„Nesu muzikos teoretikė. Aš daugiau praktikė“, – paklausta apie tai, kokia žemaitiškų Kalnų kilmė, sako Telšių mažosios bažnytėlės (oficialiai Telšių Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos) vargonininkė Ernesta Dargužienė. Tačiau apie Kalnus ji žino daug. Vargonininkės pareigose moteris – jau keturiolika metų. Panašiai tiek pat laiko virš miesto Gavėnios penktadieniais bei Motinos ir Tėvo dienų proga iš Mažosios bažnytėlės garsiakalbių skamba sklindančios archajiškos giesmės – Žemaičių Kalvarijos kalnai.
Stasys Katauskas
Tradicija
Prieš septynerius metus žemaitiški Kalnai buvo įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai iki šiol gyva tradicija, nors ir besitraukianti lyginant su tuo, kiek ji buvo paplitusi ankstesniais laikais. Kalnai – Kryžiaus kelio procesijoms Žemaičių Kalvarijoje eiti skirtos giesmės. Jų ilgumas priklauso nuo laiko, reikalingo įveikti atstumui tarp skirtingų Kryžiaus kelio stočių.
Kalnų giedojimo tradicija pradėjo atsirasti maždaug prieš keturis šimtus metų, kuomet dabartinėje Žemaičių Kalvarijos vietoje pastatytos pirmosios Kristaus kančios istoriją atpasakojančios koplytėlės. Iš pradžių melsdamiesi žmonės tiesiog kalbėjo maldas. Bėgant laikui, formavosi įprotis, einant Kryžiaus kelią, giedoti giesmes. Pamažu nusistovėjo jų struktūra. E. Dargužienė sako, kad muzikine prasme žemaitiškiems Kalnams nuo pat pradžių didelį poveikį darė lenkiška dainavimo ir giedojimo tradicija, kad muzikiniuose Kalnų motyvuose esama daug sluoksnių, kai kurie, tikėtina, ypač archajiški, tačiau dominuoja liaudiški sąskambiai.
Įvairiu metu atlikti Kalnų tyrinėjimai rodo, kad giesmių tekstai nemaža dalimi savo laiku buvo versti iš lenkų bei lotynų kalbų. Tačiau ilgainiui susiformavo tik Žemaitijai būdinga tradicija. Kalnai įprastai giedami per šermenis, mirusiųjų metines ar Mirusių atminimo dieną. Giedami ir per Gavėnią. Įdomu, jog skirtingose Žemaitijos vietose skiriasi Kalnų melodijos. „Tai, kaip giedame čia, skiriasi nuo kalnų Rietave, Plungėje ar dar kitoje krašto vietoje. Skiriasi ne tekstai, o muzikinės variacijos. Ir aš, nors Telšiuose giedu jau nemažai metų, nuvykusi į Šilalės pusę, į vyro gimtinę, jau negaliu ten pagiedoti. Nes muzikinis motyvas, balso pakėlimai, nuleidimai, įvairios variacijos ten jau kitokios“, – pasakoja vargonininkė.
Manoma, kad pirmieji Kalnų giedotojai Žemaičių Kalvarijoje buvo vienuoliai dominikonai. Bet jau prieš kelis šimtmečius tradicija paplito visoje Žemaitijoje, tapo neatskiriama žemaitiškos tapatybės dalimi. Ištisos žmonių kartos į amžinąjį gyvenimą būdavo palydimos skambant Kalnams ir savo mirusius artimuosius prisimindavo skambant žemaitiškiems Kalnams. Tebeprisimena iki šiol, nors pastaruoju metu Kalnai per laidotuves vis retesni.
