Jau pernai rampos šviesą turėjusį išvysti Telšių Žemaitės dramos teatro Vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ etiudų spektaklį „Skaitome apie meilę“ žiūrovai pamatys šiais metais gegužės 19-20 dienomis 18 valandą.
Justina Lukošienė
Spektaklis — tai trijų chrestomatinių lietuvių klasikų teatrinė interpretacija, kurią sudaro trys dalys: „Meilė įkalinta į skeptrą“ pagal J.Grušą, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės XVI a. meilės istorija; „Neišsipildžiusios meilės istorija“ pagal Vaižgantą, Mykoliuko ir Severiutės XIX a. jausmų drama; „Meilė užgimusi Sibire“ pagal tremtinių prisiminimus, dokumentinė Aušros ir Henriko XX a. šeimos istorija.
Pasak spektaklio režisierės Laimutės Pocevičienės, spektaklį „Skaitome apie meilę“ žiūrovai turėjo pamatyti praėjusių metų balandžio mėnesį, tačiau rampos šviesą išvydo tik antroji dalis — „Neišsipildžiusios meilės istorija“ pagal Vaižgantą, Mykoliuko ir Severiutės XIX a. jausmų drama, kuri buvo pristatyta ir parodyta tik bibliotekos darbuotojams, minint J.Tumo-Vaižganto 150-ąsias gimimo metines.
Su šia spektaklio dalimi buvo planuojama vykti į Maroką, tačiau pasaulį sukausčiusi pandemija gerokai pakoregavo numatytus planus. „Gavome lėšų scenografijai, tad pagalvojau, kad reikia daryti kažkokį spektakliuką. Mums jį ruošiant, paskambino iš Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos ir paklausė, gal turime 25 minučių trukmės kūrinį, kuriame nebūtų daug teksto, nes reikia važiuoti į Maroką. Ir padarėme, nes Vaižganto nėra daug teksto, daugiau muzika, judesys, šokis ir metaforos. Balandžio 4 dieną turėjome būti Maroke, tačiau neišvažiavome, nors labai su džiugesiu to laukėme, taupėme pinigus“,— kalbėjo Laimutė Pocevičienė. Po to režisierė pasvarstė, kad 25 minučių trukmės kūrinį reikėtų išplėsti, tad prie viso to įkomponavo dar porą istorijų, kurios taip pat siejasi su meile.
Meniškos sielos moterį visada labai žavėjo Barbora Radvilaitė, o kaip tik tuo metu buvo minimos 500-osios Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto gimimo metinės, tad, imant ištrauką iš J.Grušo istorinės-poetinės dramos „Barbora Radvilaitė, gimė pirmoji spektaklio dalis „Meilė įkalinta į skeptrą“. Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę įkūniję Ernestas Klimovas ir Ieva Marija Noreikaitė turėjo nelengvą uždavinį — perteikti tos epochos dvasią.
„Sudėtingiausia buvo išmokti visus tuos epochinius šokius, tačiau Ernestas moka gerai šokti, tad su jo pagalba kažaip pavyko susibalansuoti šokyje. Taip pat iš pradžių buvo sunkiausia ir tekstą išmokti — ką reiškia kiekvienas žodis, kokia emocija, koks vidinis monologas turi būti, bet režisierė mums visada padeda“,— pasidalino patirtimi Telšių Žemaitės dramos teatro Vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ aktorė Ieva Marija.
Anot Ernesto Klimovo, dėl šokių jam problemų nekilo, nes jau daug metų šoka, sudėtinga buvo įsijausti į vaidmenį, išgyventi visas emocijas. „Daryti tai, ką darė Žygimantas Augustas, kaip jis elgėsi, parodyti tų laikų manierą ir judesius“,— vardijo aktorius.
Gytis Kumža, vaidinantis Barboros Radvilaitės pusbrolį Radvilą Juodąjį, sakė, kad jo rolė yra ganėtinai įdomi, nes reikia suvaidinti veidmainį, kuris siekia bet kokia kaina pasipelnyti. Šios spektaklio dalies režisūra remiasi klasikiniu momentu, įvedant ne tik epochinius, bet ir modernius motyvus, kurie pastebimi aktorių kostiumuose. Kaip pažymėjo režisierė Laimutė Pocevičienė, nėra aiškios Barboros Radvilaitės mirties aplinkybės: vieni sako, kad karalienė mirė nuo gimdos kaklelio vėžio, o kiti iki šiol mėgsta nagrinėti jos nunuodijimo versiją. Šiam etiudui buvo pasirinkta antroji hipotezė.
