Šimtas aštuoni. Tiek metų prabėgo nuo dienos, kuomet dvidešimt protingų drąsių vyrų Vilniuje pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Tie vyrai – Stanislovas Narutavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Jonas Basanavičius, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis ir Jonas Vileišis davė pradžią šiuolaikinei mūsų valstybei.
Stasys Katauskas
Istorija
Lietuvos istorija sudėtinga. Valstybingumą mūsų tauta skaičiuoja dar nuo XIII amžiaus vidurio. Du kartus buvome jį praradę. Tad turim Valstybės dieną, minimą Liepos 6-ąją ir dvi nepriklausomybės dienas. Valstybės atkūrimo Vasario 16-ąją ir Nepriklausomybės atkūrimo Kovo 11-ąją. Visos tos datos svarbios. Visgi, mūsų dienų Lietuvai svarbiausia iš jų – Vasario 16-oji.
Siekti nepriklausomybės 1918-aisiais nebuvo paprastas žingsnis. Visoje Europoje tais metais baigėsi dešimt milijonų gyvybių nusinešęs Pirmasis pasaulinis karas. Nors XVIII a. gale Lietuvos-Lenkijos valstybę pasidalijusios Prūsijos, Austrijos ir Rusijos imperijos tame kare žlugo, gausesnių kaimyninių tautų imperinės ambicijos niekur nebuvo dingusios. Negana to, lenkai nė nemanė svarstyti kitokių galimybių nei bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės atkūrimas. Žinoma, su visišku Lenkijos dominavimu, kas, iš esmės būtų reiškę mūsų krašto tapimą lenkų provincija.
Tačiau lietuviai išdrįso. Išdrįso kaip ir latviai bei estai ir, kiek anksčiau, suomiai. Likimo buvo lemta, kad mums pasisekė. Bet lėmė ne tik likimas. Pirmiausia lėmė pačių žmonių drąsa, lėmė prie tik kuriamos dar nieko be drąsos ir tikėjimo neturėjusios valstybės vairo stojusių žmonių išmintis. Ir tautos gebėjimas teisingai pasirinkti, kuriais vadovais tikėti.
Tai irgi nebuvo taip paprasta. Kokia nelengva anuomet tebebuvo daugelio mūsų krašto žmonių tapatybinė situacija, gerai iliustruoja brolių Narutavičių pavyzdys. Telšiškis Stanislovas Narutavičius tapo Vasario 16-osios akto signataru, o jo brolis, irgi telšiškis, Gabrielius Narutavičius buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu.
Vasario 16-osios aktu atkurtą valstybę teko ginti ginklu. Ginti nuo po Lietuvą besišlaisčiusių bermontininkų, nuo į mūsų krašto laisvę besikėsinusių bolševikų, tarp kurių būta ir saujelės savų bolševikų. Ginti nuo lenkų. Kurį laiką net su broliais latviais buvo tekę suremti ginklus dėl to, kam priklausys Palanga. Mūsų prosenelių karta apsigynė. Tiesa, netekome tada Vilniaus, bet išsaugojome Lietuvą. Tokią, kurios atminimas padėjo ištverti ir dešimtmečius sovietinės okupacijos, padėjo 1990-aisiais aiškiau suprasti, ko norime ir kur tikrai nenorime būti.
Šiandiena
Šiandien irgi netrūksta kalbų, kad gyvename sudėtingu laiku. Kol mūsų krašte taika, atrodo, jog gyvename saugiai ir sočiai. Atrodo, kad esame išsilavinusi vakarietiška šiuolaikinė visuomenė. Daug turtingesnė, sotesnė, gerokai labiau apsiskaičiusi nei didžioji dalis 1918-ųjų lietuvių. Bet kartais atrodo, kad dalis žmonių Lietuvoje nebesugeba atsirinkti, kas tiesa, kuo tikėti, kad dalis nė nesupranta, jog kartais pasiklysta tarp poros pušų.
Ne vien mums taip. Visa mūsų epocha dar prieš keletą metų pasaulyje įvardyta kaip laikotarpis po tiesos. Bet tiesa iš tikrųjų niekur nedingo. O ir praeities, su visa derama pagarba prisimenant anuomečių kartų gyvenimą ir viską, ką to meto žmonės sukūrė, nereikia perdėtai idealizuoti. Būta visko ir anuomet. Bet 1918-aisiais nugalėjo drąsa, išmintis ir žinojimas, kas tautai geriausia. Nepameskime to žinojimo ir mes, saugokim savo valstybę. Juk kitų namų, kuriuose patys būtume šeimininkai, lietuvių tauta neturi.
Šventė
Panašias mintis savo Vasario 16-osios kalboje vėliavos pakėlimo ceremonijoje išsakė ir Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus. Tiesa, meras daugiau akcentavo žemaičių indėlį į Vasario 16-osios Lietuvą. Meras taip pat linkėjo vienybės. Be T. Katkaus, kalbėjo Telšių LIONS klubo prezidentas Rimantas Šerlinskas, minėjęs, jog neseniai grįžo iš Ukrainos, kur vyko perduoti mūsų krašto žmonių paramą kariaujančiai Rusijos užpultai šaliai. R. Šerlinskas parsivežė ir ukrainiečių padėkas merui.
Aikštėje telšiškiui jūrininkui ir pedagogui Vaclovui Bartkui keliant trispalvę, buvo sugiedotas himnas. Savo atliekamą dainą susirinkusiesiems dovanojo „Ateities“ progimnazijos mokinys Mantas.
12 val. Katedroje aukotos šventos Mišios už Lietuvą. Šventę pratęsė Telšių kultūros centre vykęs atlikėjos Giulijos, Telšių kultūros centro vokalinės-instrumentinės grupės „Gramofonas“ bei Telšių kultūros centro dainų ir šokių ansamblio „Mastis“ koncertas.
Bet žaviausias visos šventės momentas buvo ne koncerte. Žaviausias visai neoficialus, niekaip nesurežisuotas. Tas momentas – ant sustumdyto sniego kalnų užsikabaroję, tautine simbolika papuošti mažieji telšiškiai, linksmai dūkę, kol jų tėčiai ir mamos klausėsi kalbų ir dainų. Juk taip ir turi būti laisvoje laisvos tautos šalyje, kokia ir yra mūsų valstybė.
Leave a Reply