Jok, Šventas Jurgi, per mūsų laukus
Mūsų gyvenimas vis greitėja ir greitėja. Informacijos gausa, nauji technologiniai sprendimai įtraukia į bėgančią tėkmę. Iš seno ramaus, atgręžto į gamtą gyvenimo, lieka tik nedideli atspindžiai: švenčių tradicijos, fotografijos, pavadinimai, o kartais tik prisiminimai. Žemdirbiškam Telšių kraštui norisi priminti vieną šventę, kurią vis dar švenčiame, nors gal ir ne taip, kaip kadaise. Šiandien atgaivinti Jurgines, švenčiamas balandžio 23-iąją, bandoma bendruomenėse, muziejuose, mokyklose.
Jurgita Gustytė-Ivinskienė
Tą dieną arkliai, karvės, avys, ožkos: suaugę gyvuliai ir jaunikliai, per žiemą gyvenę tvartuose, būdavo išgenami į ganyklas. Tiek Europoje, tiek Lietuvoje išgynimą lydėjo specialūs ritualai, kuriais siekiama apsaugoti gyvulius. Žemdirbiškos kultūros kraštuose gyvuliai — žemdirbio svarbus turtas, kai kada net pats svarbiausias. Tą dieną gyvulėliai buvo apšlakstomi šventintu vandeniu, apsmilkomi, kad prie jų nepultų ligos ir nebūtų nužiūrėti: ilgą laiką tikėta, kad galima nužiūrėti gyvulį — tuomet jis blogai auga, neduoda pieno, gali ir nugaišti.
Šv. Jurgio diena apipinta pačiomis įdomiausiomis tradicijomis, persipynusiomis su pagoniškais motyvais (gaidžio aukojimas, duonos kepaliuko užkasimas prie tvarto slenksčio ir t.t.). Kai kurios bendruomenės tą dieną didžiausią dėmesį skirdavo arkliams, dėl jų svarbos ginčų nekyla: su jais jojama į kovą, dirbama žemė, apie žirgus kuriamos dainos ir pasakojimai. Tačiau tiek arklius, tiek ir karves, avis, ožkas kažkas turi per ganiavos metą prižiūrėti, ganyti. Piemenavimas XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje buvo vaikų pareiga. Tai pirmoji kaimo vaikų sunkaus darbo mokykla: gyvulėliai būna neklusnūs, juos ganyti reikėjo ir šventadieniais, ir labai anksti rytą — visad prižiūrėti, matyti, spėti paskui. Kai gyvulių būdavo daugiau, tai ir piemuo dirbdavo ne vienas, tuomet buvo reikalingas ir jų viršininkas — kerdžius. Šis sunkus kaimo amatas likęs tik su gražiaisiais elementais, kaip edukacinis užsiėmimas. Šiandien ūkininkai naudoja elektrinius užtvarus arba atsisako ganymo — per vasarą šeria gyvulius žole tvartuose.
Tačiau kadaise per Šv. Jurgį prasidėdavo piemens tarnystė. Tą dieną aptariamos visos darbo sąlygos, sutariama dėl užmokesčio. Ne tik piemenėlis svarbus šią dieną, bet ir jo piemens rykštelė, vytelė. Vakare ji būdavo parnešama ir užkišama tvarte pastogėje. Vakarų Lietuvoje naudota kadagio šakelė, kitur — beržo ar gluosnio. Sakoma, pieno bus visus metus tiek, kaip žaliuoja kadagys arba pieno bus, kaip beržo sulos. Kitur — kad anksti Jurginių rytą surinkta rasa virstanti gausia pieno srove. Ir kaip paprastai paaiškinamas posakis — vėl švents Jurgis, vėl parsikraustymas (vėl Šv. Jurgis, vėl persikraustymas) — kaskart su ganiavos pradžia piemenėlio namai vis kiti. Tą dieną piemenėlį šeimininkės vaišindavo pieno gaminiais, duona ir būtinai kiaušiniais. Kiaušinienė — pagrindinis jurginių patiekalas. Šeimininkės turėjo daugybę jos receptų: plakta, su lašinukais, dešra, sumaišyta su grietine, o kai kur ir virti kiaušiniai be lukšto aluje (gaisrininkų kiaušinienė), ir kt. Arkliaganiai ją kepdavo lauke ant ugniakuro. Jurginių dieną šeimininkės negailėdavo ir sūrių. Kepdavo ir duoną, skirtą šiai dienai, kai kur laikydavosi pasninko, valgydavo tik žuvį. Visų piemenėlių ir šeimininkų vaišinimasis lauke — tai JURGINĖJIMAS.
Balys Buračas užrašė maldelę, skirtą gyvulėlių globai: „Joja švintas Jurgis par lygius laukus, par žalias girias, vis laumes, avikirpes vaikydams, vis piktus, nelabus aičvarus ir miškinius baidydams. Jok, švintas Jurgi, par mūsų laukus, saugok ir dabok mūsų gyvulalius. Amen!“. Apjoja gerasis šventasis Jurgis ganyklas, apžiūri bandas, nubaido blogio jėgas — viskas dėl vargdienėlių žemdirbių, kad tik jų darbus sėkmė lydėtų. Tokį gerąjį karžygį Jurgį žemaičiai garbino, jo stovylas drožė ir pakelių koplytėlėse statė; savo vaikams, gimusiems antroje balandžio pusėje, jo vardą skirdavo.
Žemaičiai apie Šv. Jurgį turėjo žinoti jau iš kryžiuočių puldinėjimo meto, mat jų ordinas kovojo su šio šventojo vėliava, kurios baltame fone raudonas kryžius. Labai gerbė ir mylėjo kryžiuočiai Šv. Jurgį, mat šis globoja karius ir riterius. Pirmąją pilį Vakarų Lietuvoje kryžiuočiai pavadino Georgenburgu (mes tą vietą Jurbarku vadiname). Nors ir kaip nemėgtų kryžiuočių žemaičiai, tačiau Šventojo Jurgio vardas neša ne primityvią galvažudystę, bet karališko riterių ordino dvasią. Karališkasis Šv. Jurgio riterių ordinas buvo vienas pirmųjų Europos riterių ordinų, kurį įsteigė kryžiaus karų dvasia besivadovavęs Vengrijos karalius Karolis Robertas Anžujietis 1318-25 m. Į šį ordiną karalius subūrė pačius stipriausius, ištvermingiausius vyrus, kuriems galiojo riterystės reikalavimai. Karališkasis arba pasaulietinis ordinas nuo religinio skyrėsi tuo, kad jo svarbiausias tikslas buvo karaliaus interesų gynimas.
Lieplaukė
Telšių vyskupijoje trys parapijos turi šio šventojo vardą: Sartininkų (Tauragės r.), Vegerių (Akmenės r.) ir Lieplaukės (Telšių r.). Dvi pirmosios savo globėjo vardą gali sieti su kryžiuočių, kalavijuočių įtaka. Lieplaukės miestelio ir Šv. Jurgio bažnytėlės (anksčiau vadintos kitu vardu) istoriją gražiausiai aprašo kanauninkas Vincentas Juzumas knygoje „Žemaičių vyskupijos aprašyme“: „…didysis kunigaikštis Vytautas 1421 m. Medininkų arba kitaip Žemaičių vyskupams dovanojo Maivėnų valsčių su Lieplaukės dvaru. Nors turėjo Vytauto pastatytą dvarą Medininkuose, tačiau vyskupai, pradedant vyskupu Mikalojumi Dzieržgavičiumi iki pat Martyno III, po apaštališkų darbų, ypač neramiais Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio valdymo laikais, maloniai pailsėdavo ir rasdavo prieglaudą Lieplaukės dvare. Jis buvo supamas liepų giraičių, kuriose spietėsi milijonai bičių ir čiauškėjo tūkstančiai paukštelių. Labiausiai Lieplaukėje mėgo gyventi vyskupai Dzieržgavičius, Martynas, Motiejus II ir Baltramiejus II, kuris šiame dvare pasirašė privilegiją Alsėdžių parapijai. Vyskupų rezidavimo metu Lieplaukės miestelis labai iškilo ir išsiplėtė. Pasak tradicijos, čia buvo net dvi bažnyčios, kurių vieną pastatė Vytautas, o kitą kažkuris iš vyskupų“.
V.Juzumas knygoje pasakoja gražią romantinę miestelio istoriją ir mini, kad 1613 m. vysk. Mikalojaus Paco sudarytame bažnyčių sąraše paminėta Lieplaukės bažnyčia, tačiau jau tik kaip koplyčia. Vėliau naujos bažnyčios statyba rūpinosi vysk. Kiška, tačiau ši sudegė 1658 m. kovų su švedais metu. 1678 m. buvo baigta statyti kita Lieplaukės bažnyčia. XVIII a. pradžioje parapija, kaip ir visa Žemaitija, labai nukentėjo nuo maro, išmirė daug parapijiečių ir kunigų. Vysk. A.Tiškevičius Lieplaukės parapiją prijungė prie Alsėdžių ir paskyrė vieną kunigą, kurį įpareigojo kas antrą šventadienį aukoti šv. Mišias Lieplaukėje. 1844 m. Lieplaukė vėl tapo atskira parapija, kan. V.Juzumo ir parapijiečių pastangomis perstatyta švč. Trejybės titulo bažnyčia, parapijos globėjas — Šv. Jurgis. Nuo seno balandžio 23-ioji buvo atlaidų diena, o kadais tą pačią dieną buvo rengiami ir arklių turgūs. Pirmoji Lieplaukės bažnyčia buvo Šv. Jurgio titulo ir, anot V.Juzumo, pastatyta ant Varkalnio. Vienas iš Lieplaukės valdytojų buvo iš Italijos vyskupo Martyno III parsivežtas patarėjas italas Marius Palatinus. Vyskupų dvaras Lieplaukėje buvo už Gerbunčio upelio, kur kadais stovėjo Smilgevičių troba ir malūnėlis.
Šv. Jurgio atvaizdas yra ir Lieplaukės centre, stovinčiame Milašių giminės statytame koplytstulpyje.
Sidabru ir auksu spindintis Šventasis Jurgis, dėka vyskupo Jurgio Tiškevičiaus, yra ir Varnių herbe. 1635 m. Varniams suteikta Magdeburgo teisė, herbas ir nustatyta miestą valdančių pareigūnų tvarka. Žemaitijos bažnyčiose išvysti Šv. Jurgio altorių — visiškai įprasta: pvz. Varnių senojoje katedroje, Žemaičių Kalvarijos, Kuršėnų bažnyčiose yra Šv. Jurgio altoriai, kuriuose skirtingų laikotarpių bei dailininkų tapyti šio šventojo atvaizdai.
Šv. Jurgio istorija
Paveiksluose Šv. Jurgis dažniausiai vaizduojamas kaip karžygys, sėdintis ant žirgo ir ietimi duriantis po kojų besirangantį slibiną-smaką, o kažkur toliau visą kovą stebi mergelė — karalaitė. Šv. Jurgis kartais laiko skydą, kuris raudonos spalvos su baltu kryžiumi. Nepailstantis karžygys kovojantis su blogio slibinu, nenugalimas riteris, anot vyskupo Motiejaus Valančiaus, „Šventųjų žyvatų“ — Dievo valia vis prisikeliantis, po žiaurių kankinimų, iš mažų gabalėlių atgyjantis ir bebaimiškai liudijantis tikėjimo pergalę.
Geriausiai visiems žinoma legenda apie Šv. Jurgio kovą su drakonu, savo kvapu nuodijusiu Silenos miestą. Norėdami išvengti pražūties, miestiečiai drakonui kas dieną aukojo avinėlius. O jų pristigus, turėjo būti paaukojamos jaunos mergelės, paaukoti turėjo ir to miesto karaliaus dukrą. Atsisveikinančią su tėvais ir verkiančią karalaitę pamatė Šv. Jurgis, kurį savo stebuklingomis jėgomis atgaivino cherubinai ir arkangelas Mykolas. Riteriui pagailo verkiančių ir sielvartaujančių žmonių, tad nusprendė išgelbėti karalaitę. Persižegnojęs stojo į kovą ir nugalėjo slibiną. Prisirišęs diržu slibiną, partempė jį į miestą, taip išgąsdindamas miestiečius, kuriems pažadėjo nugalabyti slibiną, jeigu jie visi grįš pas Kristų. Karalius liepė per keturias dienas pakrikštyti visus miestiečius. Tai labiausiai paplitęs pasakojimas apie šį šventąjį, kuris visuose kraštuose labai gerbiamas ir mylimas. Šv. Jurgis populiarus ir stačiatikių kraštuose; tik ikonose jis joja iš kairės į dešinę.
Šv. Jurgio globoje yra Anglija, Gruzija, Etiopija, Graikija, Serbija, Katalonija, Lietuva (jis antrasis Lietuvos globėjas); šventasis yra karių, valstiečių, raitelių, kalnų žmonių, artistų, keliautojų, kalinių, špitolininkų (ligonių) globėjas.
Nuotraukoje: Fotografija iš Žemaičių vyskupystės muziejaus rinkinio. Fotografas Mečislovas Sakalauskas.