Prieš tris dešimtmečius Telšių rajono Ubiškės girininkijos Laukstėnų miške gimusi vieta, skirta žmogui iš arčiau pažinti Lietuvos laukinius gyvūnus, šiandien pradeda naują savo gyvenimo etapą. „Žvėrinčius“ keitėsi kartu su laiku, tačiau jo pagrindinė idėja išliko – priartinti žmogų prie gamtos ir padėti ją geriau suprasti.
Algirdas Dačkevičius
Pirmasis atviras žvėrynas miške
Idėja įkurti „Žvėrinčių“ kilo tuomečiam Telšių miškų urėdijos medžioklės plotų jėgeriui Petrui Dabrišiui. Nuo Prienų kilęs profesionalus medžiotojas buvo nemažai gyvenęs Sibiro taigoje, Altajuje, todėl laukinę gamtą pažinojo ne iš knygų. Jo sumanymą palaikė Telšių miškų urėdas Bronislavas Banys ir kiti miškininkai. Taip Ubiškės girininkijos Laukstėnų miške prasidėjo istorija, trunkanti jau trisdešimt metų.
Pirmieji „Žvėrinčiaus“ gyventojai buvo dvi poros danielių, atkeliavusių iš Panevėžio miškų urėdijos. Jiems įrengtas 14,7 hektaro aptvaras. Netrukus šalia apsigyveno trys šernai, o atskirame 2,4 hektaro aptvare – vilkė, vėliau atsivedusi penkis vilkiukus. Gyventojų daugėjo: iš Estijos atkeliavo rudasis lokys Timofėjus, vėliau pavadintas Timu, iš Švedijos – lūšys, atsirado muflonų, stirnų, tauriųjų elnių, tarpanas. Iš Vokietijos buvo atvežti didieji apuokai. Vėliau „Žvėrinčiaus“ istorijoje prasidėjo stumbrų etapas.
Šiandien čia gyvena devyni stumbrai, keturi taurieji elniai, tarpanas ir žemaitukų veislės kumelaitė, 32 danieliai, 22 muflonai, trys lūšys, šeši didieji apuokai ir trys pilkieji kiškiai.
Pirmaisiais metais lankytojų netrūko. Tai buvo bene pirmas nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įkurtas lankytojams atviras žvėrynas. Tuo metu tokių vietų buvo nedaug – be „Žvėrinčiaus“, žmonės galėjo lankyti Kauno zoologijos sodą, Pašilių stumbryną ir dar keletą panašių vietų. Vėliau, atsiradus daugiau žvėrynų ir mažėjant čia laikomų gyvūnų įvairovei, lankytojų sumažėjo. COVID-19 pandemijos metu jų srautas buvo gerokai išaugęs, tačiau vėliau vėl traukėsi.
Timas, Jadzė ir nykstanti gyventojų įvairovė
Tarp įsimintiniausių „Žvėrinčiaus“ gyventojų lankytojai iki šiol prisimena šernę Jadzę ir rudąjį lokį Timofėjų, vėliau vadintą Timu. Jų čia nebėra. Timas, į „Žvėrinčių“ patekęs jau nebejaunas, nugaišo nuo senatvės. Miškininkai gali parodyti jo poilsio vietą, pažymėtą lentele su lokio atvaizdu. Pasak VMU Telšių regioninio padalinio vadovo Romualdo Zebčiuko, svarstoma šią vietą ateityje įamžinti ir nedidele meškos skulptūrėle.
Šernų laikyti nebegalima dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės, o vilkų – dėl „Žvėrinčiaus“ neturimo zoologijos sodo statuso. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, įsigaliojo griežtesni saugomų ir retų rūšių laikymo reikalavimai. Anksčiau išduoti leidimai konkretiems gyvūnams nebuvo panaikinami, tačiau naujiems individams juos galima gauti tik zoologijos sodo statusą turinčioje įstaigoje. Todėl „Žvėrinčius“ neteko galimybės laikyti vilkus ir rudąjį lokį, o ateityje čia gali nebelikti ir lūšių bei didžiųjų apuokų.
Tačiau miškininkai į šiuos pokyčius žvelgia suprasdami jų tikslą – užtikrinti nelaisvėje laikomų gyvūnų gerovę. Be to, „Žvėrinčius“ turi kuo nustebinti ir dabar. Čia galima pamatyti stumbrus, danielius, muflonus, tauriuosius elnius, tarpaną, lūšis, apuokus ir pilkuosius kiškius.
Per savo istoriją „Žvėrinčius“ buvo ne tik gyvūnų ekspozicija. Čia vykdytos ir retų rūšių veisimo programos. Pagal 2010 metais Vilniaus universiteto Ekologijos instituto Gamtos tyrimų centro parengtą lūšių ir apuokų veisimo nelaisvėje programą, VšĮ Gamtos paveldo fondas, Telšių miškų urėdija ir dar trys veislynai laimėjo Aplinkos ministerijos paskelbtą tarptautinį konkursą. 2011-2013 metais „Žvėrinčiuje“ ir kituose veislynuose išveista ir į laisvę paleista 20 lūšių bei 38 didžiųjų apuokų jaunikliai. Projektui pasibaigus, gimė dar 11 apuokų jauniklių.
2017 metais, įgyvendinant Aplinkos ministerijos inicijuotą Stumbrų apsaugos planą, „Žvėrinčiuje“ įrengti du nauji, bendro 54 hektarų ploto aptvarai. Į juos iš Pašilių stumbryno atvežti penki stumbrai. Tikslas buvo laikinai apgyvendinti ūkininkų pasėliams žalą darančius gyvūnus, kol Dzūkijos nacionaliniame parke bus įrengti nauji aptvarai. Šiandien „Žvėrinčiuje“ gyvena devyni suaugę stumbrai.
Nuo žvėryno – į gamtos ir poilsio erdvę
Šiandien „Žvėrinčiaus“ ateitis siejama ne su kuo didesne gyvūnų rūšių įvairove, o su žmogaus ir gamtos pažinimu. Miškininkai siekia, kad ši vieta taptų poilsio ir edukacijų erdve, kurioje lankytojas galėtų pabūti gamtoje, atkurti prarastą ryšį su ja ir geriau suprasti savo atsakomybę.
Tam jau kuriamos naujos galimybės. Atnaujinamos nuo ilgo naudojimo susidėvėjusios įrangos dalys, šiemet šalia automobilių stovėjimo aikštelės įrengta stovyklavietė. Čia galima pasistatyti palapinę, apsinakvoti, susikurti laužą ar pasinaudoti kepsninėmis. Šalia brandžiame miške įrengtas maždaug pusantro kilometro pažintinis takas. Šioje teritorijoje ūkinė veikla nevykdoma – miškui leidžiama natūraliai keistis. Per užvirtusius medžius prapjaunami tik praėjimai. Čia formuosis sengirė, todėl lankytojai galės stebėti, kaip atrodo žmogaus rankų mažai liečiamas miškas.
„Žvėrinčiuje“ atsirado ir inkilų alėja. Joje eksponuojami ne tik paukščiams skirti inkilai, bet ir būstai šikšnosparniams, miegapelėms, kamanėms bei kitiems vabzdžiams. Stenduose pasakojama apie jų atsiradimo istoriją, gamybos būdus ir reikalingas priemones. Tikimasi, kad ši erdvė taps naudinga edukacijai ir padės geriau suprasti, jog žmogus gali prisidėti prie mažųjų gamtos gyventojų išlikimo.
„Žvėrinčiaus“ kasdienybę šiandien prižiūri trys stumbrininkai, jiems padeda Ubiškės girininkijos girininkas ir specialistai. Gyvūnų priežiūra reikalauja nuolatinio dėmesio: aptvarus būtina kasdien patikrinti, gyvūnus pašerti, išvalyti voljerus, prižiūrėti aplinką ir remontuoti įrangą. Kiekvienai rūšiai nustatytas atskiras racionas. Plėšrūnams reikia mėsos, o stumbrams, elniams, danieliams, muflonams ir tarpanui – šieno, grūdų bei šakniavaisių.
Vaikštant po „Žvėrinčių“ su VMU Telšių regioninio padalinio vadovu Romualdu Zebčiuku ir vyriausiuoju miškininku Audriumi Piniku jaučiama, kad šios vietos tikslas nėra vien parodyti gyvūnus. Jiems svarbu, kad žmogus čia galėtų pailsėti, pasidžiaugti gamta ir jos gyventojais, tačiau kartu suprastų, kad miško negalima niokoti ir šiukšlinti. Abu miškininkai mato ir tolesnę „Žvėrinčiaus“ perspektyvą – vieta turėtų tapti dar patrauklesnė, papildyta estetiškais, apie mišką ir jo gyventojus pasakojančiais dekoratyviais ženklais.
Per trisdešimt metų „Žvėrinčius“ pasikeitė. Iš jėgerio Petro Dabrišiaus sumanymo jis tapo vieta, kur susitinka žmogus, laukiniai gyvūnai ir miškas. Gyvūnų rūšių čia mažiau nei anksčiau, tačiau atsirado nauja kryptis – ne tik rodyti gamtą, bet ir mokyti joje būti. Galbūt tai ir yra geriausia dovana „Žvėrinčiui“ trisdešimtojo gimtadienio proga: ne grįžti į praeitį, o toliau augti kartu su mišku.
Leave a Reply