Yra likimų, prasidedančių ten, kur žemė sukaustyta amžino įšalo, o žmogaus būtis nulemta svetimos valdžios sprendimo. Iš tos baltos, negailestingos erdvės prasideda ir dailininkės Marijos Vaitkevičienės gyvenimo istorija. Tačiau paradoksalu: ten, kur turėjo įsivyrauti mirtis, užgimė kūryba. Ten, kur atrodė, kad neįmanoma išgyventi, gimė jautrumas spalvai, tylai ir vidinei šviesai.
Algirdas Dačkevičius
Marija Vaitkevičienė gimė 1958 metais Jakutske, inteligentų tremtinių šeimoje. Jos artimieji – mokytojai, kultūros žmonės – buvo ištremti prie Laptevų jūros mirčiai. Tačiau lietuviškas darbštumas, orumas ir vidinė laikysena tapo išlikimo sąlyga. Tremtyje Lietuva buvo minima kaip stebuklas – ne kaip geografija, o kaip dvasinė būsena. Tai buvo pažadas, kad egzistuoja erdvė, kurioje žmogus gali būti savimi.
Šeimos pasakojimai apie Tėvynę nebuvo sentimentali nostalgija – tai buvo tapatybės išsaugojimo būdas. Dirbdami daugiau ir geriau nei rusai, lietuviai net svetimoje žemėje gebėjo išlaikyti savivertę. Jų nuotraukos kabėjo garbės lentose, bet svarbiausia – jų dvasia nebuvo palaužta. Ši laikysena giliai įsirėžė ir į Marijos asmenybę. Tremties patirtis tapo ne trauma, o vidine atmintimi, kuri šiandien jos kūryboje reiškiasi kaip rimtis, susikaupimas ir egzistencinis gylis.
1961 metais šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Sugrįžimas buvo ne tik fizinis, bet ir simbolinis – tarsi sugrįžimas į pažadėtąją žemę. Tai buvo didelis įvykis, lūžis, naujo gyvenimo pradžia. Kaune Marija baigė vidurinę mokyklą ir Dailės mokyklą. Būtent čia gimė vidinis apsisprendimas rinktis meną – ne kaip profesiją, o kaip būtinybę.
1977 metais ji įstojo į tuometį Dailės institutą. Studijų metai tapo intensyvaus brendimo laikotarpiu. Institutą ji prisimena kaip aukšto lygio menininkų erdvę – Ričardas Vaitiekūnas, Antanas Martinaitis, Laima Drazdauskaitė ir kiti dėstytojai ne tik mokė, bet ir užkrėtė menu. Tai buvo atmosfera, kurioje kūryba nebuvo tik technika – ji buvo mąstymo būdas, pasaulėžiūra.
Iš pradžių pasirinkusi grafiką, vėliau Marija pasuko į tapybą. Šis posūkis buvo natūralus. Grafikoje daugiau technikos, daugiau konstrukcijos, o tapyboje – prisilietimas, gyva spalva, galimybė įdėti daugiau „dūšios“. Tapyba tapo artimesnė jos vidinei būsenai, jos patirčiai, kuriai reikėjo ne linijos griežtumo, o spalvos alsavimo.
Studijų aplinka buvo puiki – kūrybiška, palaikanti, kupina ieškojimų. Nors laikmetis turėjo savų ribojimų, meninėje erdvėje buvo juntama laisvės dvasia. 1983 metais baigusi studijas, ji gavo paskyrimą dirbti Telšių taikomosios dailės technikume. Pedagoginis darbas truko devyniolika metų.
Telšiuose ją sužavėjo jauni ir kūrybingi žmonės. Kai kurių studentų mąstymas buvo toks gyvas, kad iš jų galėjo mokytis ir patys dėstytojai. Atmosfera buvo be pavydo, be apkalbų – orientuota į kokybę ir augimą. Pedagoginė patirtis neišvengiamai keitė ir pačią menininkę. Mokydamas kitą, pradedi aiškiau suvokti ir save. Atsiranda atsakomybė ne tik už formą, bet ir už turinį, už tai, kokią pasaulėžiūrą perduodi.
Ir šiandien Marijos Vaitkevičienės kūryba išlieka gyva. Jos tapybos paroda eksponuojama Kultūros centre iki vasario pabaigos. Parodoje darbai persipina – tai ne chronologinis archyvas, o vidinis pasakojimas. Skirtingi etapai susilieja į vieną srovę, kurioje svarbiausia ne data, o būsena.
Jos kūryba linksta į abstrakciją, tačiau joje visuomet išlieka realybės užuomina. Tai ne iliustratyvus pasaulis, bet ženklų ir nuojautų erdvė. Žvelgiantis į paveikslus turi būti pasirengęs ir matyti, ir mąstyti. Kas suvokia priešybių vienybės dėsnį – šviesos ir tamsos, formos ir beformiškumo, tylos ir įtampos – tas gali filosofiškai pažvelgti į jos darbus. Kiekvienas juose matys tiek, kiek leidžia jo paties meninis išprusimas ir vidinis jautrumas.
Marijos Vaitkevičienės gyvenimo kelias – tai judėjimas nuo amžino įšalo link spalvos šilumos. Tai istorija apie tai, kaip tremties atmintis gali virsti kūrybos šaltiniu, o istorinis skausmas – egzistencine išmintimi. Jos tapyba nėra triukšminga. Ji kalba tyliai, bet tvirtai. Ir galbūt būtent todėl ji pasiekia giliausiai – ten, kur žmogus susitinka su savimi.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply