Ar bus Telšiuose kaip nors viešai pagerbtas šio įdomaus žmogaus atminimas, sunku pasakyti. Tai priklausys nuo asmenų, turinčių tam valios ir galios. Dar reikia, kad jie būtų telšiškiai. Žinoma, dar reikia turėti ir bent kiek nors žinių, nusimanymo, kad Telšių Kikilas per šalelę Lietuvą buvo legenda. Buvo žemaičių sostinės simbolis. Prisimena žmonės jo tiesią, išdidžią laikyseną, jo gražias žemaitiškas prakalbas, jo ilgą drabužį. Ir… juodą tašelę rankose. O tašelė netuščia. Ten ypatingieji Kikilo skutekliukai bei kitokios svarbios smulkmės.
Išminčių seniai pasakyta, kad pilkame padėvėtame drabužyje dažnai gyvena didi siela, nepalaužiama asmenybė, sąžiningas ir aplinkai neabejingas žmogus. O kartais dar ir su retais talentais.
Janina Zvonkuvienė
O Jūzapinės bus!
Nuosekliau apie Juozo (Juozapo) Kikilo gyvenimo ir veiklos aplinkybes, kiek jų yra pavykę sužinoti, gal ir reiktų dar kada nors priminti. O dabar apie Jūzapines. Bus Jūzapinės! Kad ir kuklios Jūzapinės Telšių Kikilo garbei, bet bus! Jūzapinės žemaičiams nuo senų senovės svarbios… Dar ir Pempės diena! Pavasaris belsis. Susirinks mažas ratelis privačių asmenų. Išsivirsim „kleckų lašinietu“, ir privačios Jūzapinės Kikilo garbei bus. Prisiminsim, pasidžiaugsim savo gyventu laiku ir to laiko įdomybėmis. Prisiminsime nenusakomą gausybę įvairios Telšių Kikilo veiklos, jo didingai tiesią laikyseną, gražiai žemaitiškai griaudžiantį balsą. Ir tą jo nuolat nešiojamą metalinę lazdą, kuri buvo tuščiavidurė. Jos viduje „gelžinius rublius“ laikė. Namuose giminaitė vogdavo.
Taigi „kleckus lašinietus“ valgydami, daug ką prisimindami, kalbėsim apie Kikilą. Senimas gerai žinome tą Kikilo nemokamų pramogų srautą, kurį regėdavo telšiškiai po visus Telšius. Autobusų stoty, turguje, krautuvių tarpdury rėždavo žemaitiškas gražias prakalbas, įvarius fokusus rodydavo. Būdamas išskirtinių gabumų iliuzionistas, gausybę savo „asmeninių performansų“ demonstruodavo daug kur. Jis nuolat rengė žmonėms nemokamas pramogas, kėlė jiems ūpą, taisė savijautą!
Taigi „kleckelius lašinietus“ kąsdami, žemaitiškai tarpusavyje dudendami, vai paminėsime, vai visko pakalbėsime, prisimindami Žemaičių sostinės legendų legendą, ištvermingąjį žemaičių žemaitį Telšių Kikilą. Tą patį Plungės gatvės kaimynų Jūzapėlį, kurs su kaimynais, su namiškiais buvo tylus, draugiškas. Vien tik savo dirbinius „peiliavojo“. Mėgo religines giesmes.
Gyvi tebėra Kikilo laikų vaikai, kuriuos jis linksmais vėjo malūnėliais pradžiugindavo, „stikliniais saldainukais“ iš skrabinelės apdalindavo. Pas vieną iš tų vaikų ir tikimės susirinkti.
Galėtų ir daugiau žemaičių šiaip sau paminėti Juozapą Kikilą per Juozapines.
Vėjo malūnėliai pamuzikuos
Telšiškis Stasys Alvinskas dar 2024 m. „prašukavo“ Telšių senųjų kapinių gražuolę kalvą, pražingsniavo tūkstančius žingsnių, bet surado Jūzapėlio kapą! Juozo Kikilo, mirusio 1971 m., kapą. Ilsisi legendinis žemaitis po antkapine apsamanojusia plokšte. Angelė Budginienė kapą lankė, gėlių nešė. Lankytojai ir žoles nuo kapavietės rovė. Taigi yra telšiškių, kurie neabejingi. Surado ir mina takelį prie užmiršto garsaus „visuomenės personažo“ amžinojo poilsio vietos.
2025 m. tas pats Stasys Alvinskas vien savo gera valia rūpestingai nuvalė, nugremžė samanas nuo Kikilo kapo plokštės. Paprastas darbelis, bet šviesos tame daug. Jei Juozapinių metą šios žiemos sniegynai ir ledynai bus nutirpę, vėl aplankysime kapą. Gal ir vieną, kitą vėjo malūnėlį ten įsmeigsime. Kaip padėkos ženklelį nuo visų tų telšiškių vaikų, kuriuos kadaise Juozas Kikilas džiugindavo, dalindamas jiems šį tyrą, gražų džiaugsmą. Suksis maži vėjo malūnėliai ant Telšių kalvų, prie Kikilo kapo, liudydami tą tyrą vaikišką džiaugsmą, kuris yra amžinas: vaikas auga, užauga, pasensta, tačiau to šviesaus vaikystės mirksnio nepamiršta.
Telšiuose gimęs, čia ir gyvenęs Kikilas gyveno ne kaip visi. Buvo labai laisvas! Vienas. Vienišas. O bičiulių, pašnekovų, ežero žvejų aplink jį būriuodavosi visur. Mokėjo sudominti, rodyti visokius fokusus. Sako, kad vaikystėje ugdytas vienuolių. Baigęs pradžios mokyklą. Vienoks būdavo viešumoje ir visai kitoks tarp saviškių, namuose. Tebebuvo mažas, kai mirė motina. Patyrė neteisybių ir didžio vargo. Kikilą suprato, gerbė, tylomis atjautė doros artimos Plungės gatvės kaimynės. Mylėjo jį. Jūzapėliu vadino. Jūzapėlis pats labai mylėjo žmones. Jis giliai ir atjaučiančiai suprasdavo žmones. Gyvi liudininkai tai liudija. Tai tegul bent vėjo malūnėliai pamuzikuotų ant jo kapo jo atminimui… Suksis vėjo malūnėlių sparneliai. Svirps jie vos girdimą melodiją. Nuo ežero atlėkę vėjai išnešios ją virš visų Telšių. Juk visų mūsų gyvenimai galiausiai tik gimtinės vėjuose lieka.
Vis dar populiarus
Kikilas, nors liūdna mirtimi seniai miręs, nenustoja būti populiarus. Ta tema „Kalvotoji Žemaitija“ rašė daug. Vienas straipsnių ciklas skelbtas nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. sausio 7 d. Kitas ciklas nuo 2025 m. gegužės 6 d. iki liepos 1 d. Ir dar apie garsaus menininko režisieriaus Arūno Žebriūno paltą, atitekusį Telšių Kikilui, rašyta 2025 m. rugpjūčio 5 d. Skelbiant publikacijas, prašant naujų žinių apie Telšių Kikilą, atsiliepusių žmonių dėka susikaupė nemažai faktų, nuotraukų.
„Kalvotoji Žemaitija“ ištraukė Telšių Kikilą iš užmaršties. Prisidėjo ir feisbuko paskyrose pasirodžiusios nuotraukos, tekstai. Gausu ir ten gerų atsiliepimų. Internetas toli viską išnešioja. Kad buvo toks Kikilas, sukluso, pasigavo ir kai kas iš menininkų, iš meno mokinių. Gaila, ne iš telšiškių. Nieko tikro nežinojęs apie Juozą Kikilą, vienas nulipdė jį sulinkusį, tintalais apkarstytą, tokį kaži kokį apgailėtiną nabagą. Menininko numanoma dingstis: gal tai tiks mieste matyti.
Ar be patyčių… jau nieko?
Žinia atrodytų gera, kad menininkų rengimo įstaigoje nebejauno amžiaus mokinys ima lipdyti legendinį Telšių personažą. Lipdyti šis mokinys turi miklių gabumų, miklios minties. Mikliai nulipdė. Kūrinio vaizdai šmėžavo internete. Autorius pavaizdavo legendinį telšiškį… sukumpusį, išsišiepusį, lyg durną, buką nabagą. Autorius teigė, kad bet koks jo kūrinys privalo… sužavėti žiūrovą įdomumu. Bet žmonės prisimena tą iš veido atpažįstamą asmenį gyvą. Ir lipdinyje pirmiausiai mato… patyčią. (Menas tegu lieka. Bet kad taip be atpažįstamo veido… Ir tegu pelno gabus mokinys sau reikalingus diplomus.)