Antroji spektaklio dalis — jau minėtoji „Neišsipildžiusios meilės istorija“ sukurta pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“. Joje pagrindinius vaidmenis atlieka Liepa Akavickytė ir Dominykas Vaitiekus, išgyvenantys Severiutės ir Mykoliuko jausmų dramą. Pirmoje spektaklio dalyje Radvilą Juodąjį vaidinantis Gytis Kumža čia jau stengiasi perteikti 50-mečio Rapolo Geišės charakterį. Liepos Akavickytės teigimu, sudėtingiausia buvo pajausti tą emocijų kaitą, nes per visą etiudą įvyksta didelė jos įkūnytos veikėjos kelionė. „Iš pradžių ji yra jautri mergaitė, bet galiausiai priima tokį sprendimą, kuris labai pakeičia jos gyvenimą — išteka už 30 metų vyresnio vyro. Ta metamorfozė ją nuveda į visiškai kitokį gyvenimą, nei būtų turėjusi, jei būtų pasirinkusi pirmąją meilę — Mykoliuką. Severija atranda savyje gobšumo, noro pasiimti daugiau“,— pasakojo Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ aktorė Liepa.
Dominykas Vaitiekus paatviravo, kad sunkiausia buvo šokti, ko nėra įpratęs daryti, bei būti tokiu nuolankiu, koks yra Mykoliukas. „Mykoliukas yra labai nuolankus veikėjas, kuris visada nusileidžia. Kad ir kiek stengtųsi, galų gale jis nusileidžia prieš galingesnį. Man buvo sunku viduje surasti tą veikėją, nes esu gana atkaklus žmogus, bet visgi džiaugiuosi šia role“,— prisipažino aktorius. Ir čia pat pridūrė Laimutė Pocevičienė, kuri akcentavo, kad ši dalis paremta metaforomis, kadangi daug teksto nėra. Tam pasitelkiami žalias, auksinis ir erškėčių vainikai.
Trečioji dalis — „Meilė užgimusi Sibire“ pagal tremtinių prisiminimus, dokumentinė Aušros ir Henriko XX a. šeimos istorija. Kaip pasakojo Laimutė Pocevičienė, reikėjo važiuoti į Židikus — režisierės gimtinę, kur vyko projekto „Misija Sibiras“ susitikimas. „Paprašė direktorė, ar galiu atsivežti ir pristatyti kokią programą. Ir mes sukūrėme žmonių, dabar šventusių savo jubiliejų, sėkmingą meilės istoriją, kuri užgimė Sibire. Akcentavome ne Sibiro baisybes, bet stengėmės parodyti, kad ir ten galima rasti meilę“,— dėstė režisierė bei pridūrė, jog šios dalies režisūra daugiau statiška.
Šiame etiude Jogilė Vaitkaitytė dainuoja ir groja gitara, o fone girdėti traukinio ratų dundėjimas bei vaidina du įsimylėjėliai — aktoriai Kotryna Petkutė ir Gytis Kumža. „Kaip režisierė sakė, mūsų dalis statiška, man asmeniškai sunkiausia prieš save matyti tai, ką šneku, perteikti tai, ką išgyveno mūsų tėvai, seneliai“,— sakė Kotryna, o jai antrino Gytis, teigdamas, jog sudėtinga perteikti tą visą Sibiro siaubą pernelyg nedramatizuojant, bet tuo pačiu ir nenuvertinant — rasti tą ploną liniją, kuri atspindėtų tremties metą.
Pagrindinių veikėjų geriausią draugę įkūnijanti Jogilė Vaitkaitytė etiude atlieka tris muzikinius kūrinius gitara, kuriuos, anot jos, buvo sunku išsirinkti, tačiau Alinos Orlovos ir Ievos Narkutės dainos puikiai perteikė šios spektaklio dalies dvasią. Pažymėtina, kad visos trys meilės istorijos supintos iš poezijos, muzikos ir šokių. Be jau minėtų Alinos Orlovos ir Ievos Narkutės muzikinių kūrinių, spektaklyje skamba Sauliaus Petreikio, Vytauto V.Landsbergio, Ramunės Landsbergienės, Raimundo Rašpaliausko, Klaipėdos jaunimo teatro „Graži ir galinga“ trupės muzika ir dainos.
Dekoracijų gausa spektaklis nepasižymi: tėra viena, kuri buvo panaudota ir spektaklyje „Penelopė“. „Dirbame su viena dekoracija, kurią keitinėjame trijose epochose. Nepasirinkome daugiau, nes nemanėme, kad bus spektaklis. Patys buvome scenografai, mąstėme, ką galime padaryti. Techniškai sudėtingas spektaklis, nes yra ir video medžiagos, todėl dėkoju Marijonui Breitmozeriui už vaizdo grafiką, pastatymo dalies vedėjui Alvingui Teniukui, šviesų dailininkui Sergej Simonenko bei garso operatoriui Mindaugui Drimbai. Taip pat esu labai dėkinga choreografei Inai Levickienei, kostiumų dailininkėms Monikai Vasiliauskaitei ir RZ MADA, fotografei Sigitai Gailiuvienei“,— dėkojo spektaklio režisierė Laimutė Pocevičienė.