1654-1660 ir 1708-1711 metų karai, maro epidemijos bei badmečiai buvo pragaištingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimui, o žmonėms teko išgyventi siaubingas negandas. Straipsnyje atskleidžiami minėtų laikotarpių fragmentai, susiję su dabartine Telšių rajono teritorija, Žemaitija.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 69-71)
Mykolo Brenšteino informacija
Negandas Telšiuose šiek tiek aprašė Mykolas Eustachijus Brenšteinas savo veikale „Telšiai. Miesto ir seniūnijos istorija“.
M.E.Brenšteinas paminėjo generolų Tamošiaus Osteckio ir Petro Sviderskio sudarytą 1661 metų rugpjūčio 24 dieną dokumentą, išduotą Telšių bajorijai. Jos prašymu generolai aplankė Telšių paviete (valsčiuje) 16 kaimų. Rašoma, kad pradedant 1656 metų pavasariu penkerius metus Magnuso De la Gardžio armijos savo žygiais niokojo pavietą dėl senos nuoskaudos, kad anksčiau buvo išvyti. Ištisi kaimai buvo nusiaubtai, namai ir kiti pastatai sudeginti arba išardyti „palapinėms“, laukai liko neapdirbti, tušti. Gyventojai išmirė nuo bado ar maro, kiti mūšiuose, kaip, pavyzdžiui, Kurše prie Alšvango ar prie Skuodo žuvo, o „nemaža gaspadorių ir jaunų vyrų bei moterų į nelaisvę švedas paėmė“. Likusieji išbėgiojo slėptis į miškus. Tačiau kraštas nukentėjo ir nuo saviškių kareivių bei visuotinės mobilizacijos.
Mykolas Eustachijus Brenšteinas rašė, kad Telšių krašto žmonės – bajorai ir valstiečiai – energingai dalyvavo sukilime prieš švedus. Anot autoriaus, pačiuose Telšiuose gyventojai, vadovaujami kunigo, sunaikino švedų įgulą.
Mykolas Eustachijus Brenšteinas rėmėsi ir Lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus trilogija, kurios herojus Andrius Kimicicas ties Varniais išžudė švedų pėstininkus, o ties pačiais Telšiais susikovė su švedų pulkininkų Normano ir Hudenskjoldo daliniais.
Mykolas Eustachijus Brenšteinas rašė, kad XVIII amžiaus maro epidemija Telšiuose truko iki 1710 metų ir išnaikino daugiau nei pusę miesto gyventojų. O 1711 metais tas likutis, kurio maras pasigailėjo, buvo švedų išžudytas ant sudeginto miesto griuvėsių.
Patumšių dvaro inventorius
Deja, kaip minėta, nedaug likę dokumentų, kurie tiesiogiai aprašytų XVII ir XVIII amžių karų, maro, bado laikmečius. 1708-1711 metų badas ir maras buvo tokie siaubingi, kad net po keliasdešimties metų Lietuvoje dar buvo likę tuščių ir menkai apgyvendintų kaimų, ką matome iš 1738 metų Telšių seniūnijos inventoriaus. Tačiau dar klaikesnis vaizdas atsiskleidžia kito karališkojo dvaro – Patumšių – 1738 metų inventoriuje.
Patumšiai – kaimas Telšių rajono rytuose, Upynos seniūnijoje, šalia Gaulėnų. Juose ir būta Patumšių dvaro centro. Nuo 1498 metų minimas Patumšių valsčius.
Patumšių dvarui priklausė kai kurie Telšių rajono Upynos, Luokės, Kelmės rajono Užvenčio seniūnijų kaimai. 1738 metų dvaro inventorių surašė jo administratorius Kazimieras Dambrauskis.
Pačiame Patumšių kaime buvo du dūmai, iš kurių viename įsikūręs naujakurys. Gaulėnuose gyveno vieno valstiečio šeima, o ir ta pati buvo Mykolo Gorskio pavaldinė. Čia dar žemę dirbo Andrius Širvis – tas pats, kuris įrašytas ir Patumšiuose. Gaulėnuose vienu ištuštėjusiu sklypu naudojosi du valstiečiai.
Moluvėnuose buvo įsikūręs naujakurys. Domeikių kaime vėlgi gyveno naujakurys ir našlė.
Spukaičiuose, už Viekšnalių, žemės sklypą valdė galbūt tik vienas senbuvis valstietis, be jo, žeme dar naudojosi Kražių vienuolėms pavaldūs valstiečiai ir bajoras, bet šis tik lanka.
Inventoriuje rašoma, kad Žilakių kaimas tuščias, lanka čia naudojosi bajoras Putramentas iš kito kaimo, greičiausiai Vertelių, nes čia nuo senų laikų gyveno bajorų Putramentų giminė.
Maudžiorų kaimas, esantis nuo Gaulėnų link Užvenčio, taipogi buvo tuščias.
Patumšalių (ne Patumšių) kaimas, dabar esantis Viešvėnų seniūnijoje, vėlgi buvo tuščias. Kaimo žemėmis naudojosi keturi kitų kaimų bajorai.
Barvydžių kaimas tarp Luokės ir Viekšnalių buvo tuščias. Kaime žemės sklypu naudojosi kito kaimo bajoras. Tuščias buvo ir Žaduvėnų kaimas šalia Barvydžių. Žaduvėnuose žeme vėlgi naudojosi du bajorai ir vienas luokiškis.
Gelsodės kaimas inventoriuje įvardintas kaip tuščias. Bet jame žeme naudojosi vienas bajoras.
Inventoriuje įrašyti tušti Šlovių, Leinartiškės užusieniai, vėliau tapę atskirais kaimas. Tušti buvo ir Jankaitiškės bei Medargiškės užusieniai.
Matome, kad net praėjus 27 metams po 1718-1711 metų karo, bado ir maro, visi Patumšių dvaro kaimai buvo beveik tušti. O jei kur ir gyveno viena kita šeima, tai tik naujakurių.
Kad nuo 1700-1711 metų karo, 1708-1711 metų maro ir bado liko daugybė visiškai tuščių kaimų, rodo įvairūs Lietuvos dvaro inventoriai. Net ir po 30 metų kai kurie kaimai, ypač karališkieji, tebebuvo tušti. Bažnytiniai ir privatūs dvarai stengėsi pritraukti naujakurių. Prasidėjo didesnio masto imigracija į Lietuvą. Literatūroje užsimenama, kad vieni dvarininkai vyko pirktis baudžiauninkų į Baltarusiją, kiti juos, bežemius, prisiviliojo siūlydami sodybas. Šis imigracijos reiškinys nėra plačiau ištyrinėtas. Bažnyčių metrikų knygose galima pastebėti tokį reiškinį: nuo XVIIII amžiaus pradėjo stipriai gausėti įrašų su nelietuviškomis pavardėmis, ypač lenkiškomis ir baltarusiškomis, net vokiškomis.
Kražių jėzuitų kolegijos kronika. XVII amžiaus vidurys
2015 metais išleista knyga „Kražių jėzuitų kolegijos istorijos šaltiniai ir metiniai laiškai“. Ši knyga – tai tarsi Kražių kolegijos 1611-1710 metų metraštis. Jame atsispindi ne tik kolegijos, jėzuitų veikla, bet ir krašto įvykiai.
Pateikiame iš minėtos knygos citatas, atspindinčias XVII-XVIII amžių negandas.
1655 METAI. Dėl karų su Švedija ir Maskva kolegijoje asmenų gyveno mažiau nei įprasta, kadangi dauguma ieškojo saugesnio prieglobsčio. Daug nepatogumų ir nuostolių patirta dėl plėšimų. Dėl to kolegijos rektorius vyko prašyti pagalbos pas Švedijos karaliaus vietininką Rygoje Bengtą Skytte. Bažnyčios lobynas nuo pat karo pradžios buvo išvežtas ir saugotas pas vieną bajorą Mazovijoje; dalis jo – su šv. Marino kūnu bei šv. Julijonos galva – buvo perkelta į Lomžos jėzuitų kolegiją.
1656 METAI. Gegužės viduryje bajorai ir valstiečiai pradėjo sėkmingai kratytis švedų jungo; galiausiai tai pavyko. Vis dėlto švedams valdant kolegija patyrė didelių nuostolių, vertinamų 70000 auksinų suma. Į nuostolius įskaičiuoti ir trys sudeginti kolegijai priklausę kaimai. Išbarstytas (laiku spėjus paimti dvi žymesnes kaulų daleles) šv. Marino kūnas, o šv. Julijonos galva sudaužyta lazdomis ir išmėtyta; sunaikinti ir neeilinio darbo relikvijoriai, 1655 metais atvežti į Lomžą. T. (tėvas) Adomas Alchimavičius ir t. (tėvas) Valerijonas Ščipkovskis švedų suimti Pašiaušėje ir išvežti į Rygą; sugrąžinti tik po 8 mėnesių, Kuršo kunigaikščiui (Jokūbui Ketleriui) užtarus ir apsikeičiant belaisviais.
1657 METAI. Gruodžio mėnesį už kolegijos ribų mirė t. Martynas Tilheimas, pačioje kolegijoje maru mirė t. Kristupas Simonavičius ir br. (brolis) Mikalojus Gurbilavičius.
1658 METAI. Dangus Kražiams šiemet palankesnis nei aplinkiniams kaimams. Vieną iš kolegijos dvarų – Gediminus (?) – užklupo maras.
Vieną kolegijos kaimą aplankė maras; tėvai jėzuitai dvasiškai patarnavo ir savo valdiniams, ir kitiems ligoniams. Mokykla uždaryta ne tiek dėl maro grėsmės, kiek dėl jaunuolių tėvų baimės, tačiau, marui aplenkus Kražius, mokiniai vėl greitai susirinko.
1659 METAI. Metai grėsmingi dėl šalia esančios švedų kariuomenės. Priešui atsidūrus už 3 mylių nuo Kražių, į Prūsiją perkeltas filosofijos kursas, o išsigandę tėvai, ieškodami saugesnės vietos, išsivažinėjo kas kur. Kai kuriuos priglaudė ir savo valdose išlaikė, kol praėjus baimei ir pavojui, galėjo grįžti į kolegiją. Švedai niokoja kolegijos valdas. Geležimi ir ugnimi nusiaubtos Židikų, Ketūnų ir Šerkšnėnų apylinkės, nes kolegijos valdiniai su bajorais buvo susimokę veikti prieš švedus. Šie sudegino ir labai gražią (Židikų?) bažnyčią.
1660 METAI. Rugpjūtį, sudarius taiką su švedais, grįžo 30 jėzuitams priklausančių apylinkių gyventojų, išvežtų kariauti į Daniją – visi sveiki ir gyvi.
1662 METAI. Kariuomenės konfederacija (Saviškiai. Aut. pastaba) reikalavo kontribucijos; jos negavusi, apiplėšė kolegijos valdinius ir padarė per 10000 auksinų nuostolio turtu bei pinigais; kolegija neteko ir nuskurdintų valdinių mokesčių bei darbo.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply