Nevarėnų bendruomenė „Ratas“ įgyvendina projektą Nr. TELŠ-LEADER-09-12-09/20VS-PV-26-1-01634-PR001 „Kūrybinės teatro veiklos kaip priemonė išsaugoti ir aktualizuoti Nevarėnų krašto tradicijas“.
Pirmoji projekto teatro veikla „Gyva scena regione: profesionalių kūrėjų ir bendruomenės dialogas“ rugsėjo 12-osios vakarą pakvietė į spektaklį „Eglė žalčių karalienė“. Nevarėnuose, prie Burbesio upelio, gamta, bendruomenė ir teatras susijungė į vieną pasakojimą, o scena tapo pati miestelio erdvė – sala, tiltas, vanduo ir Burbesio pakrantės.
Erika Žiulpienė
Kelias iki spektaklio prasidėjo gerokai anksčiau
„Eglė žalčių karalienė“ gimė ne vien premjeros vakarą. Iki rugsėjo 12-osios vyko ilgas kūrybinis procesas – repeticijos, susitikimai, bendri kūrybiniai ieškojimai ir teatro dirbtuvės.
Kūrybinį procesą papildė profesionalių scenos meno kūrėjų vedamos dirbtuvės ir konsultacijos. Aktorius, režisierius ir viešojo kalbėjimo specialistas Jonas Viršilas kūrybinėse dirbtuvėse „Kūnas, balsas ir scena“ kvietė dalyvius pažinti kūną ir balsą kaip svarbius sceninės raiškos įrankius.
Aktorinio meistriškumo dirbtuves vedė aktorė ir teatro pedagogė Eglė Agota Matulytė. Jos vyko pačiame repeticijų procese – dirbant su spektaklio dalyviais, konkrečiomis sceninėmis situacijomis, aktorine raiška ir tarpusavio veikimu scenoje.
Prie spektaklio kūrybinio proceso prisidėjo ir režisierė Airida Lementauskienė. Stebėdama repeticiją, ji dalijosi profesinėmis įžvalgomis, teikė režisūrinius patarimus ir padėjo ieškoti sprendimų, pritaikytų spektaklio erdvei bei bendruomenės žmonių kuriamiems vaidmenims.
Prie vizualinių spektaklio sprendimų prisidėjo menininkė kūrėja, pedagogė Asta Rimkienė, padėjusi kurti dekoracijas ir pritaikyti jas netradicinei teatro erdvei.
Profesionalių kūrėjų patirtis buvo tiesiogiai pritaikoma ruošiant spektaklį, todėl kūrybinės dirbtuvės ir konsultacijos tapo bendro kūrybinio proceso dalimi.
Tačiau svarbiausi viso kūrybinio proceso dalyviai buvo patys žmonės. Į spektaklio kūrimą įsitraukė apie 50 įvairaus amžiaus Nevarėnų bendruomenės žmonių, kurių daugumai teatras nėra profesinė veikla. Vieni ėmėsi pagrindinių vaidmenų, kiti kūrė Eglės tėviškės gyvenimą, žalčių pasaulį, šokio ir bendras scenas. Kiekvienas tapo svarbia bendro kūrinio dalimi.
Scena tapo erdve gamtoje
Spektaklio vieta pasirinkta neatsitiktinai. Nevarėnų miestelio centre esanti erdvė prie Burbesio upelio savo gamtine struktūra tapo svarbia kūrybinio sumanymo dalimi.
Sala virto Žilvino pasauliu, viena pakrantė su medinėmis skulptūromis – Eglės tėviške, kita, natūraliai medžių apsupta pakrantė – virsmo vieta, o krantus jungiantis tiltas sujungė skirtingus istorijos pasaulius. Tradicinę scenografiją pakeitė pati gamta – vanduo, medžiai, pakrantės ir vakaro šviesa.
Spektaklyje persipynė lietuvių mito motyvai, muzika, šokis ir bendruomeninio gyvenimo vaizdai. Eglės tėviškėje atgijo kasdieniai darbai – tinklų pynimas, skalbimas, žolynų rinkimas, šienavimas. Saloje kūrėsi paslaptingas Žilvino ir žalčių pasaulis, o spektaklio pabaigoje Eglės ir jos vaikų virsmas medžiais sugrąžino istoriją į gamtą.
Premjeros vakarą prie Burbesio upelio susirinkę žiūrovai tapo šios netradicinės teatro erdvės dalimi. Spektaklis prasidėjo dar šviesoje, o besileidžiant vakarui ir pamažu temstant, keitėsi ne tik aplinka, bet ir spektaklio atmosfera. Gamta tą vakarą buvo ne fonas, o gyva spektaklio dalis – vanduo, vakaro šviesa, medžiai ir jų apšvietimas papildė scenoje kuriamą istoriją.
Rugsėjo 12-osios vakarą žiūrovai išvydo daugybės repeticijų, susitikimų ir bendro darbo rezultatą. Tačiau šio kūrybinio proceso vertė slypi ne tik galutiniame spektaklyje. Jis subūrė skirtingus žmones bendrai veiklai, leido jiems išbandyti save, mokytis vieniems iš kitų ir kartu kurti.
Prie Burbesio upelio tą vakarą susitiko gamta, vietos istorija ir teatras. O svarbiausia – susitiko žmonės.
Spektaklio režisierė – Erika Žiulpienė.
Projektas finansuojamas Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, Lietuvos valstybės biudžeto ir Telšių rajono savivaldybės administracijos lėšomis.
Leave a Reply