Regioninės Telšių ligoninės gydytoja neurologė Brigita Gusarovienė mediciną pasirinko dar mokykloje, o neurologija ją patraukė sudėtingumu, reikalaujančiu ne tik žinių, bet ir gebėjimo ieškoti atsakymų. Profesiniame kelyje jai teko semtis patirties skirtingo lygio gydymo įstaigose Lietuvoje ir užsienyje, gilintis į neurosonologiją bei retas neurologines ligas. Šiandien gydytoja savo žiniomis ir patirtimi dalijasi Telšiuose. Apie pašaukimą, neurologijos iššūkius, darbo regione prasmę, insulto prevenciją ir tai, kas padeda išlaikyti pusiausvyrą, – pokalbis su Brigita Gusaroviene.
Algirdas Dačkevičius
– Kada pirmą kartą supratote, kad medicina – tai kelias, kuriuo norite eiti? Ar tam įtakos turėjo Jūsų mokykloje pamėgti gamtos mokslai?
– Tikriausiai dešimtoje klasėje, kai reikėjo rinktis, kuriuos dalykus mokytis A lygiu vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse. Rinkausi tarp tiksliųjų ir gamtos mokslų. Tuo metu labiau linkau prie gamtos mokslų, svarsčiau apie galimybes ateityje studijuoti biologiją, mediciną, odontologiją ar biochemiją. Galiausiai, puikiai išlaikiusi brandos egzaminus, pasirinkau medicinos studijas dėl jų įvairiapusiškumo ir įdomumo.
– Biologijos brandos egzaminą išlaikėte šimtu balų. Ar jau tada jautėte, kad žmogaus organizmas ir jo paslaptys Jus domina labiau nei kitos sritys?
– Taip, biologijos brandos egzaminą tada išlaikiau 100 balų. Nors tikėjausi šimtuko ir iš matematikos brandos egzamino, tačiau maža skaičiavimo klaida pakišo koją. Dar ir dabar pamenu savo gerbiamos matematikos mokytojos Elvyros Klovienės liūdesį kartu su manimi. Ji taip pat vylėsi, kad pavyks gauti 100 balų.
– Kodėl pasirinkote būtent neurologiją? Kuo ši medicinos sritis Jus taip sudomino, kad nusprendėte jai paskirti savo profesinį gyvenimą?
– Neurologija yra labai įdomi sritis. Daug diagnostikos remiasi sudėtingomis žiniomis ir neuroanatomijos išmanymu. Pagal paciento simptomus įtari, kuri smegenų ar nervų sistemos sritis galėtų būti pažeista, ir tikslingai ieškai pakitimų radiologiniuose tyrimuose. Kartais tenka ir su radiologais padiskutuoti, kartu ieškoti smulkių pažeidimų, nes pagal simptomus numanai, kur yra pažeidimas, o radiologas atidžiau atkreipia dėmesį į tą sritį. Dėl to labai svarbus bendradarbiavimas tarp kolegų.
– Neurologija dažnai vadinama medicinos sritimi, kurioje reikia būti tarsi detektyvu – iš įvairių simptomų surasti problemos priežastį. Ar būtent šis ieškojimo procesas Jums yra įdomiausias?
– Taip, nors ir ne visada pavyksta pacientui ligą diagnozuoti pirmojo ar antrojo apsilankymo metu. Kartais tenka detaliau tyrinėti pacientą kelerius metus, kartoti tyrimus, stebėti ligos dinamiką, kad pavyktų nustatyti tikslią diagnozę.
– Rezidentūros metais teko dirbti ir Kauno klinikose, ir Telšių ligoninėje. Kuo skyrėsi šios dvi patirtys ir ką iš kiekvienos jų išsivežėte? 2023 metais, baigusi rezidentūrą, pasirinkote sugrįžti į Telšius. Kodėl nusprendėte savo profesinę ateitį sieti būtent su regionu, o ne didmiesčiu?
– Rezidentūros metais teko dirbti Kauno klinikose, Infekcinėje ligoninėje ir dabartinėje Kauno universiteto ligoninėje. Taip pat papildomai dirbau Telšių ligoninės Skubios pagalbos skyriuje medicinos gydytojos pareigose.
Džiaugiuosi, kad rezidentūros metu teko dirbti ir pirminiame sveikatos priežiūros lygyje, ir antrinio lygio ligoninės stacionare bei Skubios pagalbos skyriuje, taip pat tretinio lygio ligoninėse – tiek Skubios pagalbos, tiek ambulatorinėje grandyje, tiek stacionare. Įgyta patirtis puikiai padėjo susipažinti su visa Lietuvos sveikatos sistema ir suprasti skirtingų lygių įstaigų veiklos ypatumus.
Esu meilės emigrantė – vyras telšiškis. Taip pat pažintis su administracija ir kolegomis medikais rezidentūros metu, dirbant Skubios pagalbos skyriuje, padėjo prisijaukinti Telšių ligoninę kaip vieną iš pasirinkimų.
– Ar šiandien, žvelgdama atgal, manote, kad sprendimas likti Telšiuose buvo teisingas? Kas labiausiai džiugina dirbant čia?
– Yra priežasčių, dėl kurių džiaugiuosi dirbdama ir gyvendama čia, bet yra ir kitokių dalykų. Kartais pasvarstome, kaip ir visi darbingo amžiaus žmonės, apie tam tikrus pokyčius.
Gyvenimas nėra tik apie darbą, todėl labai svarbi ir miesto infrastruktūra, galimybės asmeniniam tobulėjimui, bendruomenė bei švietimas.
– Jūsų profesiniame kelyje buvo ir tarptautinės patirties – Graikija, Švedija, Lisabona. Ką tokios patirtys suteikia jaunam gydytojui? Ar jos keičia požiūrį į savo darbą Lietuvoje?
– Taip, studijų metu ir po studijų stengiausi pasisemti tarptautinės patirties. Buvau išvykusi pagal „Erasmus“ programą studijuoti į Čekiją, Graikijoje atlikau papildomą vasaros praktiką, Švedijoje, Karolinska institute, vykdžiau mokslinius mainus. Taip pat dalyvavau tarptautinėse konferencijose Lisabonoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Tobulinti savo žinias tarptautiniu lygiu svarbu kiekvienam specialistui. Susipažįstama su naujovėmis, vykdomais klinikiniais tyrimais, pasisemiama žinių iš savo srities ekspertų tarptautiniu lygiu. Pabuvojus svetur supranti, kad kasdienė klinikinė praktika Lietuvoje yra tokia pati kaip ir kitose Europos šalyse.
– 2022 metais Lisabonoje išlaikėte neurosonologijos teorinį ir praktinį egzaminą. Kiek gydytojo profesijoje svarbu nuolat siekti naujų žinių ir nebijoti sau kelti aukštų reikalavimų?
– Rezidentūros metu Lietuvoje turėjome ciklą, kurio metu mokėmės neinvaziniu ultragarsiniu būdu vizualizuoti ekstrakranijines ir intrakranijines kraujagysles. Mane tai labai sudomino. Su kolege išvykome į tarptautinę konferenciją, kurioje buvo egzaminuojami ir vertinami neurosonologai. Pavyko šį egzaminą išlaikyti puikiai.
– Jūsų mokslinis darbas buvo susijęs su šonine amiotrofine skleroze – reta ir sudėtinga liga. Kas paskatino gilintis būtent į šią temą ir ką šis darbas Jums davė kaip gydytojai?
– Šoninė amiotrofinė sklerozė yra labai reta liga, tačiau gana plačiai tyrinėjama, nes ieškoma galimų jos priežasčių, genetinio polinkio, galimybių padėti žmonėms, sergantiems šia liga, bei naujų diagnostikos galimybių.
