1654-1660 ir 1708-1711 metų karai, maro epidemijos bei badmečiai buvo pragaištingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimui, o žmonėms teko išgyventi siaubingas negandas. Straipsnyje atskleidžiami minėtų laikotarpių fragmentai, susiję su dabartine Telšių rajono teritorija, Žemaitija.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 69-74)
Imigracija
Maras ir badas sukėlė ne tik demografinę, bet ir ekonominę katastrofą. Valstybės finansinė galia visų pirma rėmėsi iš žemės ūkio gaunamomis pajamomis. Išmirus daugumai žmonių, laukai dirvonavo, užžėlė krūmais. Antra vertus, dėl badų turėjo nelikti naminių gyvulių ir paukščių – jie pirmiausiai, taip pat ir kinkomi jaučiai bei arkliai, buvo suvalgyti. Neliko kuo arti žemės, vežti šieną ir atlikti kitus darbus.
Po negandų lėtai atsigaunantiems kaimams reikėjo visko. Apleisti trobesiai sukežo, naujakurius valstiečius teko aprūpinti gyvuliais, javų ir daržovių sėklomis, padargais ir įrankiais. Tikriausiai sparčiau atsigavo privatūs ir bažnytiniai dvarai, nes jie galėjo nupirkti to, ko naujakuriams valstiečiams reikia. Kita vertus, jie nusipirkdavo ir pačių valstiečių baudžiauninkų arba jų prisikviesdavo. Tuo tarpu karališkaisiais (valstybiniais) dvarais nei valdovas, nei valstybė neįstengė pasirūpinti. Matyt, todėl karališkieji kaimai po negandų praslinkus keliasdešimčiai metų vis dar buvo tušti.
Esama liudijimų, kad dvarininkai vyko į |Baltarusiją pirktis valstiečių arba juos kviesdavosi. Kaip minėta, palyginti su XVII amžiaus bažnytinėmis krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygomis, XVIII amžiuje tokiose knygose itin pagausėjo ne lietuviškos kilmės pavardžių. Šis reiškinys kol kas nėra ištyrinėtas.
Deja, ne tiek daug liko bažnyčių XVII amžiaus ir XVIII amžiaus pirmosios pusės metrikų knygų. O jei ir liko, tai trūksta dalies laikotarpių įrašų. Kaip gausėjo mirties metrikų įrašų 1708-1711 metais, nebegalime išsiaiškinti, nes neliko nė vienos mūsų rajone veikusios bažnyčios mirties metrikų knygos.
Kita vertus, net tarp išlikusių XVIII amžiaus knygų trūksta keliolikos ar keliasdešimties metų laikotarpio po 1710 metų, kadangi dauguma kunigų išmirė ir bažnyčios stovėjo tuščios.
Šiaip ar taip imigracija į Lietuvą turėjo būti stiproka. Gali būti, daugiausiai imigrantų atvyko iš katalikiškų Vakarų Baltarusijos parapijų, Latvijos, Lenkijos. Imigrantai valstiečiai greitai sulietuvėjo. Gali būti, nemaža dalis dabartinių Lietuvos gyventojų savyje turi imigrantų genų.
Kaip pavyzdį galima pateikti nuo XVIII amžiaus vidurio žinomą Luokės parapijoje gyvenusią Saukų giminę. Šio amžiaus antrojoje pusėje gyveno kelios šeimos, tikriausiai kilusios iš vienos. Pavardė grynai baltarusiška – Savko. Tokia pavardė labai paplitusi Vakarų Baltarusijos katalikiškose parapijose. Luokės parapijoje Saukos gyveno beveik vien Biržuvėnų dvarui priklausančiuose kaimuose.
„Lietuvos istorijos“ VI tome rašoma: „Pagal savo reikšmę Lietuvos istorijai XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios demografinės krizės turėtų būti priskirtos prie esmingiausių istorijos eigą nulėmusių veiksnių“. Šios negandos, sukėlusios demografines katastrofas, padėjo pagrindus žlugti Lietuvos valstybei.
Demografinis, o sykiu ir ekonominis, atsigavimas buvo labai lėtas, jei praėjus keliasdešimčiai metų kaimai buvo tušti, o XIX amžiaus pradžioje dar nebuvo pasiektas iki 1655 metų buvęs gyventojų skaičius.
Tikėjimai ir prietarai
Maro ligos sukėlėjas nebuvo žinomas. Dvasininkai epidemijas aiškino Dievo bausme, praminta „Dievo rykšte“, kažkaip sugebėdami suderinti begalinę Kristaus meilę su dievišku žiaurumu.
Neįprasti reiškiniai (kometos, šiaurės pašvaistės, saulės užtemimai) buvo suvokiami kaip įspėjamieji negandų ženklai. Štai 1748 metais po saulės užtemimo žemaičių vyskupas įsakė žmonėms visą mėnesį trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais pasninkauti.
Įsėlinus marui, pagausėdavo bažnytinių apeigų, į kurias masiškai plūsdavo žmonės ir užkrėsdavo vieni kitus maru.
Dažnos maro epidemijos XVII ir XVIII amžiuose buvo viena priežasčių, skatinusių tikėjimą esant raganas ir raganavimą. Maras, nederlius, gamtinės negandos buvo vertinami kaip raganų sukelti reiškiniai. Raganavimu dažniausiai kaltintos moterys. Apkaltinti raganavimu ir žiauriai kankinti žmonės buvo gyvi sudeginami.
Žmonės, aišku, maldavo Dievo malonės. Tačiau lietuviams, panašu, vien krikščioniškasis Dievas ypatingo pasitikėjimo nekėlė. Pranė Dundulienė rašė, kad maro metu susirinkusios į vieną vietą moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir išausdavo rankšluosčius. Tada įkasdavo abiejuose kaimo galuose po du stulpus ir tarp jų ištempdavo rankšluosčius. Buvo tikima, kad tokios kliūties maras neperžengs ir žmonės nebemirs.
Kitur moterys ausdavo retą audinį – „bradžinį“ ir juo anksti rytą, tekant saulei, apjuosdavo kaimą. Žmonės prisimindavo senus, anaiptol ne krikščioniškus, papročius: užkurdavo apeiginius laužus ir degindavo dievams aukas. Pagoniški dievai dar nebuvo pamiršti.
Maras buvo įsivaizduojamas kaip demoniška būtybė – dažniausiai dvarponės ar bjaurios moters pavidalo.
Pasak Pranės Dundulienės, žmonės pasakodavo girdėję maro balsą, beldimą į duris, prašymą įsileisti. Prieš marą pasirodydavusios pamėklės (baltos panos), kurios sunešdavo ant kalno kaukolių, plaukų, nagų ir uždegdavo. Kur link nuslinkdavo dūmai, ten kildavo maras. Tos panos suduodavo iš lauko pusės į namo sieną. Kiek kartų suduodavo, tiek žmonių tame name mirdavo.
Pranė Dundulienė prisiminė poetą Adomą Mickevičių, kuris rašė, jog žmonės marą įsivaizdavo kaip merginą. Jis keliaudavo plevėsuodama raudona, kruvina skraiste, kuri skleisdavo mirtį.
Išsamiai maras lietuvių tautosakoje išnagrinėtas jau minėtame Astos Skujytės-Razmienės straipsnyje „Maro pavidalai lietuvių ir latvių tautosakoje“. Žmonės marą vadino pavietre. Autorė rašė: „Daugelyje tautų ši liga buvo pradėta animuoti, t. y. sugyvinti, suteikiant jai gyvūnų arba daiktų pavidalus, tačiau dažniausiai lietuvių ir latvių mitologinėse sakmėse bei tikėjimuose galima susidurti su antropomorfiniais, t. y. žmogiškais maro pavidalais“. Asta Skujytė-Razmienė, kaip ir Pranė Dundulienė, konstatavo, kad žmonės marą, nepaisant šio žodžio vyriškos giminės, įsivaizdavo moterišku pavidalu. Bet prisiminkime liaudišką maro pavadinimą – moteriškos giminės „pavietrę“.
Marą platinančios moteriškos būtybės vaizduotos labai skirtingai: nuo senų, bjaurios išvaizdos bobų iki dailių panelių. Neretai „maro mergos“ vaizduotos kaip ponios, keliavusios karietomis. Tai demoniškos būtybės. Visgi lietuvių tautosakoje šios moteriškos būtybės kartais pakeliamos į aukštesnį – dieviškąjį – rangą, nes minimos „maro deivės“. Jos, kaip ir Giltinė, vaizduotos baltais rūbais. Balta kadaise lietuviams buvo gedulo ir mirties spalva.
Toms maro deivėms žmonės aukodavo, bet savaip: palikdavo lėkštėse prie slenksčio sriubos arba šlapimo.
Įdomu, kad mūsų kaimynai latviai marą dažniausiai vaizdavo kaip vyrišką būtybę, turėjusią Indrikio vardą. Latvių mitologijoje maro dievaitis nėra savaime ligos priežastis. Jis visur nešiodavosi knygą, kurioje būdavo surašyti tie, kuriems lemta mirti. Taigi latvių dievaitis vien vykdė kažkieno valią.
Minėjome, kad Lietuvoje, o ir ne vien joje, dėl maro buvo kaltintos „raganos“. Negandų metų tokių kaltinimų pagausėdavo, kaip ir baisių mirčių kankinant ir laužuose. Be raganų, dėl maro, apskritai negandų, plitimo būdavo kaltinami ir „svetimieji“ – kitų tautų žmonės. Štai lietuvių sakmėse neretai pasakojama, kad marą barstė keliaujantis žydas. Šis prietaras atkeliavo iš Vakarų Europos, kur XIV amžiuje, apkaltinus maro platinimu, buvo sudeginta tūkstančiai žydų.
Anot Astos Skujytės-Razmienės, kartais latvių sakmėse maras vaizduojamas zoomorfiniu pavidalu. Pavyzdžiui, mažu šuneliu, katinu, keistais paukščiais. Lietuviai tokių sakmių beveik neturi.
Neretai maras sakmėse apskritai neturi jokio pavidalo. Jis gali būti girdimas, nes kalba, tranko į sienas, pliaukši botagu, girgžda karieta.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply