nors padėti?“
– Ačiū už pokalbį.
Leave a Reply