1654-1660 ir 1708-1711 metų karai, maro epidemijos bei badmečiai buvo pragaištingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimui, o žmonėms teko išgyventi siaubingas negandas. Straipsnyje atskleidžiami minėtų laikotarpių fragmentai, susiję su dabartine Telšių rajono teritorija, Žemaitija.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 69-72)
Kražių jėzuitų kolegijos kronika. XVII amžiaus pabaiga
1675 METAI. Šie metai sunkūs visai Žemaitijai, neaplenkė sunkumai ir jėzuitų namų. Trūko grūdų, dėl to kankino badas, puolė ligos, mirė daug valdinių kolegijos kaimuose. Tačiau pačioje kolegijoje nė vienas nepraleido nė dienos prikaustytas prie lovos.
1676 METAI. Dėl blogo derliaus visoje Žemaitijoje kentėjo ir kolegija. Vargino ir savi kariai, grįžtantys į žiemojimo stovyklas pasibaigus karui su turkais. Etmonas Mykolas Kazimieras Pacas įsakė jiems kolegijos neliesti, bet kolegijos valdos nuostolių neišvengė.
1690 METAI. Šių metų pavasaris Kražius ir jų apylinkes užliejo ligomis ir laidotuvėmis, kurių per dieną būdavo dvejos, o kartais ir trejos. Taip iš gyvenimo išėjus nemažam skaičiui žmonių, bėdos nesibaigė, nes vasarą užpuolė sausra. O ruduo buvo lietingas ir laiku nenuimta dalis derliaus supuvo laukuose. Vis dėlto net ir laiku nuėmusieji derlių į kluonus jo nesuvežė tiek, kiek kitais metais, todėl kilo brangymetis. Ežerai tris kartus išsiliejo iš krantų, o pievose mėtėsi žuvys. Kareiviai, prieš pasiekdami žiemos stovyklas, apiplėšė kolegijos valdinius.
1694 METAI. Buvo karštas pavasaris, lijo visą vasarą ir iki pat vėlyvo rudens, žiemą daug prisnigo. Dėl tokio blogo oro subrendę javai ir šienas laukuose supuvo, buvo sunki sėja ir malkų ruoša. Dėl kolegijos tvenkinius užtraukusio storiausio ledo užduso žuvys.
1695 METAI. Gana sunkius 1694-uosius metus, įsimintinus dėl neišbrendamo sniego, kuris ilgiau nei įprasta išsilaikęs supūdė pasėtus javus ir neleido nieko sodinti, pakeitė dar sunkesni 1695-ieji metai. Visą vasarą kaip iš kibiro pylęs lietus plynėmis pavertė ir kolegijos, ir valstiečių, ir visos Žemaitijos laukus ir pievas. Todėl stojo didžiulis nederlius, duonos stygius ir negirdėtas visų prekių brangymetis. Grūdus ne tik maistui, bet ir sėjai teko imti ne iš kluono, kaip paprastai, bet iš kolegijos atsargų sandėlio, į kurį tie grūdai su didžiausiu vargu buvo suvežti iš Prūsijos, anapus Nemuno, be to, blogiausiu keliu. Vargus didino nedoros kareivių rinkliavos (rekvizavimai), tad kiek šykšti Cerera dar davė grūdų ir kito derliaus, beveik visa tai suėjo išbadėjusių kareivių, traukusių pro mūsų kolegijos kaimus, burnai užkišti. Bet ir tai dar nebuvo nelaimių pabaiga: abiejų žiemų pradžioje tvenkiniuose užduso žuvys, o kitos beveik visos buvo išvogtos iš mūsų rūsio (podėlio), įrengto prie Kražantės.
1697 METAI. Sunkūs, dar didesnio nei anksčiau nederliaus metai. Kolegijai dabar pačiai teko remti ir šelpti savo valdinius; didelė pajamų dalis buvo skirta pirkti grūdams sėklai.
1698 METAI. Šiemet prie kitų nelaimių prisidėjo viešojo gyvenimo neramumų negandos. LDK vėliavininko vadovaujama kariuomenės konfederacija, atsisakiusi paklusti savo vadui (LDK didžiajam etmonui Kazimierui Jonui Sapiegai), naujai (1697 m.) įvykusio Lietuvos ir Lenkijos teisių sulyginimo pretekstu nusitaikė į Sapiegoms priklausančias Skuodo, Kretingos ir gretimas valdas. Labai nukentėjo ir greta esančios Kražių kolegijos valdos, taip pat Pašiaušės kolegijai priklausantis Barstyčių dvaras. Čia apsistojusios trys konfederatų vėliavos reikalavo nepakeliamų kontribucijų pinigais ir javais. Nuostoliai sudarė 60000 auksinų; dalis dvarų valdinių, nebepakeldami plėšimo, pabėgo į saugias bajorų valdas.
1699 METAI. Po penkių nederliaus metų šie pagaliau buvo gausūs. Gausi saksų kariuomenė, įsitaisiusi Šiauliuose ir Joniškyje, pusmetį nekliudė gretimų kolegijos valdų, tačiau pajudėjusi po sudarytų paliaubų apiplėšė Židikų, Bukantiškės ir Gilvyčių valdinius. Vasarą iš Rusijos grįžusi kariuomenė iš Šiaulių ir Joniškio pajudėjo link Palangos, o rudenį 8000 saksų kariuomenė grįžo žiemoti atgal į Šiaulius ir Joniškį; ji praeidama arba apsistodama nakvynei vėl prislėgė valdinius. Vis dėlto blogis buvo mažesnis, tiek lyginant su praėjusiais metais, tiek matant, jog visos – karaliaus, vyskupo, kitų vienuolijų ir netgi bajorų – valdos patyrė tą pačią dalią.
Kražių jėzuitų kolegijos kronika. XVIII amžiaus pradžia
1701 METAI. Metai atmintini dėl to, kad Žemaitiją siaubė ir savi, ir svetimi kariai. Išsekinta ankstesnių metų grobimų, kolegija buvo priversta, grasinant kalėjimu rektoriui, mokėti 26000 auksinų dydžio padūmės mokestį. Kadangi tokios sumos kolegija neturėjo, kareiviai apiplėšė Gilvyčių dvarą.
1702 METAI. Praėjusių metų nelaimes atnaujino 5000 svetimšalių kareivių pajėgos, pakeliui į Lenkiją įsirengusios stovyklą prie Savitiškės dvaro; čia buvo nukirsti ir arklių pašarui atiduoti dar nesubrendę javai. Nesitenkindami tuo, kariai užeiga sau ir savo arkliams pasirinko pačią kolegiją ir jos šventorių. Svetimai kariuomenei patraukus į Lenkiją, nelaimės tuo nesibaigė, nes atkeliavo savi kariai, kurie taip pat viską niokojo.
1704 METAI. Į Žemaitiją vėl įsiveržė kariuomenė ir pareikalavo kontribucijų. Pirmą kartą pareikalauta nuo dūmo mokėti po 8 imperialus, antrą kartą – jau po 30. Kariuomenės generolo dėka suma kiek sumažinta – priešingu atveju būtų tekę palikti kolegiją ir pasiieškoti kitos vietos. Rugpjūčio 5 d. sumušus Lietuvos kariuomenę prie Christburgo, Sapiegų pajėgos iš kolegijos išreikalavo 3000 auksinų. Sumušus Sapiegų kariuomenę prie Skuodo, valstiečiai patyrė nemenkų nuostolių iš pergalingai sugrįžusios saksų ir maskvėnų kariuomenės.
1705 METAI. Labai sunkūs metai, nes Švedijos ir Maskvos kariai reikalavo pinigų ir maisto; tai šiek tiek švelnino tik švedų generolo Adamo Ludvigo Levenhaupto palankumas. Vadovaujami rotmistro Komaro, Respublikos kariai taip nusiaubė Greitiškės ir Savitiškės valdas, kad visi valstiečiai pabėgo, o nepaliesti liko tik pastatai. Valstiečiams slapstantis miškuose pjūties metu daugiau kaip 6 savaites, dvarai patyrė didelių nuostolių. Pasiskundus Žemaitijos seniūnui (Grigaliui Antanui Oginskiui), siautėjimo vadovas pasmerktas myriop, tačiau jo pagailėta dėl jauno amžiaus.
1708 METAI. Sausis atvėrė duris naujoms nelaimėms, kai iki šiol negirdėtos rekvizicijos ir kontribucijos pareikalavo maskvėnų kariuomenė. Pas jos vadą pasiųstas brolis jėzuitas buvo areštuotas; jis išlaisvintas tik sumokėjus visą reikalaujamą sumą. Geriau sekėsi kreipusis į visos maskvėnų kariuomenės vadą Anikitą Repniną, kuris davė antspauduotą raštą, iš tiesų išlaisvinusį kolegijos dvarus nuo mokesčių. Rusijos kariuomenę suerzino Mykolo Servacijaus Višnioveckio pergalė prie Joniškio, tad maskvėnai, grįžę į Šiaulėnus, dar labiau prislėgė tiek kolegijos, tiek ir bajorų valdas. Kolegijos rektorius, išgirdęs, apie gresiantį kalmukų pavojų, pats su kitais jėzuitais pasitraukė į atokesnius ir saugesnius dvarus. Po savaitės kolegiją užpuolė kalmukai: jie viską griozdė, ieškodami bajorų deponuoto turto ir reikalaudami 2000 imperialų (rado tik 30), paėmė kieliką (vėliau buvo grąžintas) ir žiauriai kankino vicerektorių, versdami pasakyti, kur užkasti pinigai. Galiausiai apiplėšė seserų benediktinių vienuolyną, kai kurioms seserims nuplėšdami drabužius ir išgabendami tiek aukso, sidabro, rūbų ir kitų puošmenų, kiek vos pajėgė paimti 300 raitelių. Kalmukams paliekant Kražius, ant tilto vos nenužudytas kolegijos vicerektorius leisgyvis grįžo namo. Pagrindines kolegijos valdas nusiaubė Trakų vaivados Jurgio Stanislovo Sapiegos daliniai, ten stovėję 9 mėnesius; negelbėjo nė vaivados tėvų, didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos ir jo žmonos, užtarimas. Tuo tarpu šalia Kražių esančius dvarus nuniokojo Zavišos kariuomenė. Tokio blogio „autorius“, karininkas Piotrovskis, patyrė skaudų Dievo kerštą. Sapiegų daliniai drauge su švedais stovėjo iki birželio, kol senasis Sapiega juos iškvietė į Lietuvą.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply