(Tęsinys. Pradžia Nr. 55)
Pasiekėme senas Luokės apylinkes. Jei tikite, Biržuvėnuose atsigerkite gydančio vandens iš Laumės pėdos; norite pralobti, braukitės per Byvainės girią, ieškodami užkeikto lobio, bet Joninių naktį venkite Šatrijos — ten puotauja velniai ir raganos.
Alvydas Ivoncius
Ir šventas, ir prakeiktas kalnas
Jei važiuosite kada keliu iš Luokės link Upynos, prie sankryžos likę Dirvonėnų dvaro likučiai: vien liepos čia mena senuosius ponus. Ir jau ne legenda, o tikras nutikimas slegia šią vietą. 1696 metais čia įvyko raganų bei burtininkų teismas. Paprasti kaimo žmonės buvo apkaltinti kerėjimais, skandinti, kitaip kankinti, galiausiai — sudeginti. Šis tikras istorinis įvykis rodo, kokia anuomet buvo baisi tikėjimų nelabaisiais ir kerėtojais galia.
1730 metais kankinamos Tirkšlių moterys prisipažino nuskridusios ant Šatrijos susitikti su velniu. Buvo ir daugiau kipšų, net su raguotais savo vaikais. Jie grojo, o raganos šoko. Apkaltintų ir prisipažinusių laukė baisus likimas: nors tolimesnių kankinimų, pasakiusios tai, ką norėjo išgirsti kaltintojai, moterys išvengė, vis viena mirė laužų liepsnose.
Tikėta Šatriją buvus vyriausiąja raganų buveine. Jos čia atskrisdavo apsižergusios ližes, šluotas, atsisėdusios ant grūstuvių. Raganos ant kalno mokindavosi kerėjimo paslapčių. Kartais ir bernams pavykdavo kartu su raganomis atvykti ant kalno. Čia jie matydavo velnių ir raganų puotas. Bernai (kituose pasakojimuose — ponai) buvo pasodinami į sostus, vaišinami, o paskui staiga viskas pranykdavo: jie suprasdavo sėdintys kelmuose, geriantys iš numirėlių kaukolių, valgantys varles. Sakoma: kalną sunešė Velnias. Pirmąsyk jis supylė Šatriją, paskui — Berunką už Luokės, o užgiedojus gaidžiui, kažkur dar vieną kalnelį.
Žioplas milžinas
Bėgęs per kaimą milžinas nešėsi kepurę žemių. Sulojo šunys, milžinas išsigando, kepurė iškrito ir liko kalnas žemės. Kitąsyk ėjęs milžinas, prisipylęs kišenę žemių. Pavargo, užmigo, o atbėgusi pelė pragraužė kišenes ir žemės išbiro. Prabudęs milžinas supyko ant pelės: „Kad duosiu tau su šatru!“. Taip atsiradęs ne tik kalnas, bet ir jo pavadinimas. Pagal kitą pasakojimą, ėjo milžinas ir nešėsi pilną kepurę žemių. Sulojo kaimo šunys, milžinas išsigando ir pasileido bėgti, o iš kepurės pabiro žemės. Kur daugiausia nukrito — iškilo Šatrija, kur mažiau — žemesni kalneliai.
Pasakojama, kad po kalnu yra bažnyčia, kurią žemėmis užvertė milžinai, velniai arba raganos. Kartą ganydamas valstietis pamatė kalne atsivėrusią angą. Iš urvo išėjo mergaitė ir pakvietė į vidų valstietį. Šis viduje matė gražius kambarius su baidyklėmis. Mergaitė paprašė valstietį pabučiuoti baidykles, antraip jos jį sudraskys. Žmogus pabučiavo baidykles, o jos virto bažnyčios vėliavomis, paveikslais, altoriumi. Bet žmogus pabijojo pabučiuoti pačią didžiausią baidyklę. Mergaitė papriekaištavo: jei būtų pabučiavęs, ji būtų pavirtusi bažnyčia.
Paslaptinga siena
Žmonės pasakodavo esą vienoje pusėje šlaite buvus raudonų plytų sieną, akmenines ar geležines duris, slėpusias angą į požemius. Įėjimas užkeiktas. Kartą vyrai bandė išdaužti tą sieną, bet buvo perspėti to nedaryti. Prieš karą senutė Bytautienė susapnavusi, kad po akmeniu kalno papėdėje yra geležinė dėžutė su raktu į urvą. Susirinkę vyrai ėmė kasti, bet pasigirdo baisus ūžesys ir visi išsibėgiojo. Tuomet Bytautienė atnešė švęsto vandens, sugrįžę vyrai iškasė metalinių dėžučių, bet rakto jose nebuvo.
Milžinės kapas
Žemaitijos žemėje labai seniai gyveno daug milžinų. Ir jiems nesisekė su mylimosiomis. Mirė ne tik Džiugo mylimoji, bet ir Jauterytė — milžino Alcio žmona. Neilgai laime džiaugėsi ir milžinas, vedęs Girgždūtę — ji mirė, o atminimui liko didžiulis kapas — kalva.
Štai ištisai pateikiame vieną padavimą: „Milžinas Alcis buvęs nepaprastai stiprus ir nuolat keliaudavęs. Jis daug žmonėms padėdavo, daug ir pikto darydavo — kaip jam būdavo tinkama. Išgriaudavo kaip šieno kupetas didžiausius miestus, didžiausius medžius su šaknimis išraudavo. Mėtydavo didžiulius akmenis, kuriais laivus triuškindavo, prie vieno kalno kovėsi su slibinu. Ten atrado to slibino sukrautus turtus. Paskui jam patiko vieno pono duktė, vardu Jauterytė, už kurią jis tuos turtus ir atidavęs. Ta mergaitė buvo nepaprastai graži ir stipri, stipresnės už ją nebuvo visame krašte. Ji, paėmusi už ragų jautį, jį per galvą permesdavo. Tačiau šalia Alcio ji atrodė kaip vaikas. Alcis ją labai mylėjo, o ji šukuodavo jam plaukus ir barzdą šukomis, didumo sulig malūno sparnais. Kelionėse pati sėdėdavo jam ant pečių. Kai Alcis brisdavo per upes, vanduo jam iki kelių tesiekdavo. Mirus Jauterytei, Alcis labai jos gailėjęsis, palaidojo ją toje vietoje, kur šiandien stovi Šatrijos kalnas, o jos garbei supylė didžiulį kapą iš smėlio, kurį trimis nešimais iš pajūrio savo prijuostėje atsigabeno“.
Kitame padavime sakoma, kad Šatrija yra ne milžino mylimosios, o motinos kapas. Jai palaidoti milžinas nešęs žemes, kur dabar ošia Guivėnų miškas su mažyčiu Aklaežerio ežerėliu.
Raganų, velnių supiltas kalnas
Sakoma, senovėje Šatrijos vietoje stūksojo bažnyčia. Joje susirinkdavo melstis davatkos. Raganos supyko ir užsimanė jas užversti žemėmis. Viena ragana, vardu Šatrija, prisipylė du skreitus žemių ir užpylė ant bažnyčios. Kai nešė trečią skreitą, užgiedojo gaidys. Ragana išsigando ir papylė žemes šalia — taip atsirado ne tik Šatrija, bet ir Raudonkalnis.
Pasak kitų, kalnas atsirado todėl, kad bažnyčios kunigas supykdė milžinus. Mat kunigas išpranašavo: ateis laikai, kai milžinai bus mažesni. Įpykę milžinai užvertė bažnyčią kartu su kunigu žemėmis.
Kiti pasakojo štai ką. Žmonės statė bažnyčią. Supykę velniai užpildavo žemėmis visa, ką žmonės buvo pastatę. Tuomet žmonės vienu ypu baigė bažnyčią statyti. Velniai nenusileido: sulėkė ir bažnyčią paslėpė po kalnu. Bet buvo gaila darbo ir vargo. Todėl išsirausė urvą ir pasidarė bažnyčioje savo lobių slėptuvę.
Kažkada seniai gyveno velniai ir raganos. Velniai, kad galėtų plačiai matyti, susipylė kalną. Jo užsigeidė raganos ir prašė atiduoti. Velniai nesutiko, todėl raganos juos pavertė medžiais. Joninių naktį raganos šoka trypia ant kalno, o medžiais paversti velniai liūdnai žiūri. Beje, dabar jau nebe — visus medžius, augusius ant Šatrijos, nukirto kartu su juose, anot padavimo, įsikūrusiomis kipšų dvasiomis.
Pagonių šventykla
XIX amžiaus, ir vėlesnių laikų, autorių tekstuose sutartinai tvirtinama ant Šatrijos buvus pagonių šventyklą. Pasak kunigo Vincento Juzumo, parašiusio „Žemaičių vyskupystės aprašymą“, kurį laiką Luokėje gyveno, vykdydamas karaliaus Jogailos norą, pirmasis žemaičių vyskupas Motiejus. Jis atidžiai stebėjo, kad žmonės ant Šatrijos neatnaujintų sunaikintų pagoniškų altorių. Matyt, dėl literatūrinės įtakos ir žmonės ėmė pasakoti buvus ant Šatrijos šventyklą, degus amžiną ugnį, kurią globojo vaidilutės.
Literatūrinė legenda yra pasakojimas, kad, krikštydami žemaičius, prie Šatrijos buvo atvykę Jogaila su Vytautu.
Ant kalno, o ne Luokėje, anot V.Juzumo, jie liepę pastatyti bažnyčią, kurią sudegino 1418 metais sukilę žemaičiai. Po to bažnyčia buvo pastatyta Luokėje.
Šnekėta ant Raudonkalnio, šalia Šatrijos, buvus dvarą ar pilį. O Raudonkalnio papėdėje, žvyrduobėje, buvo aptinkama žmonių kaulų ir kažkokių senovinių indų likučių.
Sakoma, vienas ūkininkas, ardamas savo žemę Pašatrijoje, išvertė puodynę su lobiu. Pinigus susirinko ir kažkur paslėpė.
O toliau nuo Šatrijos yra mažytis Galkienės ežeriukas. Jis toks gilus, jog nė ilgiausiomis kartimis, net jas sujungus, negalima pasiekti dugno. Ežeriuke mėgo maudytis laumės.
(Bus daugiau)