43 metai pedagoginio darbo, šimtai auklėtinių, dešimtys Lietuvos čempionų, rekordų ir tarptautinių startų. Už kiekvieno medalio slypi ne tik sportininko pastangos, bet ir trenerio kantrybė, laikas, gebėjimas pastebėti talentą ir, svarbiausia, padėti žmogui patikėti savimi. Telšių sporto ir rekreacijos centro treneris Bronislovas Šiaudkulis savo gyvenimo dalį paskyrė sunkiajai atletikai ir jauniems žmonėms. Neseniai šis ilgametis darbas buvo įvertintas aukščiausiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos apdovanojimu.
Ernesta Dačkevičienė
Apdovanojimas, kurio nesitikėjo
Pats treneris į tokį įvertinimą žvelgia kukliai. Sužinojęs, kad bus apdovanotas, jis prisipažįsta patyręs net savotišką šoką. „Tokių kaip aš mokytojų yra daug ir įvairiose sporto šakose. Nesijaučiu kažkokiu išskirtiniu ir nusipelnusiu“, – sako B. Šiaudkulis.
Galbūt būtent toks kuklumas ir geriausiai apibūdina žmogų, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido ne ant apdovanojimų scenos, o sporto salėje. Ten, kur rezultatai neateina per vieną dieną, o kiekvienas pasiekimas reikalauja darbo.
Kelias, prasidėjęs nuo meilės sportui
B. Šiaudkulio pedagoginio darbo pradžia siekia 1983 metus. Tuomet jis pradėjo dirbti fizinio lavinimo mokytoju Lieplaukės devynmetėje mokykloje ir Telšių kurčiųjų mokykloje-internate.
Tačiau sunkioji atletika jo gyvenime atsirado gerokai anksčiau. Dar paauglys Telšiuose jis lankė trenerio Alfredo Damanskio treniruotes, o būdamas studentu, taip pat sportavo. Tad meilė šiai sporto šakai niekur nedingo – ji tiesiog laukė savo laiko.
1987 metais spaudoje B. Šiaudkulis perskaitė, kad Degaičiuose įrengta sporto salė, kurioje yra ir patalpos sunkiajai atletikai. Ši žinia jį sudomino. Jau kurį laiką kirbėjo mintis, kad būtų įdomu išbandyti trenerio darbą.
Jis nuvyko pas tuometį tarybinio ūkio direktorių Petrą Martinkų – didelį sporto entuziastą – ir pasisiūlė atvykti dirbti sunkiosios atletikos treneriu su vaikais ir suaugusiaisiais. Tačiau P. Martinkus pasiūlė kur kas platesnį vaidmenį – vadovauti visai sportinei veiklai su kaimo jaunimu.
Taip B. Šiaudkulis atsidūrė Degaičiuose. 1988 metais jis pradėjo dirbti Degaičių pagrindinėje mokykloje ir tapo ūkio sporto metodininku. Mokykloje įsteigė sunkiosios atletikos būrelį. Tai buvo naujo jo, kaip sunkiosios atletikos trenerio, gyvenimo etapo pradžia.
Pirmosios rimtesnės auklėtinių pergalės netruko atkreipti dėmesį. Apie 1993 metus Telšių sporto mokykla B. Šiaudkuliui skyrė kelias trenerio darbo valandas. Vaikų rezultatai augo, kartu daugėjo ir darbo valandų sporto mokykloje. Vėliau, į užtarnautą poilsį išėjus Telšių sporto ir rekreacijos centro treneriams Alfredui Damanskiui ir Zigmontui Šimkui, B. Šiaudkuliui buvo suteiktas visas krūvis. Taip pamažu susiformavo jo trenerio karjera, trunkanti iki šiol.
„O kad tai mano pašaukimas, supratau iš karto, kai pradėjau treniruoti vaikus. Juk aš dirbau paprastu mokytoju, kaimo sporto specialistu, bet sunkioji atletika visada buvo šalia“, – pasakoja treneris.
Jo veikla neapsiribojo vien treniruotėmis. B. Šiaudkulis įkūrė Degaičių sporto klubą, kuriame buvo dirbama su įvairiomis sporto šakomis, taip pat vykdė įvairią projektinę veiklą. Jo manymu, ir tai galėjo turėti įtakos skiriant ministerijos apdovanojimą.
Už medalio – žmogus ir jo darbas
Pirmasis ryškiau pasižymėjęs B. Šiaudkulio auklėtinis buvo Tomas Ovsinskis. 2002-2007 metais jis tapo daugkartiniu Lietuvos jaunių čempionu ir rekordininku, Lietuvos suaugusiųjų čempionato prizininku.
Pirmąja auklėtine, tapusia Lietuvos sunkiosios atletikos moterų čempionato nugalėtoja, buvo Raimonda Daukšaitė. Ji kelerius metus iš eilės tapo Lietuvos čempione, pagerino Lietuvos rovimo rekordą ir buvo Lietuvos rinktinės narė. 2011 metais R. Daukšaitė tapo pirmąja B. Šiaudkulio auklėtine, Lietuvos rinktinės sudėtyje dalyvavusia Europos jaunių sunkiosios atletikos čempionate Lenkijoje. Ten ji užėmė 10 vietą.
Vėliau merginų, pasiekusių aukštų rezultatų, būrys augo. Lietuvos rinktinės garbę įvairiuose Europos jaunių ir jaunimo čempionatuose gynė Monika Stončiutė, Diana Samoškaitė, Deimantė Jakovlevaitė ir Brigita Remėzaitė.
Geriausių rezultatų pasiekė M. Stončiutė ir B. Remėzaitė. Monika – daugkartinė Lietuvos moterų čempionė, 2015 metų Europos jaunimo čempionato 5 vietos laimėtoja. Brigita Remėzaitė 2021 metais Pasaulio jaunių iki 17 metų čempionate Dohoje svorio kategorijoje iki 40 kilogramų užėmė šeštąją vietą. Po metų, 2022-aisiais, Europos jaunių sunkiosios atletikos čempionate Raszyn mieste, Lenkijoje, toje pačioje svorio kategorijoje ji iškovojo trečiąją vietą.
Ir tai – tik ryškiausi tarptautinių rezultatų pavyzdžiai. Kasmet gausus būrys įvairių amžiaus grupių auklėtinių tampa Lietuvos čempionais ir Lietuvos rekordininkais. Šie metai taip pat ne išimtis.
Lietuvos suaugusiųjų vyrų ir moterų čempionatuose šiemet iškovoti du pirmosios vietos medaliai – juos laimėjo B. Remėzaitė ir G. Jančauskis. Du antrosios vietos medalius iškovojo A. Vosyliutė ir E. Remėzaitė, trečiąją vietą užėmė A. Remėzaitė. Taip pat pagerinti suaugusiųjų Lietuvos rekordai. Keturi ugdytiniai šiemet gerino Lietuvos jaunių rekordus savo svorio kategorijose. Kasmet B. Šiaudkulis parengia po kelis įvairių amžiaus grupių Lietuvos rinktinės narius.
Treneriui neužtenka išmanyti sporto
Vis dėlto, kalbėdamas apie trenerio darbą, jis akcentuoja ne vien skaičius. Sunkiojoje atletikoje talentas yra tik pradžia.
„Per trenerio karjerą daug sutikau talentingų vaikų, bet to neužtenka. Turi tas „talentas“ labai norėti ir daug daug išlieti prakaito, daug dirbti, kad taptų Lietuvos čempionu, prizininku Europoje ar Pasaulyje. Vien talento neužtenka. O talentingą ir turintį daug valios ir noro surasti labai sunku“, – teigia treneris.
Tai viena svarbiausių jo patirties pamokų: sporte prigimtiniai gabumai gali atverti duris, tačiau per jas nueiti iki aukščiausio rezultato padeda tik atkaklus darbas.
B. Šiaudkulio įsitikinimu, geras treneris pirmiausia turi būti visiškai atsidavęs savo darbui ir nuolat norėti tobulėti. „Svarbiausios trenerio savybės – didelis pasišventimas tam darbui ir noras tobulėti kaip treneriui. Taip pat turi būti geru psichologu – mokėti motyvuoti, suprasti auklėtinį, bendrauti ir t. t.“, – vardija jis.
Technikos galima išmokyti. Treniruotės metodiką galima tobulinti. Tačiau santykis su žmogumi yra gerokai sudėtingesnis dalykas. Treneriui tenka suprasti, kada sportininką paskatinti, kada pareikalauti daugiau, o kada tiesiog būti šalia.
Per daugelį metų B. Šiaudkulis sutiko ne vieną sportininką, kuris savo atkaklumu jam kelia ypatingą pagarbą. Kai kurie auklėtiniai jau dirba, tačiau anksti rytą prieš darbą arba po darbo dar randa valios ateiti į treniruotę, nes reikia ruoštis varžyboms. „Tai mane žavi, stebina ir kelia pagarbą“, – pripažįsta treneris.
Tokiose istorijose, ko gero, ir slypi tikroji sporto prasmė. Ne vien tai, kiek kilogramų pakeliama ar kokia vieta iškovojama, bet ir gebėjimas įveikti nuovargį, aplinkybes bei save patį.
Telšiuose užauginta savita sunkiosios atletikos mokykla
Aukšto meistriškumo sportą dažnai įsivaizduojame kaip didžiųjų miestų sritį. Tačiau Telšiai jau ne vieną dešimtmetį įrodo, kad stipri sporto tradicija gali susiformuoti ir mažesniame mieste.
