Per pastaruosius dešimtmečius miesteliuose įvyko reikšmingų permainų, nors ne visos jos, kaip antai mokyklų, pašto skyrių uždarymas, yra geros. Sutvarkytos aikštės, poilsio zonos, suremontuoti pastatai yra dalis mūsų miestelių „veido“. O kaip juose atsispindi miestelių „siela“ – praeitis? Šiame straipsnyje pasakojama apie istorinės atminties išsaugojimo ir atgaivinimo iniciatyvas Tryškių seniūnijoje.
Alvydas Ivoncius
Miestelyje – didžiulių riedulių „kolekcija“
Daugelis miestelių pasistengė kokiais nors ženklais priminti savo pirmųjų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose datas. Deja, dažniausiai toliau nenueita, išskyrus Tryškių seniūniją, kurioje, kai jai vadovavo Antanas Jokubauskis, ištryško daugybė istorinės atminties įamžinimo iniciatyvų. Ir ne tik Tryškiuose.
Kaip seniūnijoje atsispindi istorinė atmintis, su A.Jokubauskiu kalbėjomės, kai jis dar paskutines savaites dirbo Tryškių seniūnu. Gauta informacija turėjo būti skirta straipsniui apie Tryškių praeitį, tačiau paaiškėjo, kad reikėtų atskiros publikacijos.
Tryškiai – vienas seniausių rajono miestelių, juo įvardintas 1537 metais. Čia buvo karališkosios valdos – Tryškių seniūnijos – centras.
Įvažiuojant į Tryškius nuo Šiaulių-Palangos plento pusės, miestelio prieigose pasitinka dar ankstesnio seniūno Jono Buivydo iniciatyva atvežtas didžiulis akmuo su žemaitišku užrašu ir Tryškių vėliava. Akmuo – tarsi didžiulių riedulių Tryškių apylinkėse priminimas. Pačiame miestelyje, Žemaitės gatvėje, atkastas bene didžiausias rajone riedulys, tačiau iki šiol kaip ir nepritaikytas platesniam lankymui – nėra net informacinės rodyklės. Tiesa, riedulys yra privačiame sklype. O šalia sodyboje prie namo yra dubenėtas akmuo. Gal jis pagoniško aukuro liekana, o gal buvo naudojamas šventintam vandeniui pirmojoje Tryškių bažnyčioje, XVI amžiaus antroje pusėje ir XVII amžiaus pačioje pradžioje, buvusioje kažkur Žemaitės gatvės teritorijoje.
Taigi toji vieta lyg ir nusipelnytų didesnio dėmesio, platesnių tyrinėjimų, o ypač – archeologinių. Deja, tokia užduotis ne Tryškių seniūnijos jėgoms. O juk būtų itin svarbu aptikti pirmosios Tryškių bažnyčios, šalia kurios buvo kapinės, vietą ir ją įamžinti kokiu nors paminklėliu.
Dar vienas didžiulis akmuo – pačiame miestelio centre, taip pat 2012 metais atgabentas J.Buivydo iniciatyva. Regis, šie akmenys – bent kol kas, patys didžiausi rasti rajone. Verta aplankyti šią „kolekciją“, kad suvoktum, kokią galingą jėgą prieš dešimtis tūkstančių metų turėjo slinkę ledynai.
Stogastulpis pirmojo paminėjimo datai
Miestelio prieigoje, tuoj už minėto akmens su žemaitišku užrašu ir vėliava, stovi stogastulpis, kurio viršuje kalviškas miestelio herbo – lanko su strėle – kūrinys, o medyje iškalta pirmoji Tryškių paminėjimo istoriniuose šaltiniuose data – 1537. Tais metais Tryškiai, jau kaip miestelis, paminėti Žemaitijos valsčių surašyme.
Prie seniūnijos pastato būtina pažvelgti į stendą. Jame pateikiama glausta informacija apie seniūniją, urbanistinius ir mažosios architektūros, gamtos objektus, įžymių asmenų kapus, žydų paveldą. Ir šis stendas, taipogi atsiradęs A.Jokubauskio iniciatyva, galima sakyti, tik įžanga į istorinės atminties ženklus Tryškiuose ir seniūnijoje.
Turgaus aikštė – tarsi miestelio „širdis“
Tryškių, kaip ir daugelio kitų miestelių, „vizitinė kortelė“ – Turgaus aikštė. Kadaise šioje aikštėje šurmuliavo turgūs ir jomarkai, abipus stovėjo parduotuvių, daugiausia žydų, namai. Beveik visi jie buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą.
„Ekskursijos“ po Tryškius vadovu, renkant medžiagą šiam straipsniui, buvo A.Jokubauskis, kurio iniciatyva miestelyje ir seniūnijoje atsirado keliolika istorinei atminčiai išsaugoti skirtų kūrinių. Tiesa, didžiulis akmuo anksčiau pūpsojo ne prie pat gatvės, o labiau aikštės gilumoje. Šalia joje anuomet buvo pastatytas medinis stendas, kuriame išraižyta netiksli data (tokia dažniausiai buvo nurodoma enciklopedijose) Tryškių paminėjimo 1538 metais tame pačiame Žemaitijos valsčių surašyme. Klaida atsirado todėl, kad nebuvo atkreiptas dėmesys į Tryškių paminėjimą 1537 metų surašymo dalyje. Taigi Tryškiai tame pačiame valsčių surašyme minimi ir 1537, ir 1538 metais. Mediniame stende primenamas 1701 metais miestelyje įvykęs mūšis tarp švedų ir lietuvių karinių dalinių, bažnyčios pastatymo 1751 metais data, 1792 metų miesto teisės privilegija Tryškiams.
Šalia medinio stendo A.Jokubauskis parodė menišką paminklą lietuvių kovai už laisvę. Pasak A.Jokubauskio, miestelyje minimos valstybinės šventės, dažniausiai toje pat aikštėje, bet nebuvo nieko tokio, kas primintų kovas už laisvę.
Labai įdomus aikštėje medinių rėmų stendas. Ne tik įdomus, bet, gali būti, ir unikalus Lietuvoje. Taigi šiame stende surašyta dalis padavimų ir sakmių apie Tryškius. Anot A.Jokubauskio, padavimų ir sakmių gyvasis laikotarpis seniai pasibaigęs, toji liaudies kūryba nebeperduodama iš kartos į kartą. Ir štai ji vėl atgimsta įrašyta stende.
Tapyba ir senosios nuotraukos
Visai šalia, toje pačioje aikštės pusėje, vienas prie kito – du „giminingi“ mediniai stendai. Viename pavaizduotas senovinės trobos kambarys: rateliu verpianti moteris, žibalinė lempa, skrynia, ant kurios tupi katinas, gūžtoje perinti višta. Piešinys dvelkia seniai išnykusia mūsų protėvių ir pramočių buitimi, jų gyvenimu. Kitame stende – dailininko Antano Krištopaičio sukurtų paveikslų reprodukcijos, kuriose švelnia, „muzikalia“, romantiška tapyba pavaizduoti miestelio senieji objektai: šv. Florijono koplytstulpis, kapinių koplyčia, varpinė, bažnyčia. Pasak A.Jokūbauskio, stendas atskleidžia Tryškių vaizdavimą mene.
Štai dar vienas įdomus stendas. Jame – prieškarinių Tryškių nuotraukos. Tikriausiai retame miestelyje galima išvysti tokį stendą, vizualiai primenantį praeitį. „Nuotraukos labai įtaigiai atskleidžia praeitį. Kur gi kitur, jei ne jose, pamatysi, kaip anksčiau atrodė Tryškiai. Be to, daugumos pastatų, matomų nuotraukose, neišliko“, – pasakojo A.Jokubauskis.
Stabtelėkime prie paminklo seserims rašytojoms, pasirašinėjusioms Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, Sofijai Ivanauskaitei-Pšibiliauskienei ir Marijai Ivanauskaitei-Lastauskieni atminti. Abi seserys gimė netoli Tryškių, Paragių dvarelyje, kur dabar yra memorialinis muziejus. Anot A.Jokubauskio, miestelyje Lazdynų Pelėdos vardu pavadinta mokykla ir gatvė, bet įžymiosioms seserims nebuvo jokio paminklo, todėl ir kilo idėja jį sukurti bei pastatyti.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
