Turbūt nerasi Lietuvoje žmogaus, besidominčio istorija, kuris nebūtų girdėjęs apie brolius Žadeikius: Povilą — nepriklausomybės kovų savanorį, pulkininką leitenantą, vėliau — diplomatą, Lietuvos konsulą, ir Pranciškų — garbės kanauninką, Skuodo dekaną, rašytoją, vertėją, 1918 metais įkūrusį vieną pirmųjų Lietuvoje — Skuodo gimnaziją. 2013 metais pakartotinai išleista Pranciškaus Žadeikio knyga „Didžiojo karo užrašai“, kurioje pateikiami autentiški pasakojimai apie Pirmąjį pasaulinį karą, jo žiaurumus, skaudžias atokaus provincijos miestelio žmonių patirtis, kovas su bermontininkais ir bolševikais, kelią į Lietuvos nepriklausomybę. Sovietmečiu šis kūrinys buvo išimamas iš bibliotekų fondų, naikinamas. Bet mažai kam žinoma, kad broliai Žadeikiai gimę netoli Varnių, Pareškečio kaime. Būtent apie jų giminę pasakojama 1998 m. rašytame Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos moksleivio HERMINEHILDO RUPŠIO rašinyje.
Vlada Vengrienė
„Ten, kur Varnių-Žarėnų kelią perbėga vingiuota Rešketa, prasideda begaliniai pušynai, pamarginti beržais, drebulėmis ir kitais lapuočiais. Tarp tų pušynėlių ir ąžuolynų — nedidelės jaukios erčios, viena kita išlikusi sodyba. Tai Pareškečio kaimas. Veltui ieškotum čia kokios didesnės gyvenvietės — jos gal niekada ir nebuvo? Sodybos išsislapsčiusios vešliuose miškuose. Kuriuo keliuku bepasuktum iš plento, anksčiau ar vėliau jis atves į kokį buvusį ar (o stebukle!) tebesantį gyvenimą. Pasukęs į kairę nuo didžiojo kelio pro neseną miško kirtimą, atsidursi toje vietoje, kur kadaise buvo Žadeikių sodyba. Dabar čia — tik nedidelė miško kiaurymė, prisagstyta medžių ir krūmų, ir nedaug kas bežino, kas buvo tie Žadeikiai, kokie jų likimai, kokį atminimą jie paliko žmonėse. Aš noriu papasakoti apie juos. Ne tik todėl, kad mano senelė, tėčio mama, buvo Žadeikytė (gaila, jos gyvos nebeteko matyti ne tik man, bet ir tėčiui — ji mirė gimdydama). Apie brolius Žadeikius, kilusius iš mažo Pareškečio kaimelio, verta išgirsti ir kitiems, nes jų keliai — gyvas pavyzdys, kaip reikia siekti užsibrėžto tikslo, tarnauti savo kraštui, nepaisant jokių aukų ir vargo.
1836 m. gimė Juozapas Žadeikis, davęs pradžią giminei. Šeimoje augo keturi broliai: Pranciškus, Jonas, Povilas ir Apolinaras. Vienas po kito užaugę, jie paliko Parešketį ir, kiekvienas pagal savo sugebėjimus ir galimybes, išsikovojo vietą gyvenime.
Vyriausiasis Pranciškus, gimęs 1869 m., mokėsi Palangos progimnazijoje, Mintaujos gimnazijoje, Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, 1893 m. įšventintas į kunigus. Buvo paskirtas į Kamajus, vėliau kunigavo Panevėžiuke, Pašušvyje. Labai susigyveno su pašušviškiais, bet 1914 m., tuoj po Kalėdų, išsikėlė į Skuodą, kur buvo dekanas ir bažnyčios klebonas. Svarbiausias kun. Pranciškaus uždavinys, anot jo paties, buvo „apšviesti žmones tikėjimo tiesose“. Stengėsi būti parapijiečių patarėjas kiekvienoje gyvenimo srityje, todėl savo durų niekuomet neužrakindavo, į jį galėjai kreiptis bet kuriuo paros metu. Nuoširdžiai mylėjo tuos, kurie buvo darbštūs, ypač savo gimtosios žemės patriotus. Visur, kur jam teko gyventi, aktyviai dalyvavo švietimo programose, steigė mokyklas, savišvietos ratelius. Vokiečių okupacijos metais rinko karinį režimą demaskuojančią medžiagą, kurią vėliau panaudojo 2 dalių dokumentinėje kronikoje. Joje išryškėja kun. Pranciškaus rūpinimasis lietuvių tautos nepriklausomybe, lietuvių tautiškumu. Iš graikų kalbos vertė Homero „Iliadą“. Padėjo organizuoti Apuolės piliakalnio kasinėjimus. Mirė Skuode 1933 m. spalio 7 d. Jo vardu pavadinta viena iš Skuodo gimnazijų.
Brolis Jonas, gimęs 1884 m., karinę tarnybą atliko Mandžiūrijos kalnuose, Vladivostoko krašte. Grįžęs į Lietuvą, ramaus gyvenimo nedaug tepamatė: kilo Pirmasis pasaulinis karas, mobilizuotas išvyko į Kauną, paskirtas į Dono pėstininkų pulką. Šio pulko likimas buvo gana dramatiškas: jam teko didžiausias vokiečių smūgis, nes žygiavo į Vokietijos gilumą per Prūsijos žemes, o kareiviai buvo menkai teapmokyti. Jau 1914 m. rudenį dauguma žuvo ar pateko į nelaisvę. Jonas irgi tapo belaisviu netoli Malviškių sodžiaus, šalia Gumbinės. Išvaduotas pateko į Maskvą, į sužeistųjų ligoninę. Pagijęs grįžo į Lietuvą, į Pašušvį, jam pavyko įstoti į mokytojų kursus Vilniuje, bet, vokiečiams užėmus Vilnių, spruko į Skuodą, pas brolį Pranciškų. Norėjo gauti mokytojo darbą, bet pirma turėjo baigti vokiečių įsteigtus, griežtumu garsėjusius kursus Kaune. 1917 m. tapo mokytoju Plateliuose, o 1919 m., atsidarius Dotnuvoje Ūkės mokyklai, perėjo ten. Po kurio laiko tapo girininku netoli gimtųjų vietų. Kilus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Vakarus, įsikūrė JAV, Vašingtono priemiestyje nugyveno visą likusį savo gyvenimą.
Jauniausias iš brolių, Povilas, gimęs 1887 m., kaip ir Pranciškus, mokėsi Palangoje, Mintaujoje. Peterburgo universitete studijavo chemiją. Atlikęs karinę tarnybą, dirbo Muito departamente. Pirmojo pasaulinio karo metu mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, pateko į Gvardijos Keksholmo pulką. Vėliau ir jam teko eiti į mūšių laukus: iš pradžių ties Kaunu, paskui prie Šiaulių, kur dalyvavo mūšiuose ties Rėkyvos ežeru. Rusams pasitraukus už Dauguvos, atsidūrė Padauguvyje. Vėliau, baigęs radiotelegrafistų kursus, tarnavo radijo ryšio viršininku Serpuchove. Kilus revoliucijai ir įsigalėjus bolševikams, nuginklavo savo stotį ir pasitraukė iš kariuomenės. Iki 1918 m. pabaigos dirbo Lietuvos Tarybos repatriacijos komiteto sekretorium Petrograde. Kilus kivirčams tarp bolševikų ir vokiečių, bolševikai areštavo Komiteto narius, ir Povilas pateko į kalėjimą. Kalėjo su trimis aukštos kilmės rusais ir matė, kaip juos išvedė sušaudyti. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Kaune organizavo elektrotechnikos batalioną. Nuo 1919 m. rugpjūčio 21 d. laikinai dirbo Krašto apsaugos ministru M.Sleževičiaus Ministrų kabinete. 1920-1921 m. — Lietuvos misijos narys ir karinis įgaliotinis JAV (atstovybė Niujorke).