Šiandiena
Kad Kalnai vis rečiau giedami per šermenis, nestebina. Su laiku kinta laidotuvių papročiai. Jei dar prieš kelis dešimtmečius būdavo įprasta mirusiojo gedėti dvi-tris dienas, šiandien šermenys dažnai sutrumpėja iki dienos, velionis ar velionė šarvojami nebe vietoje, kur prabėgo žmogaus gyvenimas, o laidojimo namuose. Neretai skirtingose laidojimo namų salėse vienu metu pašarvoti keli mirę žmonės. Tokiomis aplinkybėmis tampa natūraliai sunku išlaikyti archajiškas kelias valandas trunkančių Kalnų giedojimo tradicijas. E. Dargužienė pasakoja, kad ilgiausiose Kalnų versijose yra ir nemažai laiko, skirto mirusiųjų globėjų litanijoms bei kitokioms giesmėms, giedamoms ar giedotoms dar prieš įprastą Kalnų pradžią.
Tad Kalnų atžvilgiu mūsų laikas, viena vertus, laikas, kuomet tradicijos paplitimas tarsi siaurėja.
Jei dar prieš pusę šimtmečio laidotuvių Žemaitijoje nelabai galėjai įsivaizduoti be Kalnų, šiandien greičiau atvirkščiai. Kita vertus, pamažu daugėja žmonių, kuriems brangi ši tradicija, kurie buriasi, renkasi juos giedoti, kurie pasiryžę Kalnus išsaugoti.
Pati tradicija Telšių mažojoje bažnytėlėje, pasak E. Dargužienės, niekada nebuvo nutrūkusi. Žinoma, ilgą laiką, ypač sovietinės okupacijos metais, juos giedodavo palyginti mažas būrelis žmonių, o garsas už bažnytėlės ribų toli nepasklisdavo. Tačiau tradicija buvo gyva.
E. Dargužienė pasakoja, kad ankstesniais laikais įprasta Kalnų dalis būdavo ir pučiamųjų orkestras. Daugelyje maldos vietų Kalnai – dialogiškos giesmės. Vienai daliai giedotojų sugiedojus savo žodžius, kita dalis atitaria savo tekstą. Naudojant pučiamuosius instrumentus, būdavo įprasta, kad muzikantai atkartoja giedorių sugiedotą motyvą. „Dabar pučiamieji reti. Paprastai, jei tik yra galimybė, giedama pasidalinus. Vienoje bažnyčios pusėje, kaip senovėje, susėda vyrai, kitoje – moterys. Įprastai vyrai veda giesmę, moterys atitaria. Žinoma, kartais, kai kurios nors pusės susirenka per mažai, gieda visi kartu“, – sako vargonininkė.
Kadaise santykinai siauras Kalnų giedotojų būrelis dabar gerokai išaugęs. Viskas pasikeitė Mažosios bažnytėlės prelato Juozo Šiurio dėka. „Prelatas toks jau žmogus, pats giedorius ir jam taip turi būti“, – apie idėją burti didesnį žmonių būrį ir naudoti garsiakalbius, sako E. Dargužienė. Ilgainiui į Kalnų bei kitokių bažnytinių giesmių giedojimą pavyko įtraukti nemažai chorinį dainavimą pamėgusių žmonių. Pamažu prisidėti pradėjo vis didesnis būrys. Ir išties, Gavėnios penktadienio popietę užėję į Mažąją bažnytėlę, greičiausiai kaskart pamatysime kartu pasimelsti susirinkusią gerą šimtinę telšiškių.
„Giedant Kalnus, kaip ir apskirtai maldoje, labai svarbi intencija. Ką tu prisimeni, už ką tu meldiesi“, – pastebi E. Dargužienė. Kalbamės, kad giesmė nuskaidrina, kad tikra malda ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai pakelia žmogų.
O į Mažąją bažnytėlę kiekvieną Gavėnios penktadienį susirenkančių žmonių giesmės, bendros maldos žodžiai sklinda virš viso pavasarėjančio miesto, virš Masčio, prasiskverbia pro pakrantėse įrengtose žaidimų aikštelėse dūkstančių mažųjų telšiškių čiauškėjimą, pro gatvių garsus, pro kirų ir ančių krykavimus. Ir pripildo mūsų miestą tauraus, bet kartu sunkiai nusakomo žavesio.
Leave a Reply