Kuo gyveno tarpukario Varnių pedagogai
Kai XV a. pradžioje žemaičiai priėmė krikščioniškąjį tikėjimą, o Varniai, LDK Vytauto valia, tapo naujos vyskupystės sostine, trūkstant dvasininkų, „vyskupas Motiejus II-asis metuose 1469 įsteigė Varniuose mokslinyčėlę, kurioj patalpino jaunikaičius, ketančius kunigais būti“ (Motiejus Valančius. „Žemaičių vyskupystė“). Be abejo, Varnių mokykla, dabar — jau įpusėjusi šeštąjį savo šimtmetį, išgyveno daug ką: būta ir pakilimų, ir nuosmukių, keitėsi jos statusas ir pavadinimai, dėstomosios kalbos ir kt. Kokia ji buvo 1918-1940 metais, tuos du Nepriklausomybės dešimtmečius, per kuriuos Lietuva iš nualinto Rusijos imperijos pakraščio sugebėjo tapti šviesia, į Vakarus besilygiuojančia valstybe?
Vlada Vengrienė
Po XIX a. sukilimų pradėjus intensyviai rusinti mokyklas, ypač 40 lietuviškos spaudos draudimo metų ir dar keletą metų po to, Varnių mokyklos mokytojai buvo rusai. Iš mokytojo A.Vičausko prisiminimų: „Pagrindiniai dalykai tebebuvo dėstomi rusų kalba, nes yra išlikę dėdės užrašai ir keli vadovėliai rusų kalba. Buvo dėstoma ir lietuvių kalba, bet dėdė juokdavosi, kad tas lietuvių kalbos dėstytojas pats gerai nemokėjo lietuviškai“. Pirmasis mokytojas lietuvis — Liudvikas Vasiliauskas, dirbęs Varniuose apie 1918-1922 metus. Tai buvo atkaklus, griežtas žemaitis, kilęs nuo Gaudkalnio (netoli Zdoniškės). Pats buvo sunkiai prasimušęs į mokslą, eksternu baigęs Telšių gimnaziją, užtat mokslą labai brangino, to reikalavo ir iš savo mokinukų. Sunkiu metu, kai nebuvo nei vadovėlių, nei metodikos knygų, jis auklėjo mokinius J.Biliūno kūrinių dvasia, ugdydamas jų atjautą, teisingumą. Išvykęs iš Varnių, mokytojavo Alsėdžiuose, dirbo mokyklų inspektoriumi. Varnių mokykloje tuo metu buvo 4 skyriai, vokiečių kalbą čia dėstė A.Paukštaitė-Jogminienė (nuotraukoje su mokiniais ir matome L.Vasiliauską ir A.Paukštaitę). Apie kiek vėlesnių laikų mokyklą ir mokytojus pasakojama buvusio mokinio J.Bartkaus prisiminimuose: „Varnių mokykla buvo įsikūrusi trijose vietose: viena prie Žarėnų-Telšių kelių sankryžos, vadinama didžiąja, antra, vėliau sudegusi,— kur dabar ligoninė. Ją sudarė du pastatai, sujungti siauru koridorium. Tai buvo caro laikų pulkininko rezidencija. Aplink namą buvo didelis sodas, aptvertas spygliuota tvora. Viename tų pastatų buvo vadinama mažoji mokykla, kitame — žydų mokykla. Abiejų tautybių vaikai žaisdavome viename kieme, vieni kitiems netrukdydavome. Pirmoji mano mokytoja buvo Rudaitienė (vardo, deja, nebeprisimenu). Buvo labai gera, tikra motina. Visus vaikus, tiek turtingų, tiek biednų žmonių, tiek savo dvi dukras, kurios kartu mokėsi, vienodai vertino, mylėjo ir vienodai bausdavo, o biednesnius gabius vaikus dar labiau mylėjo, net rodydavo savo dukroms pavyzdžiu.
Mokytojas Stasys Kaupas buvo Varnių valsčiaus mokyklų vedėjas, didžiosios mokyklos mokytojas. Reiklus, griežtas, žinodavo visų galimybes. Jeigu nepanaudoji savo galimybių, tinginiauji arba neleistinai išdykauji, verta būdavo jo bijoti, bet buvo atlaidus ir geras. Duodavo skaityti gerų knygų iš savo bibliotekos, pasikviesdavo sekmadieniais į savo butą paklausyti radijo laidų, nes radijas tada buvo didelė naujiena. S.Kaupas buvo aktyvus visuomenės veikėjas: kūrė jaunųjų ūkininkų organizacijas, kurioms priklausė daug jaunimo, rengdavo žemės ūkio kursus, pats skaitydavo paskaitas. Buvo gabus aktorius mėgėjas, organizuodavo vakarus su vaidinimais, pats režisuodavo. Mokykloje daug dėmesio skyrė eilėraščių deklamavimui, mėgo dainavimo pamokas — visa mokykla dainuodavom su savo mokytoju. Be to, buvo didelis patriotas, daug kalbėdavo apie Tėvynės grožį, jos istoriją, diegdamas Tėvynės meilę mokiniams“.
Mokytojas S.Kaupas buvo kilęs iš Betygalos valsčiaus. Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 m. pirmą kartą areštuotas, šeima ištremta į Sibirą. Karui prasidėjus, mokytojas atgavo laisvę. Grįžus sovietų valdžiai, antrą kartą suimtas Telšiuose kaip pogrindinio judėjimo organizatorius, kalintas Telšių ir Kauno kalėjimuose, nuteistas 10 metų, mirė insultu viename iš Karagandos lagerių.
J.Bartkus apie kitus prieškarinės Varnių mokyklos mokytojus: „Labai mylėjome mokytoją Guzikaitytę, kuri buvo linksma, gera sportininkė. Labai sunku buvo su ja išsiskirti, kai baigėm 4 klasę. Jos brolis buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jie abu buvo geri čiuožėjai, kariuomenės jėgomis Varniuose buvo įrengta gera čiuožykla su šviesomis, muzika, kurioje jie stengėsi mus, jaunesnius, sudominti šiuo sudėtingu, bet puikiu sportu. Jis ir man gyvenime suteikė daug malonių akimirkų. Kai mūsų klasei teikė baigimo pažymėjimus, sirgau, negalėjau atsiimti. Kartą meškeriojau upelyje netoli mokyklos. Sakau, eisiu pasiimti pažymėjimo. Nuėjau basas, meškerę pasidėjau sode. Sakau: „Atėjau, mokytoja, pažymėjimo ir šviežių žuvelių atnešiau“. „Bet,— sako,— gausi nuskusti“. Kol nuskutau, mokytoja apdėjo stalą saldumynais, vaišino, įteikė pažymėjimą. Taip ji mūsų klasę išlydėjo į sunkią gyvenimo kovą, apginkluotus Lietuvos istorija, gimtąja kalba ir meile artimui“.
Į Varnių pradinės mokyklos II skyrių iš Nevardėnų pradinės atvykęs mokytis A.Vičauskas prisimena, kad jį mokė labai gera mokytoja, karininko žmona Timinskienė, o III-IV skyriuose — mokytojas Karvelis. Žinių apie Nepriklausomybės laikų Varnių mokyklos, taip pat ir visos Telšių apskrities pedagogų veiklą galima rasti ir tuometėje spaudoje, ypač žurnale „Tautos mokykla“. Štai 1935 m. Nr.8 informuojama, kad prie Germanto ežero ruošiami kursai–stovykla pradinių klasių mokytojams. Kursai vyko dviem pakaitom: nuo birželio 15 d. iki 30 d. ir nuo liepos 1 d. iki 15 d. Kartu su mokytojais stovyklavo ir IV skyriaus mokiniai, visi buvo supažindinti su nauja kūno kultūros programa. Tais pačiais 1935 m. birželio 10 d. Varniuose vyko LMS Žemaitijos mokytojų kongresas, skirtas 60 metų nuo didelio mūsų tautos vyro, jos auklėtojo vyskupo Motiejaus Valančiaus mirties paminėti. „Tautos mokyklos“ Nr.11 birželio 1 d. pranešama apie kongresą, pateikiama detali jo programa. Dalyvavo daugelio tautinių organizacijų nariai, šventė vyko antrąją Sekminių dieną. Įdomią šventės programą norisi čia pateikti visą: „8.30–9.30 — Istorinių Varnių vietų apžiūrėjimas; 9.30–10.30 — Vyriausybės atstovų sutikimas ir vėliavos pakėlimas; 10.30–12.00 — Pamaldos ir tautinių organizacijų vėliavų šventinimas; 12.00–14.00 — Eisena per miestą ir paradas; 14.00–15.00 — Iškilmingas posėdis ir LMS Žemaitijos mokytojų konferencijos atidarymas: a) Pono Ministro žodis, b) Kazio Binkio paskaita apie Motiejų Valančių; 15.00-16.00 — Bendri pietūs (be svaigalų); 16.00-20.00 — Žemaitijos mokytojų kongreso posėdis: a) Prezidiumo kvietimas, b) sveikinimai, c) p. Ministro kalba, d) LM Sąjungos pirmininko žodis, e) inspektoriaus Z.Kuzmicko paskaita „Vyskupo Motiejaus Valančiaus pedagoginiai principai“, f) konferencijos uždarymas; 21.00 — Šaulių dainų šventė (II dalis) ir susipažinimo gegužinė-laužas“. Buvo netgi nurodyta, kaip pasiekti Varnius: iki Telšių važiuoti traukiniu (tikimasi 50 procentų nuolaidos), iš čia 32 km autobusu (2 Lt).
Žurnalo Nr. 13-14 pateikiami straipsniai apie jau įvykusį kongresą. Jo eigą vaizdingai apžvelgia A.Ašmantas str. „Gyvas Valančius ir mokytojuose! Iš Žemaitijos LMS kongreso Varniuose“. Anot autoriaus, birželio 10 d. Varniai skendo žmonių miniose. Juk mokytojai užima garbingiausią vietą tarp dabar vyskupą Valančių pavaduojančių žmonių. Kongresas buvo puikus jų organizuotumo ir kultūringumo egzaminas, kurio sunkiausią dalį ant savo pečių nešė inspektoriai Gustaitis ir Gvalda. Du ministrai — profesorius J.Tonkūnas ir pulkininkas Rusteika — savo kalbose pagerbė šviesią vyskupo Valančiaus asmenybę, vardijo jo nuopelnus lietuvių tautai. K.Binkis pabrėžė, kad nė vienas iš vyskupų nepaliko taip giliai žmonių širdyse ir protuose kaip Motiejus Valančius. Lektorius aptarė M.Valančiaus reikšmę Lietuvos istorijos mokslui, mokyklų steigimui, blaivybės platinimui. 1863 m. jam Muravjovas grasino Sibiru, bet tai neišgąsdino ganytojo. M.Valančius vadovavo pagrindinėms lietuvių tvirtovėms — mokyklai, knygai ir bažnyčiai. Jo valia gimė kontrabandinė lietuvių literatūra ir vargo mokykla. Varnių Šaulių salėje buvo pilna mokytojų, kai inspektorius Gustaitis pradėjo kongresą. Įspūdinga buvo mokytojo iš Klaipėdos krašto Šlažos sveikinimo kalba: jų krašte ir dabar tebevyksta kova dėl lietuvybės. Ministras J.Tonkūnas apibūdino švietimo reformą. Jis teigė: idealus mokytojas yra tas, kuris gerai atlieka savo darbą mokykloje. Kalbėjo Kūno kultūros rūmų direktorius V.Augustauskas, aukštesniųjų mokyklų inspektorius Z.Kuzmickis, iškėlęs vyskupo Valančiaus pedagoginius principus, ypač religijos ir tautybės reikšmę.
Ir po didžiojo kongreso pedagoginis darbas Varnių krašte virte virė. Lapkričio 13 d. Varniuose vyko valsčiaus mokytojų tarnybinė konferencija, kurioje dalyvavo 19 mokytojų. Pagrindinis aptartas klausimas — glaudesni mokytojų ir tėvų santykiai. Išrinkta komisija, kuri planuos paskaitas tėvams visiems žiemos mėnesiams. Kad darbui su tėvais Lietuvoje buvo skiriamas didelis dėmesys, rodo 24 žurnalo numerio informacija: Telšių apskrityje gruodis paskelbtas tėvų informavimo mėnesiu, visose kaimų ir miestelių mokyklose nutarta surengti po 3-6 pedagogines paskaitas. Sudaryti J.Basanavičiaus Liaudies Universiteto prezidiumai, to Universiteto Senatas patvirtino skyrių dekanus, Varnių skyriuje — mokytoją S.Kaupą. Vien Varnių valsčiuje numatyta 13-oje vietų skaityti po 3 paskaitas. 1936 m. lapkričio 23 d. Telšių apskrities pradžios mokyklų inspektorius V.Gvalda sušaukė tarnybinį Varnių valsčiaus mokytojų pasitarimą. Tai buvęs ilgas pasikalbėjimas mokymo, auklėjimo ir mokyklų administravimo klausimais. Be to, mokytojai nutarė paremti Telšių „Alkos“ muziejaus statybą, paaukoti po 10 Lt. Aptarti ir buitiniai dalykai, nutarta prašyti susisiekimo ministrą, kad kaimo mokytojus atleistų nuo abonentinio radijo mokesčio, nes jų radijo aparatais naudojamasi Tautos švenčių, susirinkimų, minėjimų metu, o ir kaimo jaunimas prašo įleisti pasiklausyti laidų. 1939 m. birželio 15 d. Varnių valsčiaus pradžios mokyklų mokytojų konferencijoje dalyvavo inspektorius R.Butkus, kunigai A.Juozapavičius ir V.Šlevas. Mokytojas S.Kaupas vedė parodomąją pamoką su I skyriaus mokiniais, visi pripažino, kad pamoka pavyko. Kunigai skaitė paskaitas apie religinį ir dorinį auklėjimą. Informacijoje pabrėžta, kad ypač įdomi ir moksliška buvo kun. A.Juozapavičiaus paskaita. Jis kalbėjo, kad neretai klaidingai sukuriamos šeimos — neatsižvelgiama į sutuoktinių būdo savybes, pvz., du karštuoliai negalės sugyventi. Iš to kyla šeimų nesantaika, nuodijama vaiko siela, nes jo auklėjimą tėvai pamiršta. Mokytojas turi pažinti vaiko būdą ir jį auklėti. Auklėjimas neturi būti pamirštas ir vaikui mokyklą baigus. Įvairių organizacijų vadų pareiga — toliau auklėti jaunuolį. Mokytojai skaitė paskaitas apie tautinį, estetinį, fizinį auklėjimą, praktiškų patarimų jiems davė inspektorius. Konferencija baigta Tautos himnu.
Iš šių kelių epizodų galima susidaryti vaizdą, kuo gyveno, kokias problemas sprendė ne tik Varnių, bet ir visos Nepriklausomos Lietuvos mokyklos, kiek pažengusi pirmyn buvo tautinė mokykla, kurią netrukus nubloškė atgal sovietinės okupacijos.
Nuotraukoje: Varnių mokykla apie 1920 metus, centre — mokytojai L.Vasiliauskas ir A.Paukštaitė-Jogminienė.