Liūdna, kad visur… pirmenybę gauna patyčios. Mūsų dabartinio gyvenimo laiku, kai eina 2026-ieji metai, patyčios srūva juodžiausiu srautu. Srūva net iš išsilavinusių žmonių. Tarp politikų. Tarp pašnekovų bet kuria tema. Pilnas internetas. Ir, neva, nė nebereikia stebėtis… O gal reikia stebėtis!? Drįskime pasakyti, kad, tarkim, bet kokia forma išsityčioti iš žmogaus nepadoru. Juo labiau iš seniai mirusio, apsiginti negalinčio konkretaus žmogaus. Ir iš legendinio Telšių žemaičio nereikėtų tyčiotis. Tai būtų tiesiog amoralu. Verktų širdis.
Žinomas tarp šalies šviesuolių
Ne kartą teko pastebėti, kad Telšių Kikilas buvo žinomas tarp garsių šalies menininkų, tarp Vilniaus universiteto profesūros. Buvau Kikilaitė. Dėstytojai, pamatę pavardę, klausdavo, ar aš kartais ne iš Telšių, ar kartais Telšių Kikilas ne giminė… Viena šviesiausių šalies Asmenybių menotyrininkas, muziejininkas Romualdas Budrys, esant progai, Vilniuje vis primindavo, kad visų laikų kiečiausias, įdomiausias žemaitis – tai Telšių Kikilas. Menų magistrė, docentė Irena Nakienė, dirbusi Telšiuose, su gilia pagarba tebejaučia dėkingumą Telšių Kikilui, kuris padėdavo ir į meno kolektyvus dalyvių sukviesti, atvesti. Renginius puikiai reklamavo, žiūrovų gausias sales sukviesdavo. Telšiškis profesorius Alfredas Bumblauskas tvirtina, kad jeigu jis kurtų filmą apie gimtuosius Telšius, tai pagrindinis herojus būtų ne kas kitas, o Kikilas. Telšių Kikilas buvo didis žemaičių ir Telšių patriotas! Nepalenkiamas! Tebeliudija tai dešimtys jį prisimenančiųjų.
Talentingas iliuzionistas
Plačioji publika po Žemaitiją, po šalelę Lietuvą Telšių Kikilą įsidėmėjo dėl jo išskirtinių sugebėjimų rodyti fokusus. O juk tik retas žmogus gali įvaldyti didelio išmanumo reikalaujantį iliuzionizmo meną. Štai aiškus paaiškinimas iš žodynų, kas yra iliuzionizmas, iliuzionistas: „Iliuzionizmas, fokusai arba magija – pramoga – kai žiūrovams rodomos iliuzijos, dažnai juos suklaidinančios ir sukuriančios įspūdį, kad vyksta kažkas neįmanomo ar paranormalaus. Tačiau visi magijos efektai pasiekiami natūraliomis priemonėmis: rankų miklumu (…) sugebėjimu valdyti žiūrovų dėmesį ir nukreipti jį reikiama linkme.“ „Iliuzionistas yra menininkas, demonstruojantis stebuklus ir magiškus efektus, siekiant sukurti tikroviškumo įspūdį žiūrovui.“
Prisimena moterys, kaip joms, dar paauglėms, iš plaukų ar iš apykaklės „ištraukdavo“ pinigų. Kiti prisimena, kaip sau per žandą „perverdavo“ didelę adatą su storu siūlu – ir nieko! Ir su sliekais ir su žvejybos kabliukais mokėjo visokių triukų. Akis padarydavo „nereginčias“. Ir vėl viską staigiai atitaisydavo. Puikiai išmanė, kaip „surakinti“ yra žmogaus kaulai. Lengvai sau išsinarindavo kojas… ir atgal „sudėdavo“ į vietą. Jo, kaip iliuzionisto, sugebėjimais kartais pasinaudodavo galios turintys piktavaliai…
Garbingas ir ieškomas meistras
Senieji žmonės puikiai prisimena tą laiką, kai trūko paprastų namų ūkyje reikalingų prekių: virbalų, adymo adatų, žibalinių primusų adatų, akinių rėmelių, lietsargių, žvejybos kabliukų, gerų ūkinių peiliukų, skutekliukų bulvėms skusti. Visa tai ir dar daugiau sumeistraudavo Telšių Kikilas. Senos gaspadinės iki šiol pasakys, kad geresnių skutekliukų bulvėms skusti už Kikilo padarytus nebuvo ir nebus! Atvažiuodavo į Telšius specialiai dėl Kikilo skutekliukų. Net mokykliniams vaikams, vykstantiems savo reikalais į Telšius, duodavo užduotį susirasti Kikilą ir nupirkti jo padarytų skutekliukų. Jis mokėjo atitinkamu kampu padaryti skutekliuko įpjovą, mokėjo puikiai pagaląsti, patikimai įtvirtinti, kad ir ilgai naudojant neišklibtų. Skusdavo našiai, plonai, ilgai tverdavo. Aštriu galiuku lengva buvo bulvių „akis“ rakinėti.