Labai džiugu, kad kaip tik mano studijų metu doktorantė parsivežė naujų žinių apie ultragarso panaudojimą neuromuskulinių ligų diagnostikoje ir dalijosi savo žiniomis su kolegomis. Iš jos išmokau bendrųjų periferinių nervų ir raumenų ultragarso principų. Šias įgytas žinias naudoju kasdienėje praktikoje.
Jei konsultacijai atvyksta pacientas, kuriam įtariu neuromuskulinę ligą ir turiu galimybę naudotis ultragarso aparatu, dažnai pasinaudoju davikliu, kad įvertinčiau galimus pakitimus, kurių nematyti plika akimi. Aišku, šis įrankis diagnostikai yra tik atrankinis, bet labai padeda nuspręsti, kuriuos pacientus siųsti detalesniam ištyrimui.
– Ką Jums reiškia empatija gydytojo darbe? Ar galima jos išmokti, ar tai vis dėlto žmogaus savybė?
– Manau, didžioji dalis jos yra žmogaus savybė, bet tikrai galima ir daug išmokti.
– Koks yra sunkiausias momentas gydytojui neurologui? Ar sunkiau diagnozuoti sudėtingą ligą, pasakyti pacientui nepalankią žinią, ar matyti žmogaus nerimą ir negalėti iš karto pateikti atsakymo?
– Sunkiausia neturėti kaip žmogui padėti. Neurologijoje yra daug situacijų, kai ligos progresuoja, neturime gydymo metodų ir ligos gydomos simptomiškai. Sunkiausia kartais tai paaiškinti žmonėms.
– Daug dėmesio skiriate insulto prevencijai. Kodėl, Jūsų manymu, žmonės vis dar nepakankamai rimtai vertina pirmuosius insulto požymius?
– Insulto prevencija pirmiausia yra sveikas gyvenimo būdas. Pirminė profilaktika – tai siekis, kad ligos nebūtų. Dėl to rekomenduojamas fizinis aktyvumas, tinkama mityba, širdies ir kraujagyslių ligų prevencija, metabolinių ligų gydymas.
Pirmieji insulto požymiai jau reiškia ligos faktą, todėl labai svarbu juos vertinti rimtai ir nedelsiant kreiptis skubios pagalbos, pastebėjus bent vieną insulto požymį.
– Jeigu turėtumėte kiekvienam žmogui pasakyti tik vieną dalyką apie insultą, kurio nereikėtų pamiršti, kas tai būtų?
– Laikas yra smegenys. Įvykus insultui, tikslas – kuo greičiau atkurti kraujotaką ir išvengti negrįžtamo smegenų pažeidimo.
– Kaip pati vertinate galimybę regiono žmonėms gauti specializuotą neurologinę pagalbą neišvykstant į Kauną ar kitą didmiestį?
– Skubi neurologinė pagalba puikiai suteikiama regionuose. Žinoma, jei įtariame retas, sudėtingas ligas, visada bendradarbiaujame su kolegomis iš didesnių miestų, kuriuose ištyrimo galimybės yra geresnės.
Labai džiaugiuosi besiplečiančiomis neurologinėmis paslaugomis Klaipėdos universiteto ligoninėje ir mūsų bendradarbiavimu su ten dirbančiais kolegomis.
– Ar gydytojas gali visiškai atsiriboti nuo paciento išgyvenimų? Ar būna atvejų, kai paciento istoriją parsinešate mintyse ir po darbo?
– Niekada visiškai neatsiribosime nuo pacientų. Nešiojamės mintis, prisiminimus apie pacientus metų metus ir pagalvojame, kaip jie laikosi.
– Jaunai gydytojai tenka derinti gydymą, profesinį tobulėjimą, atsakomybę ir gyvenimą už ligoninės sienų. Kas Jums pačiai padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir neperdegti?
– Šeimos palaikymas, laikas gryname ore, fizinis aktyvumas ir kolegos. Labai stipriai prisideda ir darbas su savo emocine bei psichologine būkle.
– Ačiū už pokalbį.