Ji — „šviesa, pabudinus klajūną,/ Žemės veide jam parodo daugelį kelių“,— Vytautas Mačernis
Ieva Sigita Naglienė
Kai juntamas dienos alsavimas
O juk sykiais taip ir paleidžiame dienas, regis, nespėję prisiartinti. Susitikimų žmonės, keliaujantys, rašantys ar kitaip kaip tenykščius reginius regėję, ima ir sugrąžina tai, kas mums buvo svarbu. Galbūt tik galėję būti — lyg ir vėl esame tie klajūnai, kaip sako poetas Vytautas Mačernis, vėl kažkaip arčiau savęs, kad ir įsivaizduojamo. Bet tikrai čia pat, ir dalis to tikrojo mūsų nebepaleidžiama. Ir diena, nors tik vos juntama, stipriai išsilaikiusi, mūsų darbų persmelkta, prisiminimuose.
Įdomi esti dienos samprata, tokia priprasta, nė nepagalvotum, kad taip greitai ir daug ką lemianti. O kūryboje — viskas, kas buvo lyg ir pabaigta, bet suartinus, ima ir pasisuka kažin kokiu kitu kampu, ir turime naujų pastebėjimų dydžius, savus atspalvius, nuo kurių nė dažai anaiptol neišdžiūvę. O vasaris — ir jo dienos tikrai vasarėja, persimaino su nuojauta, jog šviesa — į šilumą pasiduodanti, tame maištingame sniego, lietaus ir vėl bekylančio vėjo sūkuryje — ir saulė, kaip svarbiausia, kaip plačiai atmerkusi akis. Dieną valdo dirbtinis jos skirstymas į valandas. Laikas patiriamas subjektyviai, žiūrint į situacijas, sakoma knygoje „Naujieji amžiai“ (1998). Mūsų šimtmečio psichologija laiko subjektyvumą padarė ir mokslinių tyrimų objektu. O darbo sferoje — su laiku elgiamasi ekonomiškai. Suskaičiuotos dienos — ir laiko praleidimo galimybės. Ir tokia mintis, jog „per pastaruosius 200 metų mes sužinojome apie žmonijos praeitį daug daugiau, negu šita žmonija praeityje žinojo apie save“.
Esame apglėbę savo laikmečio, ir ne tik jo, visų dienų reiškinius, kitaip išbandę ir patys šį tą išmėginę, gebėję ir galėję kitaip internetinių platybių vingiuose įžvelgti ir pasidalinti iškart, kas mus nudžiugino, kuo buvome nepatenkinti. Šiandienos laikas — tarsi perėjo į kitas rankas, kurios ir su mūsų diena kitaip elgiasi. O vis tik — nors tik menkas alsavimas, bet sava diena yra sava.
Apie žmogų ir jo laiką, dienos ryšį su gyvenimu yra kalbėta ir filosofo Juozo Girniaus. Skaitant jo mintis, viena po kitos susidėlioja tam tikros esamo ir buvusio patyrimo nuostatos, žmogaus mąstymo ir jo veiklos įvertinimai: „visada aš esu daugiau negu tai, ką esu atlikęs. Jei negaliu išsiginti savo darbų, tai lygiai negaliu laikyti save jau išsemtą. Kol turiu prieš akis ateities galimybes, atsisakau būti sutapatinamas su mano praeitimi“. Beje, Arvydas Šliogeris 1991 m. straipsnyje „Juozas Girnius ir egzistencinė filosofija“ teigia, jog „tarp kūrėjo ir daiktų visada įsiterpia sunkiai pastebima žmogiškųjų simbolių siena, kurią galima pavadinti kalba plačiausia šio žodžio prasme.“ Visi vienaip ar kitaip tokios tiesos esame veikiami. Itin įsimena Juozo Girniaus samprotavimai, jo svarstymai esminių dalykų klausimais. Pasak mąstytojo, „Meilė, kuri kuria mano šeimos laimę, turi būti saugoma ta netikrybės bei abejonės kančia, kuria mylimasis taria pirmąjį „myliu“ ir dar nežino, ar ši nepabūgs to žodžio“ (1991). Gyvenimas — ir žinojimas, gyvenimas — ir nežinia, taip darniai sukrenta į tą pačią dieną — į dienas, kurias mes išgyvename, kurios tampa mūsų patyrimų visuma.