Dabartiniams žmonėms sunku tai įsivaizduoti, kad parduotuvėse kaip ir nebuvo ką pirkti… Nebuvo! Bet nenusimindavo niekas. Kas nors padėdavo rasti išeitį. Pokario laikų žmonės ne greitai teprasigyveno. Stengėsi išgyventi kukliausiomis sąlygomis. Bet juk adatos namuose vis tiek reikia! Virbalų reikia. Žvejai nori meškerioti – kabliukų reikia. Akiniai sulūžo, kibiras prakiuro – meistro reikia. Kikilas buvo puikiai įvaldęs smulkiosios šaltkalvystės amatą. Buvo itin sąžiningas ir geras meistras! Niekada nevartodavo nemandagių žodžių. Asmeniškai bendraujant būdavo tylus ir taktiškas. Na, kai moteris garsiai „paauklėdavo“ vilkėti sijonus, o ne ilgas kelnes, tai jau tada taip sušnekdavo, kad aplinkui girdėdavo visi! Bet niekada neištardavo nė vieno įžeidžiančio, nė vieno negražaus žodžio. Tik garsiai, žaismingai pasiūlydavo pinigų sijonui nusipirkti. „Atėdousi, kap turiesi!“ – pridurdavo.
Kikilas jautė atsakomybę už savo meto visuomenės reikalus. Jau vien už tai, kad jis „komunistų laikais“ nevengė bažnyčios, kad rimtai padėdavo žmonėms bažnytiniuose reikaluose, jis vertas gražaus pagerbimo. Prisimenantys liudija, kad kas vakarą dalyvaudavo šv. Mišiose. Katedroje.
Beje, kai kas iš amžininkų prisimena jį buvus gana prasilavinusį, turintį puikų supratimą apie visas gyvenimo sritis, įvairiausius to meto ir praeities reikalus. Gelbėjo žmones. Pats vos liko gyvas, kai nepakluso vokiečiams. Išgelbėjo žymus Telšių daktaras Bronislovas Zienkovičius. Visa tai liudija, kad Telšių Kikilas (Juozas Kikilas 1906-1971) buvo tvirtų nuostatų, kilnios dvasios, puikus meistras, gabus iliuzionizmo meno atstovas, gerai žinomas net tarp šalelės mūsų žymių menininkų, teatralų.
Jei Telšių Kikilas nebus pagerbtas savo gimtuosiuose Telšiuose – tai kur tada žemaičių sostinės žemaičiai?!
Turiu pasiūlymų dėl Kikilo atminimo įamžinimo. Atrodo, kad skulptūros tinkamos niekas nesukurs, Gal prieš kelis dešimtmečius, kai senieji liaudies meistrai droždavo iš medžio, tie kurie pažinojo Kikilą, būtų išdrožę tinkamą menišką skulptūrą. Todęl lieka tik galimybė sukurti tinkamą memorialinę lentą, kur būtų glaustai aprašyta apie jį ir būtinai joje kokiu nors būdu įmontuotos išlikusios nuotraukos. Lenta turėtų būti pastatyta Respublikos gatvėje, kur nors tinkamoje vietoje. Patariu poniai Janinai Zvonkuvienei su tokiu pasiūlymu būtinai raštu kreiptis į savivaldybės merą, nes tikrai reikia konkrečių veiksmų.