„Ore skraido, ant žemės guli, medyje tupi, ant rankos kaista, vandenyje prigeria, prie krosnies išnyksta“, – tokia mūsų liaudies mįslė apie snaigę
Ieva Sigita Naglienė
Apie žiemą, sniegą, vėjus ir išmonę
O kiek visokių grožybių prisakyta ir prirašyta apie spindesį, apie lengvumą, apie gruodžio kerus ir juos patyrusiųjų išgyvenimus! Ne tik nutikimai, bet ir realios istorijos, eilėraščių knygos, pasakojimai ar vaizdiniai atlaisvina, įvertina, stiprina trauką to, kas su žiema, kas visas mūsų emocijas pažymi. Žmogus nori ar ne šiuolaik sniego tiek, kiek iš aukščiau pasirodė, kad jo reikia! Ir ką – ir iš tikro nusistebi – ypač, kai saulė mirkteli, kiek to turto, to vidinio su prisiminimais ir priminimais dvasią gaivina! Ir paaiškėja, kaip mes sugebame esamą realybę priimti – kuris ir kiek tų emocijų turime. Juk gamta, kaip sako poetė Janina Degutytė, „yra tai, iš kur mes atėjome ir kur grįšime.“
Mūsų liaudis tikrai mokėjo ne tik metų laikus tokius turėti, kokie jie yra – visus keturis, bet ir pasidžiaugti, tikrąjį jų gyvenimą pajusti ir smagiai bendrai švęsti, bendrai dirbti, ir galvą pasukti, ir išmintimi pasidalinti. Turime ir mes iš ko pasimokyti, galime pasižmonėti, ką žiemos didžiosioms šventėms artėjant mūsų protėviai veikė, kuo tikėjo. Tikrai prie gero noro daug ko yra palikta. Įdomus žiemos svarbiausių reiškinių pastebėjimas yra mįslių tekstuose. O juk mįslės – ir užkalbėjimo, ir žaidimų, ir geros nuotaikos dalyvės, tik svarbu žinoti, kad tokių esama. Anot patarlės, juk kepti karveliai patys burnon nelekia. Taigi, norėti, ką gauti be jokių pastangų, ne visuomet pavyks. O žinios, žinojimas – ir kelius išlygina. O šiuo metu – diena vakarop, metai galop – tie kalendoriniai, tie išeinantys, turėti ir apmąstyti, tegul bus palydėti su džiaugsmu ir išmanant, su bėgančio laiko atitikmenimis, sulaukus švenčių ir švenčiant. Įstebėjus sniegą, kuris pasėtas nedygsta, – tokie liaudies pastebėjimai savaime, kaip sakoma, ant liežuvio galo.
Žiemos mįslių šaltis ir šitaip yra nusakomas: „Pikta žiemos paukštė anksti atskrenda,/ ką lauke randa, tą kanda“, „Šėmas jautis išbadėjęs/ balų vandenį išgeria staiga užėjęs“. Kai spirgina didelis šaltis – ir tokia mįslė: „Baltamargis jautis piktai bliauna,/ tvoras sprogdina, griauna.“ Šaltis upę užšaldo – „Be kirvio be kirvelio,/ be grąžto be grąžtelio tiltą padirba.“ Apie šalną su sniegu sakoma: „Atėjo žila bobė, balta paklode visą žemę užgobė“. Apskritai apie sniegą viena iš populiariausių mįslių yra „Balta drobė visą žemę užgobė“ – beveik visose mįslių knygose paminėta. Sniegas – regimas ir apmąstytas, iš ten, kur „Už jūrių marių ledų kalnus kerta,/ čia skiedros krenta.“ Beje, iš Simono Daukanto palikimo tokios mįslės užrašytos apie sniegą, apie metus, apie medį: „Lekia baltas paukštelis be sparnų, be kojų,/ atsitupia ant šakų, ant medžių ir ant žemės“, „Mano tėvas turi lygius laukus, tame lauke ąžuolas,/ tame ąžuole dvylika šakų, kožnoj šakoj keturios šakelės“ arba „Karalius turi vieną medį, tas medis turi dvylika šakų,/ kožnoj šakoj keturi lizdai, kožname lizde po septynis/ vaikus, pusė juodų, pusė baltų“, „Vasarą bagotas, o žiemą plikas“. Mūsų tautos mįslėse įspūdingai apibūdinta paties medžio lemtis: „Jaunas žaliuoja, pasenęs žemyn griūva,/ mirdamas į dangų lekia.“
Kiekvienoje mįslių skrynelėje žiema turi savo išskirtinę vietą, juk ji „Atskubėjo su vėju, nutekėjo su potvyniu“, „Be šakų, be rąstų stato kelius ir tiltus viso krašto“ – tai negalėjo būti žmogaus nepamatyta. Žinoma, ir vėjas užmintas, juk jis žiemos mėnesiais itin stropus – pučia ir mėgaujasi: „Kalną sukasa, kasėjo nesimato“ – vėjas pusnį pusto. Be darbo – niekaip: „Mėlynoj pievelėj debesėlis baltas avis gena“ – vėjas ir debesys – tai vis mįslės, kurioms įminti reikia kelių žiemos žodžių sąšaukų, žiemos sąvokų, mūsų įžvalgumo, mūsų atminties. Suprantama, reikia ir kitaip skaičiuojamo mūsų laiko – metų, kurie kažkada tiesiog buvo suvokiami, kaip: „Dvylika erelių, penkiasdešimt karvelių,/ trys šimtai šešiasdešimt penki žvirbliai/ ir keturios kurapkos.“ Tokie metai – praėję ir mūsų, pilni poezijos, įkvėpimo, stebintys ir pastebėti. Anot mįslės apie dangų, saulę ir mėnulį, tiesiog žinant, kad „Tėvas didžiaakis stebi vaikus/ viena akim dieną, kita akim naktį“(2002). Gyva žiemos gamta – ir jos stebuklai, jos gilumos ir žmogaus išmintys sykiais įmintos vienu žodžiu arba pasukus galvą – ir iš kelių žodžių visą teisybę sudėliojus. Paskata ir patiems kurti, ir kitus į kūrybos ratą įsukti – išmonė, mįslė – ir mums tautos atsakymas į kylančius klausimus. Ir sužinojus, kad meilė „turi aukso raktą ir visus užraktus atrakina“.
Be to, kad mintis akimirksniu visą pasaulį apskrieja – ir poetų žiemos emocijų liudijimai
Turbūt kiekvienas šiuo laiku vis ką nors prisimena, su kuo nors susitinka, kam nors ir laiškelį parašo arba atsiprašo, ištaria dėl ko yra laimingas? Šventės – šitos gruodžio pabaigos, kaip sakoma, gyvuoja amžių amžius, metų metus atmindamos, kas pasireiškė stipriau, dėl ko ne veltui gyventa. „Žiemą lengvai galiu prišaukti pavasarį“, – ištarta poetės Janinos Degutytės. „Tai meilės kupinas pasaulis,/ tiktai mokėk visa širdim apglėbti“, – lygu šitai pačiai minčiai paantrinta ir rašytojo, poeto Kazio Borutos. –„Kai žvarbūs vėjai pučia,/ bent prisimint tave,/ ir to man bus gana.“
Žinoma, ne viena mintis atsiras – ir būsime švenčių dvasios pakylėti. Maga žvilgtelti į kūrinius, kuriuose sykiu su žiemos išgyvenimų akimirka ir tokia aiški paties žmogaus šiluma padovanota, tokia stipri meilės pajauta, taip darniai sukritę žodžiai iš susižavėjimo, iš tos pilnatvės, kuri mus jungia. Anot Kazio Borutos, „Vai dalia, dalele, daluže,/ dalis tu, dalis!/ Ne veltui eilėraščiai viesulais ūžia“. „O vėjų sielvarta!/ O vėjų sielvarta!“ „O vėjai ūš,/ o vėjų sielvarta/ atkels/ saulėtekiui vartus.“ Originalus kūrėjas, „gebėjęs visa nepakartojamai stipriai jausti, perkurti, išryškinti ir poetiškai įprasminti, pakylėti lig plačių apibendrinimų“. Jo kūriniai „yra tapę poetiškai mitologizuojamo pasaulio šerdimi“ – ir juose – „siuntanti vėtrų ataka“, kaip sako Dalia Striogaitė. „Vėtra, audra, viesula – vaizdai paimti iš tradicijos, iš lektūros, jie nenauji – intertekstualūs, bet borutiškas įprasminimas yra savitas, labai asmeniškas“: „man vėtra sesuo“, „aš moteriai/ per daug tikiu, nes visad alkanas/ gal meilės, o gal vėtros“(2012). Tokia meilė, tokia emocija ir Kazio Borutos romane „Baltaragio malūnas“ – kaip visagalė jėga. Juk „kiekvienas žmogus, – pasak literatūros mokslininko Vytauto Kubiliaus, – turi savo širdies pasaką“ – egzistavimo galimybę. Arba – „kiekvienas žmogus gauna buvimo laisvę, kurią privalo ginti bet kokiomis aplinkybėmis.“ 1957 metais Kanadoje poetės Birutės Pūkelevičiūtės režisuotam spektakliui „Baltaragio malūnas“ – jau 65-eri metai. Baltaragį vaidino gerai žinomas poetas Henrikas Nagys. 1962 metais pasirodė pataisytas šio romano leidimas – ir prikeltas iš naujo viešam gyvenimui, ir iki šiol skaitomas, įtrauktas į mokyklų programą. Anot paties autoriaus, tai „nei pasaka, nei padavimas – jis atsirado kaip mano širdies raštas apie save patį ir savo kraštą, kuris mane žavi kaip gražiausia pasaka.“
Pagrindinių romano veikėjų Jurgos ir Girdvainio meilė, tiesiog taip jautriai Kazio Borutos aprašyta, grąžinte grąžina ir į tokią patirtį, ir į tokius mūsų perskaitymus, kai žiema, kai visu smarkumu, kai vėtra – negali neatminti. „Laukuose vis dar siautėjo žiemos pūga, ir žvarbūs vėjai kaukė aplink seklyčios langus. Bet jų kaukime Jurgos širdis girdėjo artėjantį pavasarį, ir ji, net pati sau nedrįsdama prisipažinti, visa širdimi įtikėjo, kad netrukus sugriaudės pavasario audra, toje audroje sužvengs obuolmušiai žirgai ir kaip vėjo sparnais sugrįš jos jaunikis, kurio ji net norėdama negalėjo išsižadėti“ (2005). Tegul čia pat įsisuka ir poeto Henriko Nagio žiemos, tegul ir jo žodis Grįžulo ratais, Mėlyno sniego, Piešinių ant sniego, Sniego balandžiais, Kūčių nakties sidabru ir Kalėdų stebuklais, Meilės sparnais išdalija emocijų laiką. „Vakaras kvepia eglių sakais ir sniegu.“ „Spingsi ugnis toli už šarmotų stiklų./ Dunda gruodo širdis po žingsniu kiekvienu./ Žiūri tėviškės žvaigždės į veidus mums./ Klausosi kiemo topoliai mūsų alsavimo./ Mirga virš gimtojo stogo sietynas ramus/ Ir beria baltą sidabrą į rūkstančius kaminus.“ „Sninga ir sninga ir sninga ir sninga“. „Mėlyno sniego žemėj liko tiktai vardai“… „Mudu būrį baltų balandžių/ nulipdėm iš sniego/ ir paleidome juos į didžiulį, šarmotą dangų“. „Mes atradome savo žemę ir savo dangų./ Mėlyną žemę. Mėlyną dangų. Mėlyną sniegą/ tarp kieto gruodo ir minkštų debesų./ Seni pranašai tebevaikšto baltais debesim.“ „Sninga ir sninga ir sninga“. „Sniego prikritę plaukai.“ „Tik tyluma“ (1990).
Su šitais emociniais išgyvenimais – ir mūsų pačių atmintys, ir gilesni susimąstymai – „tik tėmykit“, – anot Lazdynų Pelėdos, tik mylėkime. Ne viename ir jos apsakyme toks stipriai pritrauktas žiemos reginys, taip atvirai kalbantis į pačią širdį: „Koks gražus sniegas, koks baltas, koks minkštutis!“ „Pūga ir vėjas sukinėjo eglių viršūnes ir ėjo viršum miško, valandomis liūdnai kaukdamas“. „Miškas ūžė negirdėtą gaidą. Miškas ūžė“. Žmogus melodijos klausydavosi, ir kaip „visi be žodžio klausydavos ir keistų dalykų su žmogum darydavos: štai kažkoks ilgesys pabusdavo, ir taip liūdna, ir gera būdavo…“ (1947). Skraido emocijos, sukasi sniego laiškai. O laiškas, anot poetės Janinos Degutytės, „Išgirdusio ir supratusio žmogaus žodis – kiekvieną mirtingąjį sušildo.“ Jos manymu, „Poezija atveria žmogaus dvasinį gyvenimą. Tai ji pastato į vietą daiktus, įvykius, reiškinius, suteikia jiems tikrą dydį, tikrą mastą. Medis yra tiek gyvas, kiek jis gyvas žmogaus širdyje. Vienintelė vertybė – žmogaus dvasinis gyvenimas.“ „Klampoju. Sniegas tirpsta. Sidabro putos iki kelių./ Ir iki kelių – džiaugsmo ir gėlos.“ „Poezija nuotrupų nepriima“, „poezija kaip širdis plaka savo epochos, savo valandos, savo akimirkos ritmu.“ „Nes juk lyrika – sielos kalba, išpažinties, kad ir kaip transformuota pagal kiekvieno poeto prigimtį.“ Iš Janinos Degutytės atsiminimų – „tada mes gyvenom Telšiuose. Atsimenu.“ „Yra dalykų, kurių neišplėši iš atminties“ – čia gyventa ir su mama, ir su tėvu – Telšiuose iki 10-ies jos gyvenimo metų. Gyventa – „Tėvas buvo reto gerumo žmogus“, „tėvas visada išlikdavo savimi.“ „Kaimą pirmą kartą pamačiau Telšiuose.“ „Aš pamilau kaimą, kaip mylėjo jį tėvas.“ Emocinės akimirkos, išgyvenimų realybė – poetės tėvas žuvo 1942 metais, poetei buvo 14 metų. Atmintys – ir „išvis – prišaukti metų laikus galima savyje, – sako poetė Janina Degutytė, – bet kada, nes rašai ne iš to, kas prieš akis, o iš to, kas viduje regima. Šiaurė – tai santūrumas, atkaklumas, po rūsties kiautu – viduje pulsuoja kažkas gyva ir švaru. Tai blyški saulė, bet už ją mes dėkingi. Tai paslaptis ant sučiauptų lūpų. Tai ledyno tyrumas ir akmens jėga“(2013). Tokie emociniai liudijimai – tokios vidinio atsinaujinimo šviesos. Išsigryninta, juk „emocija yra kiekvieno meno tartum gyvybė, siela“, – rašė poetė. Be abejo, Degutytės yra daug pasakyta – ir apie žiemą, ir visu jos rinkiniu, pavyzdžiui, „Šviečia sniegas“ (1970) – vyksmas, jausmas, susimąstymas, iki atviro emocingumo. Tik skaitykime.
Vadinasi, žiemos dvasia, žiemos emocija – išgyvenimų šaltinis? Ir tegul jis bus mūsų – švęskime! Ir su tautosakos išmanymu, ir poetų pasiskaitę švęskime savo džiaugsmą – ir su tais, kuriuos mylime. Gražių Švenčių. Ir to netikėto stebuklo, kurio tikrai laukėme! Taikos – ir susiklausymo Metų šventėse!