Nelengvas laikotarpis tada buvo jaunai Lietuvos valstybei, nelengva ir jos diplomatams. Bet kiek patriotizmo, kiek valios ir ryžto Povilo Žadeikio žodžiuose (cituoju iš 1921 m. Niujorke išleistos jo knygelės „Su Lietuva ar prie Lenkijos?“): „Lietuvoje esame mes gimę, Lietuvoje gyveno mūsų tėvų tėvai. Ten mūsų svajonės, ten mūsų dainos, ten mūsų vargeliai ir mūsų džiaugsmai. Dabar ten kovojama už laisvę, už gerovę, už Nepriklausomybę. Atgimusi lietuvių tauta pareikalavo sau politinės nepriklausomybės ir, kai jos nenorėjo duoti kaimynai, tai ginklu pasiėmė ir turi ją, nežiūrint į dantų griežimą mūsų senų pavergėjų. Jau treti metai, kai turime savo neprigulmingą respubliką <…>. Grįžimo prie netolimos liūdnos praeities nėra ir nebus. Jei mūsų kaimynai: rusai, lenkai, vokiečiai — norėtų gudrumu ar prievarta mums savo globą užmesti, mūsų atsakymas vienas: šalin svetima valdžia! Gana svetimšalių jungo! Lietuvos liaudis nori ir parodė, kad gali ir pati valdytis! Lietuvos nepriklausomybė — mūsų keliavedė žvaigždė. Jos laikysimės!“ Vėliau Povilas grįžo į Europą — buvo Lietuvos karinės misijos narys Prancūzijoje, turėjo majoro laipsnį. 1923 m. išvyko už Atlanto — ten iki 1928 m. buvo Lietuvos konsulas Čikagoje, po to, iki 1935 m., dirbo Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke. Čia jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis. Nuo 1935 m. iki mirties — Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone.
Kai tragiškais Lietuvai 1940-aisiais okupacinė valdžia nutarė atleisti iš pareigų ir Lietuvos pasiuntinį Niujorke, atimti iš jo Lietuvos pilietybę, uždrausti jam grįžti į Lietuvą ir konfiskuoti visą jo turtą, P.Žadeikis atsiuntė J.Paleckio vyriausybei protesto telegramą: „Liepos 14 ir 15 d. rinkimai, įvykę milžiniškos svetimos kariuomenės okupacijoje, svetimai rankai diriguojant, yra tautos valios falsifikacija, yra priešingi konstitucijai. Neteisėtas nutarimas įjungti Lietuvą Sovietų Sąjungon yra uzurpacija lietuvių tautos suverenumo, prieš ką protestuoju pareikšdamas, kad tokiais rinkimais sudaryto seimo aktai neturi privalomos reikšmės.“
Povilas buvo vedęs Amerikos lietuvaitę ir turėįo dukrą Mirgą. Į gyvenimo pabaigą jam buvo reikalinga pagalba, nes turėjo silpną širdį ir sirgo Parkinsono liga. Be to, pasiuntinybėje buvo daug darbo. Čia jam labai padėjo sūnėnas Stasys (mano senelės brolis). Mirė P.Žadeikis 1957 m. gegužės 11 d. Vašingtone. Jam mirus, žmona ir dukra privalėjo išsikelti iš pasiuntinybės ir gyveno vasarnamyje netoli Vašingtono. Ambasadoriaus našlė gavo mažytę pensiją, kurios vos pakako vasarnamiui apšildyti. Netrukus ir ji mirė, dukra mirė 1981 m.
Dar vienas brolis, Apolinaras, buvo gimęs 1881 m. Atlikęs karo prievolę inžineriniame batalione, 1914 m. mobilizuotas, pateko į 10 armijos radiotelegrafo stotį. Kilus Rusijos revoliucijai, grįžo namo, bet Dvinske pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Išsilaisvinęs grįžo į Parešketį, kur tėvas buvo palikęs jam ūkį, ir ėmėsi ūkininkauti. Tikėjo ilgai ir laimingai gyvensiąs su šeimyna, bet dar tais pačiais 1918 m. mirė nuo tada siautusio gripo, palikdamas jauną žmoną ir porą kūdikių: dukterį Valeriją (mano senelę) ir sūnų Stanislovą, kuris gimė jau po tėvo mirties. Apolinaro žmona Aleksandra (mergautinė pavardė Lesčiauskaitė) po vyro mirties ėmėsi ūkininkauti, kol užaugs vaikai. Taip ji vargo apie 6 metus, vėliau antrąkart ištekėjo, ūkį paliko dukrai Valei, pati įsikūrė netoliese. Stasys vis savęs gailėjosi, kad nematė tėvo, jautėsi mamos išduotas. Nors patėvis jam buvo geras, Stasys jo nepripažino, besimokydamas neprašė iš tėvų jokios paramos. Parvažiavęs atostogų, visada apsistodavo pas seserį, o mamos tik aplankyti nueidavo. Vėliau, bėgdamas nuo sovietinės okupacijos, pasitraukė į Vokietiją, po karo baigė teisę Hamburgo universitete. Po to išvyko už Atlanto, apsistojo pas dėdę Povilą Vašingtone. Jis buvo ir dėdės sekretorius, ir vairuotojas, ir netgi visos šeimos globėjas.
Darbo Lietuvos pasiuntinybėje buvo labai daug. P.Žadeikis iš JAV Vidaus reikalų ministerijos gaudavo menkutę algą, o kitiems darbuotojams jokios lėšos nebuvo skiriamos. Jei prakiurdavo stogas ar reikėdavo kitokio remonto, inspektorius apžiūrėjęs dažniausiai pasakydavo, kad nieko nereikia taisyti. Taip pasiuntinybė griuvo, pelijo kilimai, nuplyšo šilkiniai sienų apmušalai svetainėje. Nors Amerikos valdžia oficialiai nepripažino Lietuvos okupacijos, tačiau visų okupuotų valstybių diplomatais mažai rūpinosi (tokia buvo Stasio Žadeikio žmonos nuomonė). Daugiausia padėdavo pasiuntinybėms žurnalistai, rašydami apie tikrąją padėtį. Stasys ilgus metus dalyvavo VLIK-o veikloje kaip ūkininkų partijos atstovas. 1959 m. vedė Stasę Kerpytę, turėjo dvi dukras: Indrę ir Neringą. Mirė 1993 m. sausio 31 d. Čikagoje. Žmona parvežė į Lietuvą urną su jo pelenais, kuriuos išbarstė ant senelių Žadeikių kapo Varnių kapinėse.
Atskiro skyriaus Žadeikių giminės istorijoje nusipelno Stasė Kerpytė-Žadeikienė. Jos tėvas Petras Kerpė — žemaitis iš Veiviržėnų — buvo advokatas, mirė 1943 m. Štuthofo konclageryje (apie jį rašo kun. Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“). Daugelis S.Žadeikienės giminaičių — Sibiro tremtiniai. 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, ši senyvo amžiaus moteris, gyvenanti iš pensijos, nutarė konkrečiais darbais padėti savo Tėvynei. Ji globojo 4 neturtingus Varnių žemės ūkio mokyklos moksleivius — rėmė juos materialiai, vienai mergaitei padėjo net vestuves surengti, rašė jiems laiškus, mokė gero elgesio, užuojautos. Padėjo ir mokyklai. Visa tai darė nesigarsindama, tyliai, nelaukdama pagyrų. Lygiai taip incognito dalyvavo ir iškilmėse Skuode, kai gimnazijai buvo teikiamas kan. Pranciškaus Žadeikio vardas. O ant Žadeikių giminės kapo Varnių kapinėse, šalia vyro, yra maža, kukli juodo marmuro plokštelė su jos vardu, pavarde — mirusi ji tyliai prisiglaus greta, tuo pagerbdama vyro tėviškę, jo giminę, gimtąją žemę (prieš keletą metų dukra Neringa parvežė į Varnius urną su Mamos pelenais — V.V.).
Apžvelgę, galima sakyti, vienos šeimos istoriją, matome, koks didelis buvo jų patriotiškumas. Paprasti žmonės troško šviesos, gerovės ne tiek sau, kiek Tėvynei-Lietuvai. To siekdami panaudojo visus savo sugebėjimus, negailėjo sveikatos, šeimos gerovės. Kiek daug galima pasiekti atkakliai, kryptingai dirbant, o svarbiausia — turint kilnų tikslą, aukštus, dorus idealus!“