Varnių senolių bendruomenės metraštį sklaidant
Beveik nė vienas kultūrinis renginys Varniuose neapsieina be Senolių bendruomenės dalyvavimo ir pagalbos. Šiuo metu jai vadovauja ilgametis jos pirmininkas Andriejus Martinavičius, jam aktyviai talkina mokytoja Gendvika Čiužienė, daugelio renginių sumanytoja, režisierė, scenaristė, ir daug kitų geranoriškų ir gabių senolių, negailinčių savo laiko ir sugebėjimų visiems varniškiams.
Vlada Vengrienė
Bendruomenė gražiai bendradarbiauja su parapijos klebonu kan. Domu Gatautu, taip pat aktyviai dalyvaujančiu visuose iškiliausiuose renginiuose. Bet šįkart norisi pažvelgti į bendruomenės veiklos pradžią, paminėti pirmuosius jos vadovus ir renginių organizatorius. Kai kuriems iš jų jau šviečia Amžinybės saulė, bet savo darbais, gražiais jų tikslais jie įrašė savo vardus į bendruomenės istoriją.
Sklaidome pirmąjį metraščio tomą, kurį labai pasiaukojančiai rašė pirmoji metraštininkė, bendruomenės pirmininkės Danutės Šarpnickienės pavaduotoja, ir nūnai aktyviai besidominti kultūriniais renginiais — Antanina Kaveckienė.
Pirmoji užduotis — surinkti parašus iš pensininkų, kad Vyriausybė pakeltų pensijas ir sumažintų mokesčius už paslaugas. Įspūdinga pirmoji kelionė į Vilnių, vežant tuos parašus, nepamirštamos šv. Mišios prie Aušros vartų. Pirmasis renginys — 1996 m. vasario 18 d. suvaidintas pačių kurtas veikalas „Vakaronė su Palangos Juze“. Scenarijų kūrė D.Šarpnickienė. Ilgos repeticijų valandos, daug jaudulio ir gražių svajonių bei — lauktas Užgavėnių vakaras. Antanina parengė ilgą, vaizdingą įžanginį žodį, kuriame nuoširdžiai tarp žemaičių išpasakojo visą bendruomenės kūrimosi ir šio spektaklio gimimo istoriją. Žiūrovams spektaklis labai patiko, ypač pagrindinių vaidmenų atlikėjai J.Jasinskas, L.Zymantienė, pati Antanina, J.Šveistrys. Kaukėmis, kaip ir vėlesniuose renginiuose, rūpinosi garsioji Varnių tautodailininkė J.Gumuliauskienė.
Ne vien renginius organizavo senoliai. Tą patį pavasarį ėmėsi tvarkyti Varniuose palaidotų kunigų kapelius, o vėlesniais metais rūpinosi ir Varių kapinaitėmis. Darbų sąrašas didžiulis: slaugos ligoninės senelių lankymas, kelionės su programa į aplinkinius miestelius, programėlės Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios progomis prie vyskupo Motiejaus Valančiaus ir partizanų paminklų. Ypač gražūs ir jautrūs, poetiški būdavo šviesaus atminimo D.Šarpnickienės pasisakymai, jos eilės, kurių daugelis tapo Varniuose populiariomis dainomis. Dažnai kalbėdavo ir Antanina: „Man taip nesiseka, nes aš pradedu jaudintis ir balsas pradeda virpėti“, ypač jei tenka prisiminti skaudžius pokario įvykius (Antaninos mama buvo suimta, sušaudytas pusbrolis). Užgavėnių vakaronės tapo tradicinės: „1997 m. mes su Doma Augyliene suvaidinome komediją „Žentas“ (…) Šokom, davėm iki 7 valandos vakaro. Seniai bebuvau taip linksmai užgavėjusi“.
Toliau — detalūs ataskaitinių susirinkimų, juose spręstų problemų aprašymai. Skaitai ir stebiesi: kiek daug širdies bendruomenės nariai yra atidavę savo miesteliui! O varniškių parengtomis meninėmis programomis ne kartą yra žavėjęsi ir žarėniškiai, ir pavandeniškiai. Daug puslapių skirta aktyviausiems bendrijos nariams, tiek kultūrinių renginių dalyviams, tiek daugiausia širdies atidavusiems slaugos ligoninės seneliams, organizavusiems renginius, gerumo akcijas. Dažniausiai minimi: Z.Stravinskienė, A.Vengrienė, E.Radavičienė, J.Gumuliauskienė, P.Šarpnickas, B.Šedvilas, vaišingoji Z.Sabaliauskienė, kaimo rašytojas V.Bielskis, A.Brunius, L.Jokubauskienė, E.Vansavičiūtė, O.Klapatauskienė, J.Rubavičienė ir kt.
Didelį įspūdį visiems paliko 1998 m. liepą ant Girgždūtės kalno vykusi Atminties diena, skirta stribų sudegintoms trims Nevardėnų šeimoms atminti, Motinos dienai, Gedulo ir Vilties dienai skirti renginiai. Metraštininkė pateikia net ištraukas iš pasakojimų, deklamuotų eilėraščių posmus, juos skaičiusiųjų vardus. O kiek veikalų suvaidinta! Tai ištrauka iš K.Sajos „Klumpių“, V.Miliūno komedija „Viskas bus gerai“, visko ir nesuminėsi. Žemaitės „Piršlybose“ pačiai Antaninai teko vaidinti tėvą, visi pripažino, kad jai geriausiai iš visų pavyko sukurti vaidmenį. Gastroliavo varniškiai su tuo vaidinimu, net Telšiuose ir Plungėje teko pasirodyti. O su „Sengalvėlių šventės“ programa pasirodyta net Alsėdžiuose, D.Šarpnickienės tėviškėje. Artėjant 2000-iesiems, metraštininkė gražiai apibendrino senolių darbų prasmę: „Taip ir bėga tos dienos… Džiaugiamės, kad esame nors kam reikalingi. Juk mums ir kitiems mūsų amžiaus žmonėms tie renginiai, susitikimai ir pabendravimai yra labai svarbūs. Turim džiaugtis gyvenimu, kol dar galime“.
Nesustodama bėga laiko upė… Nutolo jau ir 2000-ieji. Po jų į Senolių bendruomenę atėjo daug naujų narių. Kūrybinga mokytoja poetė L.Jokūbauskienė padėjo kurti scenarijus, pati rašė, daug prisidėjo, kad dienos šviesą išvystų varniškių kūrybos rinktinė, kurioje — ne tik pačių kurtos eilės ir prozos vaizdeliai, bet ir tautodailininkų darbų aprašymai bei nuotraukos. Ir toliau lankomi seniausi, nebegalintys ateiti į renginius senoliai, giedami „Kalnai“ už mirusius bendrijos narius — jų sąrašas, deja, vis ilgėja. Remiami seniūnijos, senoliai keliavo po žymiąsias Lietuvos vietas. Dažni susibūrimų svečiai ir lektoriai būdavo seniūnas J.Rupulis, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius A.Ivinskis, klebonas kan. J.Petrauskis.
Ypač įsimintinas buvo renginys, skirtas bendruomenės 5 metų sukakčiai. Pirmininkė ta proga net kupletus apie prabėgusių metų įvykius sukūrė. Būta daug linksmų ir jaudinančių dainų, nuoširdžių žodžių apie esančius ir amžinai išėjusius bičiulius, eilėmis padėkota aktyviausiems bendradarbiams, muzikantams, bendrijos globėjams, o baigiama taip: „Likit su mumis, brangieji! Ir džiaukimės gyvenimu, kol dar galime. Juk bendravimas su žmonėmis — tai sveikatos eliksyras, tai Dievo duota dovana!“ Džiaugiamasi varniškių dosnumu: labdaros, gerumo akcijose, kurios vykdavo (ir tebevyksta) labai dažnai, būdavo surenkama daug drabužių, avalynės neturtingiesiems.
Vis dažniau metraštyje minima I.Nevidonskienė, kuri buvo ne tik poetė, bet ir puiki gitaristė, dainininkė, linksmas, draugiškas, gyvenimą mylintis žmogus, todėl labai paįvairindavo senolių renginius. Džiaugiamasi Varnių poete E.Milevičiene, aprašomas jos knygos „Čiobrelių šlaitas“ pristatymas. Labai daug prie bendruomenės veiklos prisidėjo Sikstas ir Rūta Bitariai, abu žinomi Varniuose kaip poetai, o Rūta, ilgai dirbusi kultūros srityje, dar ir muzikė. Apskritai kiekvienas bendruomenės susirinkimas baigdavosi didžiule menine programa, kurioje dainos, šokiai, sava kūryba scenarijuje sudarydavo net kokį 15 ir daugiau punktų. O dainininkai dabartiniu metu susibūrę į ansamblį „Sidabrinė gija“ (vad. Č.Liaugminas), kuris reprezentuoja Varnius ne tik savoje seniūnijoje. Dažna metraštyje ir skausminga gaida: užjaučiami susirgę, netektis išgyvenantys draugai ir kaimynai. Gražiai paminėta staiga mirusi J.Aleksandravičiūtė, buvusi partizanų ryšininkė, daug pasidarbavusi įamžinant žuvusių atminimą, geras, aktyvus žmogus. Pašarvota buvo su tautiniais drabužiais, pagerbta tautine vėliava, daug žmonių dalyvavo laidotuvėse… Daug gerų žodžių skirta ir išėjusiems iš Varnių, bet jų nepamiršusiems. Štai apie Zenoną Vasiliauską rašoma: „Negalime atsistebėti jo dosnumu. Ligonių lankymui jis mums paaukojo net 100 litų! Jis mirusios Veronikos Vasiliauskienės sūnus. Eidamos su lauknešėliais į ligoninę, užsukdavome ir pas ją. Sūnus, kuris mamai susirgus net darbo Vilniuje buvo atsisakęs, kad ją slaugytų, vaišindavo mus arbata ir savo keptais meduoliais. Kai sveikatai pablogėjus mama buvo nuvežta į ligoninę, sūnus prie jos budėdavo. Veronika pati buvo švelni, nuoširdi (jos šviesaus atminimo vyras — žinomas gamtos mylėtojas), pagarbos verti ir jų išauginti vaikai“.
O senoliai dramos mylėtojai ryžosi pastatyti ir Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Ilgai Varniuose dirbusi provizorė G.Midverienė išleido net dvi savo kūrybos eilių knygas. „Man kurti — tai mylėti gėlę, žolę, kregždę,/ Tai džiaugtis brėkštančia aušra, saulėlydžiu…“ Įsimintini buvo tų knygučių pristatymai Žemaičių vyskupystės muziejuje, juose dalyvavo ir Telšių „Šatrijos“ literatai.
Spėjome perversti tik pirmojo metraščio tomo pradžią. Dabartiniu metu bendruomenės veikla irgi labai turininga, įvairi, daug didelių darbų atliko ir atlieka Varnių senoliai, daug gražių planų turi, nepamiršdami ir tų, kurie kūrė bendruomenę, kurie jau tik iš Aukštybių stebi mus, dar keliaujančius šios žemės keliais ir takais. 2008 m., perduodama metraštininko pareigas Stanislovui Genučiui, Antanina džiaugėsi, kad jis — žurnalistas ir poetas, puikiai tęs jos darbą. O Stanislovas, kuris vėliau tapo bendruomenės pirmininku, iš tiesų buvo labai energingas, kūrybingas ir draugiškas žmogus. Skaudu, kad jo žemiškasis kelias taip staiga pakrypo į naktį… Liko kūryba, liko daugybė straipsnių įvairiuose leidiniuose, liko gražus gražaus žmogaus atminimas… įsimintini ir jo žodžiai, įrašyti 2008 01 02 metraštyje: „Priimdamas šią knygą, vartydamas jos puslapius ir godžiai skaitydamas joje širdimi parašytas eilutes, pasijutau, tarsi skubu mielos Antaninos pramintu takeliu į didelę, gražią šventę, takeliu, ant kurio išbarstyti patys gražiausi prisiminimų žiedai. Tie žiedai — spalvingi ir turiningi brandaus kolektyvo žmonių gyvenimai, džiaugsmai ir kuo tauriausios svajonės“. Kuo daugiau Lietuvai tokių puikių žmonių!