Tikroji Užgavėnių diena yra antradienis. Bet antradienis – darbo diena, tad jau senokai įvairiuose miestuose pagrindinė Užgavėnių šventė švenčiama savaitgalį prieš tą antradienį. Užgavėnių antradienis lieka blynams kepti ir persirengusių vaikų vaikštynėms. Ne išimtis ir Telšiai, kur į Žemaitijos kaimo muziejų praėjusį sekmadienį deginti Morės ir varyti iš kiemo žiemos buvo susirinkęs geras tūkstantis miestelėnų ir miesto svečių. O antradienį daugelio namai kvepėjo blynais, – nuskambėjus durų skambučiui, buvo realu atidarius išgirsti seną vaikišką skanduotę „mes žydukai Lietuvos, norim blynų ir kavos. Jeigu blynai nemaišyti, prašom pinigus krapštyti“.
Stasys Katauskas
Mena žilą senovę
Užgavėnių karnavalo tradicija labai sena, siekianti dar ikikrikščioniškus laikus. Ne tik Lietuvoje. Visoje Europoje. Žiemos pabaigą ir pavasario pradžią žyminti šventė švęsta dar Antikiniame pasaulyje, viso žemyno pagoniškuose kraštuose. Žinoma, bėgant šimtmečiams, kintant kultūrai, tradicijos keitėsi, transformavosi daugelis šventės prasmių. Bet esminiai akcentai, persirengėlių karnavalas ir ryšys su metų laikų kaita išliko iki mūsų dienų. Skirtingose senojo žemyno šalyse susiformavo savitos švenčių tradicijos. Vienur, pavyzdžiui, pietų Nyderlanduose, vakarinėje Vokietijos dalyje, tai kelias dienas trunkantis festivalis, kuomet šėlsta ištisi miestai, daugelis įmonių ir įstaigų nedirba kelias dienas. Kitur ši šventė, beje, skirtinguose kraštuose skirtingai vadinama, švenčiama gerokai kukliau. Iš Europos Užgavėnių karnavalas išplito ir po kitus žemynus. Žinomiausias – Brazilijos Rio de Žaneiro mieste. Aišku, gerokai atitrūkęs nuo tokio Užgavėnių pavidalo ir prasmių lauko, net datų, kokias švenčiam Lietuvoje.
Didžiojoje dalyje Lietuvos ši, žilą senovę menanti, šventė didelę praėjusio šimtmečio dalį buvo beveik pamiršta. Bet ne Žemaitijoje. Mūsų krašte gyva Užgavėnių tradicija niekada nebuvo nutrūkusi. Artėjant Pelenų dienai, čia visada vaikai vaikščiodavo persirengę žydukais, čigonais, kitokiais personažais, būdavo deginamas žiemos simbolis Morė, vykdavo Kanapinio ir Lašininio kova. Atgimstant krašto kultūrai, šaliai atgavus laisvę, iš Žemaitijos čia dar gyvos Užgavėnių tradicijos pamažu sugrįžo ir į kitus Lietuvos regionus. Iš mūsų krašto perimtas ir Morės deginimo paprotys, anksčiau gyvavęs tik pas žemaičius.
Šventė
Šventė pavyko. Buvo išties linksma. Tiesa, šalta, ir ne vienas Užgavėnių Žemaitijos kaimo muziejuje dalyvis, besidžiaugdamas, kokios linksmos, išradingos ir tiesiog teisingos buvo šiemetės Užgavėnės žemaičių sostinėje, vis dėlto pastebėjo, kad šį bei tą galima buvo truputį sutrumpinti. Bet buvo kaip buvo. Norintieji galėjo rasti ko užkąsti, išgerti, galėjo pašokti, padainuoti ar pasimėgauti visokiom kitokiom zabovom.
Būta kaimo kapelų, būta virvės traukimo, kaliošo metimo čempionatų. Būta gražiausios ličynos rinkimų. Svarbiausia, kad būta daug tų ličynų. Ne viena šimtinė miestelėnų į šventę atėjo prisidengusi savo murzas ličynomis.
Kadangi visą renginį vedęs persirengėlis (galimai apsišaukėlis, neturėjęs išvis scenoje būti), paatviravo, kad gražiausios ličynos rinkimuose sąžiningo balsų skaičiavimo nėra ko nė tikėtis, kad išvis gali būti, jog laimės nė nedalyvavęs rinkimuose, aš irgi neįsidėmėjau, kas ten laimėjo. Pamenu tik, kad kažkokie vaikai kvadratinėmis galvomis. Kaip vedėjas sakė, vienas tėvų perrengtas mikrobangų krosnele, kitas – šaldytuvu. Bet Dievas mato, svarbu, kad kažkas nugalėjo, o kas, koks gi ten skirtumas. Ar daug šių žiemos olimpinių žaidynių čempionų galėtumėte išvardinti? Ta va. Taip ir čia.
Svarbiausia kova
Vis dėlto, vienos kovos nugalėtojo neįsidėmėti būtų nedovanotina. Juk tai Užgavėnių esmių esmė, pavasario kova su šalčiu, Kanapinio su Lašininiu. Kanapinis – perdžiūvęs, varganą silkę už uodegos nusitvėręs. Bet pilnas entuziazmo. Lašininis – aptekęs taukais, su taip skaniai atrodančiu kumpiu. Matyt, žemaitišku, nepalyginamai geresniu už Jamon serano Iberico ar visų kitų parmų ir švarcvaldų kumpius. Lašininis diktesnis. Bet juk visi tikėjom, visi ten buvę Kanapinį palaikėm.
Ir kova prasidėjo. Silkė ir kumpis davėsi į priešininkų galvas, pro kovos sukeltus sniego purslus tarpais neidavo įmatyti, kuris iš priešininkų pirmauja. Bet galiausiai taikliais, efektingais, klaidinančiais judesiais Kanapinis ėmė spausti žiemos simbolį. Ir Lašininis nurabėjo ant žemės. Pripuolę daktarai dar mėgino kažką daryti, bet minia jau sveikino į nokautą priešininką pasiuntusį svarbiausios kovos nugalėtoją Kanapinį.
Kad jau Kanapinis laimėjo, prisiėjo ir Morę sudeginti. Miniai nelabai kraugeriškai šaukiant „Žėima žėima biek ėš kėima“, budelis padegė šiaudais apsikarsčiusią senę ir tapo šilčiau. Šilčiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Juk, kad ir „žiaure graži“, bet jau tikrai įkyrėjo ta žiema. Manykim, jos dienos jau suskaičiuotos.
Leave a Reply