„Pasilenkiu prie žemės ir stebiu“ (Vytautas Mačernis)

Šįkart poeto posmai — Jam pačiam per Jo gimtadienį, kur susitiko ir mūsų akimirkos, kaip sakoma, po šitiek laiko akis į akį.

Ieva Sigita Naglienė

Į renginio pradžias
Birželio 5-oji — poeto Vytauto Mačernio gimimo diena. Šiemet ji kitokia — juk po tokių ilgų laikmečių susiburta į būrį — į skaitymus, į genialaus žmogaus pagerbimą, į prisiminimus, susitikta. Vytautui Mačerniui — šiemet 99-eri metai, atmintis gyva, Jo kūryba skaitoma, joje ieškoma dvasios stiprybės. Džiugus susiėjimas, juk ir patys jau susirinkome į erdvę, į žmones ir sulaukėme svečių iš kitur, pavyzdžiui, Kelmės, Mažeikių, Sedos, Šiaulių, Tytuvėnų, Vilniaus — bendrystei, prie V.Mačernio paminklo (skulptorius Gediminas Karalius), prie Žemaitės gimnazijos, atminčiai.
Simboliška. Apskritai gyvenime daug simbolinių sutapčių. Kad ir 1921-ieji metai: rašytojos Žemaitės mirties diena — poeto Mačernio gimimas… Anot Mačernio, kažkokios „įkyrios mintys visą laiką ūžia mano galvoje“ — pažinimo troškulys, toks Jo pasigautas, toks „vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais“, kur „žemėje yra vieni namai“, kur „tolių ilgesį sukėlė“, kur „džiaugsmo dieviška saldybė“, tikėjimas, žmogus ir visatos slėpiniai…
Anot poeto Vytauto Stulpino, Mačernis — „unikalus poetas. Jo džiaugsmas liūdėti — tai yra nuostabus džiaugsmas, nes mūsų gyvenimas labai trumpas: gimei — mirsi, džiaugsmas — liūdesys. Mačernį visą laiką turi priminti, kitaip eina klišės, emblemos. Klijuojamos mokinukams — kam to reikia? Mačernis buvo pastabus. Jis — genialus, jis ten, kur „Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesės“, jis „apsvaigęs saulės spinduliuos“, kur „pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tartum rami dvasia/ Pleveno didelės pjūties rimtis“. Turi ir pats daug turėti, kad įkibtum į Mačernį“.
Ir šios popietės metu, rodos, kiekvienas perskaitytas posmas, kiekvienas eilėraštis vienas po kito kažkaip kitaip skambėjo ir kitaip jį girdėjome — be jokios abejonės stipriai veikė, keitė ir artino, juk visas poeto pasaulis „išplitęs kerinčiais vaizdais“… Tokia buvo giedra vakarojimo artuma, tokie šilti vasaros toliai — iki pat širdies. Įdomu, ko tie trys varnai, taip aukštai, taip labai aukštai virš sodrios žalumos vis suko ratus, vis ratus? Kodėl trys? Kodėl tokiame žydrynės aukštyje? Kodėl taip ilgai, taip per skaitymus laikėsi?.. Visokių patirčių, visaip įsimąstyta — matyt, taip ir turi būti?

Užmanymai, viešnagės, kalbos ir skaitymai
Šventinę poeto Mačernio popietę, jau galima sakyti, kasmet tradiciškai vedė poetas Vytautas Stulpinas. Jis pasidžiaugė, kad šiemet mažeikiškiai — Mažeikių viešosios bibliotekos kolektyvas, aktyviai įsitraukė į Mačernio paminėjimus, aplankė ne tik Žemaičių Kalvariją, Šarnelę, Sedą, bet ir dalyvauja Telšiuose prie poetui skirto paminklo-skulptūros poezijos skaitymuose.
Mažeikių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, bendradarbiaudama su Telšių Karolinos Praniauskaitės viešąja biblioteka, 2020 metais įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės remiamą projektą „Interaktyvus Mažeikių krašto kultūrinis žemėlapis“, projekto vadovė Mažeikių viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dangira Undžienė. Projekto tikslas — sujungiant literatūrą, fotografiją, audiovizualinę kūrybą ir šiuolaikines technologijas su savo krašto kultūrinio paveldo pažinimu, aktualizavimu ir sklaida, sukurti interaktyvų žemėlapį „Mažeikių krašto kultūrinis lobynas“. Telšiškiams projekto vadovė Dangira Undžienė pristatė projektą — „Interaktyvus Mažeikių krašto kultūrinis žemėlapis: atrask, pažink, kurk, dalinkis“.
Kaip minėjo Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė, jau vyksta informacijos sklaida, organizuojami bendri pašnekesiai, renginiai, aptartos bendradarbiavimo gairės. Būtent paskaita-ekskursija ir buvo pirmasis šio projekto renginys „V.Mačernio gyvenimo reliktai Žemaičių Kalvarijoje, Sedoje, Telšiuose“.
Šįkart Telšiuose prie V.Mačernio paminklo Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktoriai Virginija Dementjevienė, Juozapas Kukštas, Paulius Mylė, vadovaujami Martyno Januškos, paskaitė V.Mačernio „Vizijų“ ištraukų, pasidalijo savo išgyvenimais.
Vytautas Stulpinas paminėjo daug įdomių faktų apie patį poetą, pakalbėjo apie savo vykdytą švietėjišką veiklą, apie Mačernio kūrybos pristatymus XXI amžiaus žmogui, apie susitikimus su jaunimu, apie atliktą sudėtingą darbą, kol prie Žemaitės gimnazijos žaliojoje pievelėje atsirado Mačernio paminklas. Anot paties Vytauto Stulpino, jis dabar yra labai laimingas, ypač šiuo metu, kad nebeliko nė vieno elektros stulpo prie poeto Mačernio paminklo — visa šviesa eis po žeme. „Mes turime dabar kur susirinkti ir pagerbti unikalią asmenybę. Jis mums reikalingas, kad mes būtume kitokie“,— kalbėjo šios popietės vedėjas. Taip pat jis padeklamavo eilėraštį „Vidunaktį dažnai/ Aš pabundu“, Mačernio parašytą 1943 metų spalio 17 dieną, iš „Rudens sonetų“: „eilėraštis — absoliuti egzistencija, veikia kiekvieną mano skaidulą“,— atviravo poetas Vytautas Stulpinas.
Itin jautriai vakaro skaitymuose nuskambėjo eilėraštis „Molinukės kelionė iš Telšių į Anykščius“ — profesoriaus iš Vilniaus Giedriaus Alkausko kūrinys, kuriame, kaip minėjo pats poetas, daug kontekstų, aiškus ryšys tarp Anykščių ir Telšių, aliuzija į Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, ėjimas į mitologiją, ant kalno kalno paieškos, meilė ir visa kita, kas žmogui atmintina ir būtina…
Jau antrus metus Telšiuose per Mačernio gimtadienio skaitymus dalyvaujanti poetė, laikraščio redaktorė iš Kelmės Ona Jautakė, pasidalijo savo emocijomis ir eilėraščiais apie žemę, kūrybą ir kūrėją.
Labai emocionaliai ir nuotaikingai skambėjo V.Mačernio kūriniai, kuriuos skaitė aktorius iš Šiaulių Vladas Baranauskas. Stiprybė, žodžio galia ir susimąstymas iš Mačernio „Vizijų“, sonetų, trioletų ir kitų jo eilėraščių įtaigiai skambėjo popietėje, perskaityti renginio svečių: Irenos Šimkūnienės iš Tytuvėnų, poetų Viktoro Gulbino, Vytauto Šimkūno. Daug gražių žodžių pasakė profesorius Osvaldas Neniškis, kalbėdamas apie šviesą, neeilinį žmogaus talentą, sudėtingą likimą, asmenybės dramą ir pripažinimą.
Itin jautriai primintas menininko santykis su tikrove, kalbėta apie skulptūros plastiką ir jos suvokimą, apie ėjimą „su savo mąstymu“, apie pokyčius ir pamokas, apie gyvenimą. Taip akis į akį susitikę, išklausę vieni kitų pamąstymų, išgirdę, tarsi vėl ir vėl iš naujo pasikartoję filosofinių V.Mačernio eilių, taip pamažu apsiprasdami artesniu buvimu vienas šalia kito, rodos, kitaip ir į birželį bus pažvelgta: gal be to ilgalaikio vidinio sąstingio, gal be skubesio, be lėkimo, gal vėl jaučiant, girdint ir stebint? Juk nė mašinų triukšmas, nė tratantys, dardantys mechanizmai per visą renginį, nė kitokie aižiausi gatvės pertvarkos darbai netrikdė tokio visų susikaupimo, tokio gilaus skaitymo, tokio nuoširdaus bendravimo.
Anot Vytauto Stulpino, gera, kad „mažeikiškiai parodė tokią vitališką energiją. Šią vėjuotą dieną įsivaizduokime čia Mačernį. Jis taip skaitydavo savo eiles — su tokia įtaiga, kad jo ir iš po žemių kyla muzika. Jo skaitymas panašus į mistikų skaitymą. Net Nyka-Niliūnas, poetas, artimas Mačernio draugas, taip pat 1920 metų gimimo, sakė — stulbinantis skaitymas, kažkas kyla iš to skaitymo. Skaitydavo ir tas mąstymas, tas erdvumas prasiverždavo jo eilėraščiuose“.
Vytautas Stulpinas dar ne sykį pakartos, koks jis dabar laimingas žmogus, kad „išrovė tuos keturis elektros stulpus“, juk „šitas skverelis yra aukso vertės“… Susitikimai, buvimai — apskritai esatis prie didelio žmogaus, su žodžio didžiausiuoju, su jo pasauliu ir jo kūryba, su mūsų tautos stiprybe — stebuklas. Kaip ir gyvenimas, kaip Vytauto Mačernio klasiokių gyvenimai, kurie jau skaičiuojami prie pat šimtmečio arba jį peržengę: juk dar atmena ir kalba apie poetą Jo mylimoji Bronė Vildžiūnaitė (gim. 1920 m. Anykščių r.), liepą švęsianti 100-etį, kuri viename iš savo laiškų prieraše yra įrašiusi, jog „Vytautas buvo aukščiau mūsų visų, mes tai matėm ir vadinom jį genijum“. Juk dar savo išmintimi dalijasi ir Telšiuose gyvenanti Stanislava Kochanauskaitė, Lionė Daumantaitė Baltrušaitienė iš Vilniaus, sulaukusi 101-erių. Šviesūs žmonės, šviesios akimirkos, šviesios jų mintys ir atmintys — iki mūsų, iki gyvenimo.
Ir turime tikruosius dvasios stebuklus: „Gyvenimas vaizduos pasikartos“, anot poeto V.Mačernio, pasikartos nušvintančia sielos istorija… Tuo įsitikinta birželio 5-ąją, per poeto Vytauto Mačernio gimtadienį, per šių metų vasaros pradžią, Jo poezijos skaitymuose — pirmajame renginyje Telšiuose po pasaulį apėmusios pandemijos apribojimo, nerimo ir laukimo… Belieka visiems, dalyvavusiems, visiems prisiminusiems ir susitelkusiems, visiems svečiams-skaitovams palinkėti: stiprybės ir Vasaros, ėjimo pirmyn, juk „pamažu tvirtėja eisena ir netikrumas baigias“,— V.Mačernis.