Apie visa tai kažkaip natūraliai prabilta ir šių dienų poeto Vainiaus Bako — „Tylos fonetika“, eilėraščių knygoje, išleistoje 2021 metais, pavyzdžiui: „Savo kelio aš net nežinau,/ tai gerai, kad mane kelias žino.“ Beje, jaunasis kūrėjas yra ištaręs: „Eilėraštį reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių“… Vasaris — žiema, o „Žiemą/ mes visi kalbamės garų kamuoliais“. Ir esame, ir diena yra, ir galbūt (o juk turėtų!), „liko ant sniego pėdos — gal palikau jas tyčia/ kad suklaidintų speigą naivų kaip vaiką mažą/ iš Švento Rašto žodžių“; „Žvelgiau į dieną pro dulkėtą stiklą/ kaip snaiperis aš laukiau tavo veido/ atrodė viskas lėkšta ir netikra/ žvelgiau į dieną pro dulkėtą stiklą.“ O juk galima patirti ir tokios dienos reginių — ir būdavo kitaip: „nuo ilgesio net matantys apanka/ kur baltos varnos vaikščioja ant juodo/ vasario sniego trupina jo plutą“. Eilėraštyje „Paskutinė vakarienė“ — rodos, taip realiai viskas sukrito į savo vietas, taip gyvenimiškai ir patvariai: „Staltiesė buvo austa/ iš balčiausios dienos/ lino mirties ir prisikėlimo/ susėdom ir laužėm visi duotą žodį.“
Susipynė tokiame praeities ir šių dienų žvilgsnyje ieškojimų, pajautimų, apmąstytų išgyvenimų perskaitymai. Vis kas nors savo atšvaitais paryškins kelią. Kirba mintis, stveriasi — kaip taikliai yra mūsų poetės, mūsų pirmosios eiliuotojos Karolinos Praniauskaitės užsiminta apie dieną ir jos svarbumą, apie gyvenimą ir pažadus: „O žaltys, galvą kratydams,/ Vėl šnibžda Eglei, sakydams:/ — Ištark žodį, žodelį vieną,/ Jog būsi mano rytoj dieną“ (2005). Diena — ir lėmimas: praeitis, toji diena, rytojus, ateitis ir pasekmės… Regis, vos vos sukrutintas dienos alsavimas — ir atsakomybė, gyvenimo pripildymas ir laiko išsipildymas.
„Pagal dienos rėdų/ Ženg metai“,— užrašyta Simono Daukanto
Labai naudinga karts nuo karto atsiversti Daukantą: realybė ir paslaptys, visada susitinka mūsų senųjų išmintis, atsigauna diena, sustabdyta ir įsiprašiusi, lyg per nematomus dalykus ir dabar krebždinti. Įdomūs pojūčiai. Palaipsniui ir kitaip žiūrėti išmoksti, ir tame suvokime kažin kaip giedriau šiai dienai. Ir visai nesvarbu, kaip paimsime — žiupsniais ar apglėbę visu glėbiu iš anos patirties, vertingiausia tai, kad mes žinome — esama, turime šaltinių, kurie gyvi, almantys ir iš mūsų tikrovės, mūsų kalbos versmių. Prisiminti ir mokytis niekada nėra vėlu.
Simono Daukanto Žemaičių tautosakos tekstuose — nuo smulkiųjų dienos apsireiškimų, pasakojimų ir pasakų — iki tų prisilietimų, kurie niekada žmogaus gyvenime nesikeičia. Tik mes patys visa tai turime susirinkti jau iš pasaugotų knygose žodžių, iš akylai sukauptų, iš įvairiausių mūsų žemės vietų surankiotų, kruopščiai sudėliotų ir vis dar kalbančių mums, taip stipriai išsakančių mūsų kalbos grožį. „Žemaičių tautosakos“ antrame tome (1984) Daukanto yra išsaugotos oracijos — pranašystės, padėkavonės, dekretai, prakalbos, tartos svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais. „Trumpos yra dienos žmogaus ant to svieto gyvenančio,— sakoma viename iš padėkavojimų,— nes norint būtų ant svieto pergyvenęs metų kiek dešimtų ir būtų jau sulaukęs trečios, ketvirtos arba ir penktos pakalenios, o kada skiriasi su tuom svietu, rodosi, jog iš žyvato perneštas ing grabą.“
Itin talpūs mūsų liaudies smulkiosios tautosakos aruodai — Simono Daukanto surinktuose patarlių ar priežodžių, mįslių išmanymuose yra ir dienos esmė nusakyta, o anas laikas, rodos, ir su mumis vis dar kalbantis. Turbūt ir viena kita mintis iš tokių pastebėjimų tikrai įrodys, jog spalvingesnė švistų mūsų diena tai prisiminus, pavyzdžiui: „Diena mano, amžius mano“, „Atminsi gimtąją dieną“, „Šumijanti upė greitai išdžiūsta“, „Vaikščioj kaip atsiėjęs“, „Žino ji tik šaltas dienas“ ir panašiai. Galbūt apie vasario dieną — jos sniegą užrašyta ir tokia mįslė: „Lek baltas paukštelis be sparnų, be kojų, ančtup ant šakų, ant medžių ir ant žemės.“
Įdomūs yra Daukanto surinkti ir žemaičių priežodžiai. Kaip jis pats sako, „priežodis yra trumpas, bet stiprus ir vaisingas pamokslas, išimtas iš mokslų, kokius dėl mūsų gėrybės teikės arba dievas apreikšti, arba viera per bažnyčią savo šventą išmokyti, arba šviesio razumo žmonys dėl paveikslo žmonių išguldyti.“ Beje, čia pat yra apreikšta, kad „tikras pamokslas dėl apsiėjimo ant svieto pagal reikalų dvasiškų ir svietiškų, surinkti Metuose Pono 1813“. Vadinasi, visa toji skelbiama teisybė yra peržengusi ir antrą šimtmetį…
Tokie tie pasakymai-priežodžiai iš mūsų protėvių kalbos, tvirtai laikantys moralinę išmintį, tarsi apimantys ir mūsų gyvenimą: „Nežvalgykis, kas kaip šauk,/ Einąs geru keliu, vežimą savo trauk“. „Gėdykis tą ir mislyti,/ Ką gėdies kitiems pasakyti.“ Esama ir apie vaikų meilę, apie jų protingą auklėjimą: „Nepestyk didžiai sūnų ir dukčių,/ Kad negertumei senystėj rūgčių.“ Kažin kaip tvirtai į save patį prabylama, tarsi žmogus apibendrintų jau per amžių patirtą dienos išmintį, paties išmėgintąją: „Gana iš tavęs,/ Kad veizi savęs“, „Neužvydėk, kam turtai be tarpo“, „Malonė pikta/ Negrįš palikta.“ Gal ne tiek pamokymas, kiek, rodos, viską lemiantis žodis nuskamba iš jau mūsų pačių gerai atmintino priežodžio: „Visur po saule taip save ganyk:/ Kas tau negerai, kitam nedaryk.“ Tokia teisybė — nesvarbu, kaip pažodžiui tai išmokta, svarbiausia, kad pasikartotume, kad prisilaikytume. O juk, pasak mūsų liaudies išminties, „Apleid ir dūmai/ Dėl barnių numą.“
Esama Simono Daukanto tautosakos rinkiniuose diena, persipynusi su žmogaus likimu, ir dainų tekstuose vis kitaip atgyjanti, ir yra nupasakojanti žmogaus patirtis pačiais stebuklingiausiais jo išgyvenimų virsmais. Autoriaus surinktos „Žemaičių pasakos“ (1985) primena mums apie esamą pasaulį ir valdomą žmogaus išmonės. Ne vienas, augęs su pasakomis, jas skaitantys ar sekantys, prisimenantys, tikrai giliai yra išsaugojęs lemtingąjį trijų dienų metą, tą įtampą ir laukimo skaidrumą, kada ne tik širdis tvaksi, bet ir visas gyvenimas apsiverčia. Juk iš tiesų daug kas iš esmės ir realiame gyvenime, ir nesyk per magiškąsias mūsų dienas įvyksta. Pasakose — tai ir savotiški patyrimai — galima laimės akimirka, kai „Laimingas iš nelaimės“. Yra tokia pasaka — o juk giliuose susimąstymuose ar savastyse tokių patyrimų tikrai rastųsi? O minėtoje pasakoje iš trijų brolių — trečiasis, perėjęs visus mirusio tėvo išbandymus, tiesiog išgyvena. Ir po kiekvieno tokio lemtingo sukrėtimo — „Pats gulįs visą dieną, apsimesdamas primuštas esąs“, „Gulįs per visą dieną kaip vilkas“.
Štai tokie liaudies patarimai — išgulėjimas po neįmanomų dalykų, atsiribojimas ir — laimingas iš nelaimės. Pasaka yra pasaka, bet tuomet, kai perskaitai, vis tik tai, kas patirta, nenusiima išsyk — užsilaiko tos įkartotosios „trys dienos ir trys naktys“… Beje, pasakoje „Ponas ir septyni sūnūs“ irgi labai stipriai su to trejeto užtemimu susiję: „Atėjo to mėnesio diena — sustos anie karui“. O „Po karo buvo užtemusios trys dienos ir trys naktys, saulės ir mėnesio nebuvo regėti.“ O žmogus — žmogų, ar regėjo?..
Šiam sykiui lyg ir tiek apie Simono Daukanto liaudies išminties surinkimus — tiesiog su diena, kuri ir mums tikrai pažįstama, tikrai į daug atsakanti. O „Geri metai/ Pagal dienos rėdų/ Ženg metai“. Atmintini pasakymai. Saugotini — diena ir dienas sujungia, ir mūsų metus. Kaip sako poetas Vytautas Mačernis, „šviesa, pabudinus klajūną, /Žemės veide jam parodo daugelį kelių“.
Keliaukime — mūsų diena yra mūsų turtas. Tarę žodį — ir žadėkime, bet suvokime, kad bus ir jo vykdymo rytojus. Kad jame mes gyvensime. Kad išgyvensime tik atsakydami už dienos pasižadėjimus.
