Apie chirurgiją Regioninės Telšių ligoninės chirurgė Dovilė Korolkova svajojo nuo pirmojo medicinos studijų kurso, tačiau ilgą laiką nedrįso šios svajonės paversti tikslu. Abejones stiprino iš kolegų girdėta nuostata, kad chirurgija nėra moteriška specialybė. Šiandien gydytoja savo pasirinkimu neabejoja. Septynerius metus dirbdama Telšiuose, ji čia atrado ne tik profesinę komandą, bet ir namus.
Algirdas Dačkevičius
Svajonė, kurios nepavyko atsisakyti
Lemiamas postūmis pasirinkti chirurgiją D. Korolkovai buvo paprastas vaiko klausimas. Kartą Chirurgijos skyriaus gydytojo anūkas jos paklausė, ar ji taip pat taps chirurge, kaip jo senelis. Gydytojai paaiškinus, kad moterys šią specialybę renkasi rečiau, vaikas atsakė, jog jam nesvarbu, ar jį operuotų vyras, ar moteris.
Šis pokalbis gydytojai priminė esminį dalyką – pacientui svarbiausia ne gydytojo lytis, o jo kompetencija ir gebėjimas padėti. Todėl ji nusprendė pabandyti, net jei kelias nebuvo pats saugiausias. Šiandien D. Korolkova džiaugiasi pasirinkusi profesiją, apie kurią iš tiesų svajojo.
Chirurgija ją iki šiol traukia galimybe gana greitai pamatyti savo darbo rezultatą. Jai patinka pats operavimo procesas, komandinis darbas, kūrybiškumas ir nenuspėjamumas.
Net turint aiškų operacijos planą, neįmanoma numatyti visko, todėl chirurgui tenka greitai reaguoti, priimti sprendimus ir kartais ieškoti nestandartinių sprendimų. Būtent konkretus ir apčiuopiamas darbo rezultatas suteikia didelį profesinį pasitenkinimą.
Vis dėlto, gydytojos vertinimu, sunkiausia chirurgijoje ne pati operacija, o ryšio su žmogumi kūrimas. Ypač tada, kai pacientas yra išvargintas ligos, išsigandęs ar iš anksto nusiteikęs nepalankiai. Tokiais atvejais vien medicininių žinių nepakanka – reikia kantrybės, gebėjimo išklausyti, paaiškinti ir pelnyti pasitikėjimą. Operacinėje net sudėtinga problema dažnai turi sprendimo logiką, o bendraujant su žmogumi, vieno algoritmo nėra.
D. Korolkovos profesinis kelias prasidėjo Kaune, kur ji baigė medicinos studijas ir chirurgijos rezidentūrą. Internatūrą atliko Kėdainiuose, o profesinę veiklą pradėjo Jonavoje ir Kelmėje. Vėliau dirbo Kelmėje, Telšiuose ir Šilutėje. Skirtingos darbo vietos suteikė įvairiapusės patirties, leido pamatyti skirtingą darbo organizavimą ir dirbti su įvairiomis chirurgų komandomis.
Iš kiekvieno mokytojo ir kolegos gydytoja stengėsi pasiimti tai, kas naudinga. Vieni parodė, kaip dirbti, iš kitų buvo galima suprasti, kaip ji pati nenorėtų dirbti. Ypač vertingi jai buvo mokytojai, kurie nesistengė jos įsprausti į savo rėmus. Iki šiol ji prisimena rezidentūros vadovą profesorių Tadą Latkauską, iš kurio norėtų pasimokyti gyvenimo ir darbo balanso. Profesorius Tomas Vanagas jai yra žmogus, į kurį galima kreiptis sudėtingos kepenų ligos atveju, o iš kolegos Jono Žumbakio ji išmoko įvairių chirurginių sprendimų, ypač susiduriant su onkologinių ligų komplikacijomis.
Ilgainiui jos profesinė veikla vis labiau koncentravosi Telšiuose. Šiuo metu ji dirba tik čia ir sako, kad per tą laiką susiformavo kasdienė chirurginė praktika, komanda bei profesinė aplinka, kurioje jaučiasi savo vietoje.
Operacinėje planas gali pasikeisti per minutę
Kalbėdama apie regioninę ligoninę, D. Korolkova pabrėžia būtinybę atskirti specialisto kompetenciją nuo pačios gydymo įstaigos galimybių. Regioninės ligoninės specialistų kompetencija, jos vertinimu, gali nenusileisti didžiųjų centrų gydytojams, tačiau skiriasi įstaigų lygis, įranga, diagnostikos ir intervencinių procedūrų galimybės.
Regioninėje Telšių ligoninėje neatliekamos kai kurios sudėtingesnės tulžies latakų diagnostinės ir gydomosios procedūros, taip pat kasos ar kepenų onkologinės operacijos. Tačiau čia galima diagnozuoti paciento būklę, suteikti reikalingą pagalbą, gydyti komplikacijas ir palengvinti simptomus. Gydytojos manymu, regioninės ligoninės stiprybė nėra siekis bet kokia kaina atlikti viską. Svarbiau kokybiškai daryti tai, kam yra kompetencija ir galimybės, o prireikus, laiku atpažinti situaciją, kai būtina aukštesnio lygio centro pagalba.
Kasdieniame D. Korolkovos darbe telpa ambulatorinė, planinė ir skubioji chirurgija. Atliekamos nedidelės procedūros, šalinami odos ir poodžio dariniai, apgamai, operuojamos pilvo sienos išvaržos, tulžies pūslė. Tačiau visada išlieka nenuspėjama skubioji chirurgija – ūminis apendicitas, žarnyno nepraeinamumas, tuščiavidurių organų perforacijos ir kitos ūmios būklės.
Būtent ši įvairovė gydytojai yra viena iš priežasčių, kodėl chirurgija išlieka įdomi. Vieną dieną galima atlikti suplanuotą operaciją, o kitą – per kelias minutes priimti sprendimą visiškai netikėtoje situacijoje. Chirurgo darbo dieną galima suplanuoti tik iš dalies, nes net įprasta konsultacija gali baigtis skubios pagalbos poreikiu, o budėjimo metu gali tekti gydyti ūmią ligą ar traumą. Todėl svarbu mokėti planuoti, bet kartu būti pasirengusiam bet kada planą atidėti į šalį, jei pacientui pagalbos reikia čia ir dabar.
Neatsiejama tokio darbo dalis yra komanda. Gydytojos požiūriu, geras operacijos rezultatas visada yra visos komandos darbo rezultatas – nuo anesteziologo ir operacinės slaugytojų iki žmonių, kurie pacientu rūpinasi prieš operaciją ir po jos. Ilgai dirbant kartu, atsiranda pasitikėjimas ir net susikalbėjimas be žodžių, kai kartais pakanka žvilgsnio suprasti, ko reikia kolegai.
Dažniausiai D. Korolkova atlieka tulžies pūslės ir išvaržų operacijas, taip pat nedideles ambulatorines procedūras. Po daugelio planinių operacijų, priklausomai nuo procedūros ir paciento būklės, žmogus namo gali išvykti tą patį vakarą. Prieš išvykstant, suteikiamos rekomendacijos dėl žaizdų priežiūros, mitybos ir tolesnio elgesio. Gydytoja ragina, kilus klausimų ar nerimui, nedelsti kreiptis, nes pacientas neturėtų pasijusti paliktas vienas vos išėjęs iš ligoninės.
Per jos darbo metus chirurgija vis labiau pasislinko minimaliai invazinių metodų link. Kai tai saugu ir tinkama, operacijos atliekamos mažesniais pjūviais, laparoskopiškai. Tokiu būdu operuojama tulžies pūslė, apendiksas, kirkšnies ir diafragminės stemplės angos išvaržos, o kai kuriais skubios patologijos atvejais galima atlikti ir sudėtingesnes intervencijas.
Laparoskopijos privalumais gydytoja laiko mažesnį audinių traumavimą, greitesnį atsistatymą, geresnį operacinio lauko matomumą ir galimybę preciziškai pasiekti kai kurias sudėtingas anatomines vietas. Vis dėlto laparoskopija nėra savaiminis tikslas – svarbiausia konkrečiam pacientui pasirinkti saugiausią ir tinkamiausią metodą.
Už operacijos – žmogus
Operacijos pacientams vis dar kelia nemažai baimės. Dažniausiai nerimaujama dėl komplikacijų, skausmo, nejautros, o kartais ir dėl mirties. Nerimo stiprumas ne visada priklauso nuo operacijos sudėtingumo. Kai kuriuos žmones išgąsdina pats operacijų skaičius, kiti labiausiai bijo narkozės, o dalis pacientų, net atliekant nedidelę procedūrą, nori visiškai miegoti.
Su labai besijaudinančiu pacientu gydytoja pirmiausia stengiasi išsiaiškinti, ko jis konkrečiai bijo. Vienam nerimą kelia pati operacija, kitam – komplikacijos, skausmas ar nežinomybė. Baimę, jos įsitikinimu, labiausiai mažina aiškumas. Todėl pacientui svarbu suprantamai paaiškinti, kas jo laukia, kaip vyks operacija, ko galima tikėtis ir kokios yra rizikos. Gydytoja vengia nepagrįstų pažadų, nes gydytojas negali garantuoti konkrečios baigties. Kur kas svarbiau suteikti žmogui pasitikėjimo, kad juo bus tinkamai pasirūpinta.
Sunkiausios profesinės patirtys ne visada susijusios su techniškai sudėtingiausiomis operacijomis. Psichologiškai sunkiausia būna tuomet, kai prieš gydytoją yra mirštantis žmogus ir aišku, kad ligos eigos pakeisti nebegalima. Ypač sudėtingos situacijos susidaro susidūrus su pažengusia onkologine liga, kai sunkią realybę tenka priimti ir pacientui, ir jo artimiesiems.
Tokios patirtys gydytoją išmokė, kad mediko darbas nėra vien išgydyti ar operuoti. Kartais pagalba reiškia palengvinti žmogaus būklę, būti šalia, jautriai paaiškinti situaciją ir nepalikti paciento bei jo šeimos vienų su nežinomybe. Gydytojas ne visada gali žmogų išgelbėti, tačiau beveik visada gali jam padėti – ir ne visada ta pagalba yra operacija.
Tai primena ir nedidelė, bet gydytojai labai brangi istorija. Mažametė pacientė jai padovanojo nupieštą jūros arkliuką. Piešinį D. Korolkova parsinešė namo, ir jis ilgą laiką kabėjo ant šaldytuvo šalia sūnaus piešinių. Tokios dovanos jai atrodo ypatingos todėl, kad jose nėra formalumo – vaikas savaip parodo dėkingumą. Tokie momentai primena, kad pacientui svarbu ne tik tai, kas jam buvo padaryta, bet ir tai, kaip jis jautėsi šalia gydytojo.
Tarp didžiausių šiuolaikinės chirurgijos iššūkių D. Korolkova išskiria specialistų trūkumą. Regionuose chirurgui tenka būti ypač universaliam – gebėti spręsti įvairias situacijas nuo planinės chirurgijos iki ūmių būklių ar traumų. Tai suteikia daug patirties, bet kartu reikalauja didelės atsakomybės.
Technologijos ir moderni įranga, jos manymu, yra svarbios, tačiau ne mažiau svarbu, kas su jomis dirbs. Technologijos savaime specialistų trūkumo neišsprendžia – reikia žmonių, turinčių žinių, patirties ir noro dirbti ne tik didžiuosiuose centruose.
Galimybė chirurginę pagalbą gauti arčiau namų reiškia daugiau nei trumpesnę kelionę. Gydytoja vis dar sutinka žmonių, nustebusių, kiek skirtingų operacijų atliekama Regioninėje Telšių ligoninėje, o kai kuriuos stebina ir tai, kad jas atlieka moteris chirurgė. Tai rodo, kad stereotipai kartais keičiasi lėčiau nei pati medicina.
Telšiuose pacientams taip pat padeda bendradarbiavimas su didesniais centrais – operuoti atvyksta chirurgai iš Klaipėdos. Gydytojos įsitikinimu, jei konkrečią operaciją galima saugiai ir kokybiškai atlikti Telšiuose, žmogui neturėtų reikėti važiuoti į didmiestį vien todėl, kad ten ligoninė didesnė.
Regioninės medicinos ateitį ji sieja su glaudesniu ligoninių bendradarbiavimu ir jaunų specialistų pritraukimu. Naujos žinios, šiuolaikinis požiūris ir metodai skatina tobulėti visą komandą. Regioninėje Telšių ligoninėje D. Korolkova dirba jau septynerius metus ir čia mato ne tik savo profesinę vietą, bet ir namus.
Gydytoja taip pat ragina žmones nelaukti, kol sveikatos problema taps sunkiai ignoruojama. Sveika ir įvairi mityba, pakankamas judėjimas, darbo ir poilsio balansas bei dėmesys savo sveikatai gali padėti išvengti dalies problemų, tačiau ne mažiau svarbu laiku kreiptis pagalbos.
Ypač svarbu nedelsti pastebėjus galimo kraujavimo iš virškinamojo trakto požymius – vemiant krauju, pastebėjus juodas, deguto spalvos išmatas ar kraują išmatose, ypač jei kartu jaučiamas silpnumas, svaigsta galva ar blogėja bendra savijauta. Taip pat nereikėtų kelias dienas laukti, jei pilvo skausmas stiprus ar stiprėja. Uždelsta ūmi chirurginė liga gali progresuoti ir pareikalauti sudėtingesnio gydymo.
D. Korolkovai chirurgija – profesija, kurioje niekada iki galo nežinai, ką atneš kita diena. Joje netrūksta atsakomybės, įtampos ir sunkių sprendimų, tačiau kartu yra kūrybiškumo, smalsumo ir labai konkretaus džiaugsmo, kai gali žmogui padėti. Būtent iš tokių skirtingų patirčių, sprendimų, komandinio darbo ir žmogiškų akimirkų susideda chirurgo darbas – profesija, kurioje svarbiausia ne lytis, o kompetencija, atsakomybė ir gebėjimas būti šalia žmogaus.
Leave a Reply