B. Šiaudkulis mano, kad per daugelį metų Telšiuose susiformavo stipri ir savita sunkiosios atletikos mokykla. Jos istoriją kūrė ne vienas treneris. Europos jaunių čempionatų prizininkais yra tapę Alfredo Damanskio, Zigmonto Šimkaus ir paties B. Šiaudkulio auklėtiniai. „Tuo pasigirti nedaug sunkiosios atletikos centrų gali“, – sako treneris.
Tai – ne vien graži statistika. Už jos slypi dešimtmečius trunkantis nuoseklus darbas, trenerių perduodama patirtis ir sportininkų kartos, kurios viena kitą keičia, tačiau išlaiko tą pačią sporto tradiciją.
Per 43 darbo metus pasikeitė ne tik sporto sąlygos, treniruočių galimybės ar požiūris į sportą. Pasikeitė ir pats jaunimas.
B. Šiaudkulis pastebi, kad šiandien į treniruotes ateinantys jauni žmonės dažnai būna mažiau motyvuoti. Jo akimis, nebeliko tokios disciplinos ir noro, kokį jaunimas rodydavo prieš 20 ar 30 metų. Tačiau dirbdamas su skirtingomis kartomis, jis pats išmoko to, ko neįmanoma rasti jokioje trenerio metodinėje knygoje. „Darbas su jaunimu mane išmokė kantrybės“, – sako jis.
Kantrybė trenerio darbe ypač svarbi. Juk ne kiekvienas vaikas ateina dėl medalio. Ne kiekvienas tampa čempionu. Kartais didžiausias pasiekimas būna ne rezultatas sporto salėje, o tai, kad jaunas žmogus išmoksta laikytis drausmės, nepasiduoti, užbaigti pradėtą darbą ir prisiimti atsakomybę.
Niekada nenorėjo visko mesti
43 metai sporto ir pedagoginio darbo – ilgas laikas. Jame neišvengiamai būta ir sunkių etapų, nesėkmių, nusivylimų. Tačiau į klausimą, ar kada nors norėjosi viską mesti, B. Šiaudkulis atsako trumpai: „Mesti šio darbo niekada nenorėjau.“
Galbūt tai ir yra vienas svarbiausių atsakymų, paaiškinančių, kaip žmogus vienoje srityje gali išbūti daugiau nei keturis dešimtmečius. Ne todėl, kad visada buvo lengva, ir ne todėl, kad kiekvienas auklėtinis tapo čempionu. Tiesiog sunkioji atletika ir darbas su jaunais žmonėmis jam tapo gyvenimo dalimi.
Per tuos metus treneris išmoko kantrybės, tačiau jo auklėtiniai taip pat tapo jo mokytojais. Kiekvienas sportininkas atsineša savo charakterį, istoriją, baimes ir ambicijas. Vienas reikalauja daugiau motyvacijos, kitas – daugiau pasitikėjimo, trečias savo pavyzdžiu primena, kiek daug galima pasiekti vien valios pastangomis.
Svarbiausia – nelikti praeiviais
Paklaustas, ką norėtų, kad po daugelio metų buvę auklėtiniai prisimintų apie jį ne kaip trenerį, o kaip žmogų, B. Šiaudkulis vėl kalba labai paprastai.
Jis norėtų, kad buvę auklėtiniai prisimintų jį ir nebijotų pasisveikinti, kad netaptų vien praeiviais.
Juk per daugybę metų buvo praleista nesuskaičiuojama daugybė valandų treniruotėse ir varžybose. Kartu patirta ir džiaugsmo, ir nesėkmių. Buvo pergalių, rekordų, sunkaus darbo, nusivylimų ir akimirkų, kai rezultatas neateidavo taip greitai, kaip norėjosi.
Todėl treneriui, regis, svarbiausia ne tai, kiek medalių po daugelio metų išliks lentynose. Kur kas svarbiau, ar išliks žmogiškas ryšys.
43 metų B. Šiaudkulio kelias – tai ne tik sunkiosios atletikos istorija Telšiuose. Tai pasakojimas apie mokytoją, kuris savo gyvenimą skyrė jaunam žmogui, apie sporto salėje ugdomą valią ir apie trenerio darbą, kurio rezultatai ne visada telpa į rekordų lenteles.
Ministerijos apdovanojimas šį kelią įvertino oficialiai. Tačiau tikrasis jo darbo įvertinimas, ko gero, slypi visai kitur – buvusių auklėtinių pasiekimuose, jų gyvenimuose ir tame paprastame, bet treneriui svarbiausiame geste, kurio jis tikisi ir po daugelio metų: kad susitikę jie nepraeis pro šalį ir pasisveikins.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply