Degaitiškiai Justinas ir Asta Stonkai 2014 metais iš privačių asmenų nusipirko mišką Varnių seniūnijos Gintalų kaime. Pirkdami nė nenutuokė, į kokias istorijas bus įvelti. Mat, vos spėjus nusipirkti mišką, jo dalį palei melioracijos griovį iškirto kaimyninės žemės savininkai. Ieškodami teisybės, Stonkai bemaž patys liko kalti valdininkų ir net teismo požiūriu.
Alvydas Ivoncius
Pastebėjo iškirstus medžius
Šis miškas buvo J.Stonkaus tuo metu valdomos girininkijos ribose. Jis ne kartą važiuodamas į darbą ar iš jo matydavo įsigytą mišką ir nieko įtartino nepastebėjo. 2014 metais kovo mėnesį J.Stonkus, grįžęs iš turistinės kelionės, važiuodamas į darbą, savo miške pamatė aiškiai boluojančias medienos krūvas.
Apžiūrėjo, suprato, kad kažkas savavališkai iškirto, užsuko į artimiausiai esančią sodybą. Ir pataikyk taip — sodybos šeimininkė iš karto prisipažino, kad svetimame miške darbavosi jos šeima. J.Stonkus pasakė, kad išmatuos nukirstus medžius, apskaičiuos nuostolius ir tada bus galima pratęsti pokalbį. Pakviestas miškų apsaugos inžinierius paskaičiavo nuostolius, padarytą žalą.
Svetimame miške medžius kirtę žmonės ėmė ir pareiškė, kad tai ne jų vienų darbas. Kartu darbavosi ir kitas vyras. Bet tuomet jau ir „miškakirčių“ pozicija pasikeitė: puolė kaltinti J.Stonkų, ko šis esą nepranešęs, kad miškas jo, reikalavo parodyti nuosavybės dokumentus. Esą J.Stonkus nori… pralobti iš savivaliautojų. Kitą dieną J.Stonkus įtariamiesiems parodė dokumentus, kad miškas tikrai jo. Pasak J.Stonkaus, vėl užuot atsiprašę, ėmė plūstis ir kaltinti. Galiausiai pareiškė: jei nori, pasiimk tas savo malkas. Ir tiek? Kadangi savivaliautojai elgėsi netinkamai, nesutiko už žalą sumokėti prašomos sumos, J.Stonkus kreipėsi į policiją. Manė, kad byla greitai bus išspręsta: šiaip ar taip neteisėtai mišką kirtę asmenys tai prisipažino darę. Beje, įtariamieji aiškino sutinkantys Stonkams sumokėti sumą, bet pernelyg menką, nes daugiau pinigų neturintys. O ir tuos pačius pinigus esą sumokės po truputį, kai juos gaus. Stonkams, aišku, toks siūlymas nebuvo priimtinas. Galiausiai Stonkai suprato, kad niekas nieko jiems nesumokės, netgi sužinojo, kad jų reikalavimas atlyginti žalą yra įvardintas … reketavimu. Tyrimas Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate vyko lėtai ir ilgai.
Telšių policija nieko blogo neįžvelgė
Įtariamieji bandė išsisukti, aiškindami, kad ankstesnieji savininkai jiems buvo leidę miške prisikirsti malkų. Anot Justino ir jo žmonos Astos Stonkų, buvę savininkai pareigūnams neigė tai leidę daryti. O savavališkas miško kirtimas pavirto… melioracijos kanalo valymu. Taip, teisingai supratote: savivaliautojai miško nekirto, nieko nevogė, o valė kanalą. Na, tiksliau — mišką palei jį. Tik „valydami“ kažkodėl iškirto geriausius medžius, o krūmus paliko.
Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Telšių rajono apylinkės prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Stonkų skundą. Pagrindinis motyvas: prie melioracijos kanalo turėjo būti 15 metrų apsaugos zona, todėl už medžių iškirtimą joje … netaikoma jokia atsakomybė. Generalinėje prokuratūroje Stonkai pasiekė, kad tyrimas būtų atnaujintas, tačiau jį jau atliko Šiaulių apygardos prokuratūros Kelmės rajono apylinkės prokuratūra.
Iškirstų medžių, kaip minėta, Stonkai neišsivežė: paliko. Juk tai daiktinis įrodymas. Bet vieną dieną šis „daiktinis įrodymas“ pradingo: išsivežė medieną tie, kurie be Stonkų leidimo mišką iškirto.
Neva valė griovį
Kaip aiškinosi „miškakirčiai“ prokurorams ir Telšių rajono apylinkės teisme? Neva 2013 metais jie nusprendė patys išvalyti melioracijos griovį, už kurio buvo jų žemė, o priešais — miškas. Dvi šeimos nutarusios pačios valyti, kadangi tokį darbą melioratoriai atlieka labai netvarkingai. Ir nutarė nuo medžių išvalyti Stonkams priklausančią juostą: manė darantys gerą darbą. O čia jau keistoka: paprastai žmonės tokie paslaugūs nebūna — neužmokėsi, nedirbs. Ir neva tik iškirtę medžius bei krūmus sužinojo, kad kita pusė priklauso Stonkams, o apie pasikeitusį savininką nebuvo informuoti. Tarsi tai ką keistų: juk žinojo, kad „tvarką daro“ jiems nepriklausančiojo valdoje, nesvarbu, kas jos savininkas. Sužinoję, jog ikiteisminis tyrimas nutrauktas, „miškakirčiai“ nuvyko į Telšių rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyrių ir jo vedėjos Angelinos Kėliauskienės paklausė, ką reikia daryti su iškirstais medžiais. Mat artėjo pavasario darbai ir norėjo dirbti žemės darbus. O A.Kėliauskienė pasakiusi „kad jeigu jau patys išpjovėme tuos medžius, tai mes galime juos ir išsivežti“. Gavę tokį valdininkės leidimą, žmonės išsivežė medžius. Čia reikia kai ką paaiškinti. Dalis medžių buvo sukrauta „miškakirčių“ žemėje, o dalis — Stonkų valdoje. Tačiau labai paslaugiai išvežė ir iš Stonkų valdos. Gal vėl „gerą darbą darė?“ Ikiteisminio tyrimo metu Kaimo plėtros skyriaus vedėja A.Kėliauskienė neigė leidusi išvežti mišką: neva tik patarusi. Ji pasakiusi, kad gali tuos medžius išsivežti, jei jų neišsiveža Stonkai.
Valdininkų pateisinimai
Įdomiai ikiteisminio tyrimo metu tvirtino Kaimo plėtros skyriaus specialistas Remigijus Puplauskas. Jis aiškino, kad medžiai „iš apsaugos zonos gali būti šalinami be savininko sutikimo, visi medžiai ir krūmai, tokių atveju savininkui dėl iškirstų medžių ir krūmų žala nebus padaryta“. Beje, „Kalvotajai Žemaitijai“paklausus, ar bet kas gali kirsti iš apsaugos zonos medžius ir krūmus, R.Puplauskas sutriko ir pareiškė esą niekada nesakęs, kad galima kirsti be savininko sutikimo. Bet tai citata iš paties R.Puplausko oficialaus liudijimo, jo pasirašyto.
Kaip matote, visa „gynyba“ nukrypo paprasta linke: yra griovio priežiūros zona, daryk joje, net jei ji yra kito savininko valdoje, ką tinkamas, atsakyti nereikės.
Neseniai bylą baigė nagrinėti Telšių rajono apylinkės teismas ir išteisino „miškakirčius“. Kokie teismo argumentai? Teismas, nagrinėdamas šią bylą, daugiausia rėmėsi tuo, kas palanku kaltinamiesiems, o ne nukentėjusiesiems. Taigi liudininkų Kaimo plėtros skyriaus atstovų Albino Slavinsko, Angelinos Kėliauskienės, Remigijaus Puplausko aiškinimais. O jie buvo panašūs. Palei griovį turi būti 15 metrų pločio priežiūros zona, kurioje medžiai negali augti. Griovys yra valstybinė nuosavybė. Taip, tai tiesa. Tačiau griovys, kai techninis įrenginys, yra valstybinis, o miško valda palei jį — privati. Tai rodo ir Stonkų turimi žemės nuosavybės dokumentai. Tiesa, teisme aiškinta esą formuojant šią miško valdą matininkas padarė klaidą, nenurodydamas tos priežiūros juostos.
Gluminantis teismo aiškinimas
Telšių rajono apylinkės teismas aiškino: priežiūros zonoje negalėjo būti jokių medžių bei krūmų, todėl priėjo labai idomios išvados: kadangi medžiai ir krūmai ir taip turėjo būti iškirsti, jie „negalėjo būti vagystės objektu ir turtu, į kurį būtų galima pasikėsinti. Be to, įstatymas neįpareigoja gauti sutikimą, leidimą iš savininko (…) Atsižvelgiant į tai, kad medžiai, kuriuos įtariamieji iškirto, augo neteisėtai, jų iškirtimas negalėjo būti pripažįstamas neteisėtu“. Jei šis Telšių rajono apylinkės teismo teiginys taptų įprasta teisine norma, tai bet kas, nusižiūrėjęs medžius palei melioracijos griovius, juos galėtų kirstis ir vežtis. Pamatavai sau nuo griovio briaunos 15 metrų — ir darbuokis: prisikirsk sau ar pardavimui. Dar daugiau: Lietuvoje pilna rūmų ir dvarelių draustiniuose ar šiaip neleistinose vietose. Pagal Telšių rajono apylinkės teismo logiką, bet kas gali nusigriauti tuos rūmus ir dvarelius, jų statinius ar dalis, nes jie pastatyti neleistinose vietose, taigi neteisėtai, o tas turtas negalėtų būti laikomas „vagystės objektu ir turtu“. Tame pačiame nuosprendyje teismas aiškina: „Be to, įstatymas neįpareigoja gauti sutikimą, leidimą iš savininko.“
Telšių rajono apylinkės teismas nusprendė, kad įtariamieji nieko pavogti nenorėjo, o darė gerą darbą — valė melioracijos griovį, kuris priklauso valstybei. Tačiau tuo pačiu teismas aiškino, kad Stonkai galėjo būti nubausti dėl griovio nepriežiūros. O kas juos įpareigoja prižiūrėti tą griovį, jei jame ir net 15 metrų juosta palei jį neva nėra jų nuosavybė? Tiesa, Stonkai nesigina, kad jų miško valda pagal nuosavybės dokumentus yra iki pat griovio vidurio, todėl jie ir turėtų tą teritoriją prižiūrėti. Bet vos nusipirkus mišką, tą ėmė ir padarė pašaliniai asmenys.
Miškas — niekieno teritorija?
Situaciją narpliojo ir valstybinė įmonė „Valstybės žemės fondas“. Dar 2016 metų balandžio mėnesį Astai Stonkienei bei Telšių rajono savivaldybės administracijai buvo išsiųstas raštas „Dėl skundo tyrimo“. Šiame rašte aiškinama, kad griovys priklauso valstybei. Rašte teigiama, kad Stonkai, kaip melioruotos žemės savininkai, privalo prižiūrėti jų žemėje esančius melioracijos statinius. Taigi pripažįstama, kad šis griovys, nors kaip techninis įrenginys priklauso valstybei, yra Stonkų žemėje.
Situacija klostėsi įdomiai ir kita prasme. Kam priklauso miško valda palei tą griovį? Nuspręsdamas nutraukti ikiteisminį tyrimą, Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nuosavybės problemą išaiškino labai paprastai. Štai kas rašoma „Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“: „J. Ir A.Stonkams priežiūros juosta palei minėtą griovį, kuri eina nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pakraščiu, nepriklauso. Todėl už medžių iškirtimą griovio priežiūros juostoje netaikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo ar administracinių kodeksų normos“.
Štai šitaip. O teismo nuosprendyje rašoma, kad Stonkai galėjo būti nubausti už to griovio nepriežiūrą, nors, anot policijos, tas griovys ir priežiūros juosta jiems nepriklauso.
Telšių rajono apylinkės teismas taip pat nustatė, kad medžių kirtimui iš griovio bei priežiūros juostos leidimai nereikalingi. Teismas rėmėsi tų pačių Kaimo plėtros skyriaus specialistų parodymais.
Stonkai dar iki teismo nuosprendžio priėmimo kreipėsi į Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Šiaulių teritorinį poskyrį. Rašte rašė, kad nori jiems priklausančiame miške iškirti griovio 15 metrų apsauginės juostos zoną. Ir paprašė patvirtinti, kad jokio leidimo nereikia. Miškų kontrolės specialistai atsakė aiškiai: leidimas reikalingas, kadangi ši teritorija yra miškas. Būtent — miškas, o ne pievos ar ariama žemė. Tačiau teismas nuosprendyje šio dokumento nė nepaminėjo.
R.Puplauskas, kaip minėta, pareiškė esą medžiai ir krūmai „iš apsaugos zonos gali būti šalinami be savininko sutikimo, tokiu atveju savininkui dėl medžių ir krūmų žala nebus padaryta“.
Tas pats „Valstybės žemės fondas“ paragino Stonkus patikslinti savo sklypo žemės duomenis, o tai padarius „kreiptis dėl leidimo iškirsti medžius“ būtent ne vieno metro pločio daugiamečių žolių apsauginėje zonoje, kur medžių neturėjo būti. Vadinasi, priešingai nei aiškino R.Puplauskas, leidimai buvo reikalingi. O Telšių rajono apylinkės teismas pareiškė esą nėra pagrindo abejoti R.Puplausko aiškinimais ir jais iš dalies grindė savo nuosprendį.
Kas ir kokiais teisės aktais rėmėsi, kad reikalingi ar ne medžiams iškirsti leidimai? Pasirodo, Savivaldybės administracija rašte Stonkams citavo aplinkos ministro 2008 metų sausio 31 dienos įsakymą „Saugotinų medžių ir krūmų iškirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Jame sakoma, kad leidimų kirtimui ar genėjimui nereikia, kai medžiai ir krūmai auga grioviuose ir jų šlaituose, griovio priežiūros juostoje.
Tačiau ar tai reiškia, kad medžius ir krūmus gali iškirsti bet kas, kaip savo nuosprendyje išaiškino Telšių rajono apylinkės teismas? Teisės aktai nedviprasmiškai leidžia tokius darbus atlikti žemės, kuriose yra melioracijos statiniai, savininkams: privatiems ir valstybės. Niekur neužsimenama apie kaimynus, neva gera valia panorusius svetimoje teritorijoje išvalyti griovį ar miško dalį palei jį, kaip atsitiko Stonkų valdoje.
„Valstybės žemės fondas“, aiškindamas, kad kirtimui leidimai reikalingi, rėmėsi aplinkos ministro 2010 metų gruodžio 30 dienos įsakymu Nr. D1-1055 „Dėl leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybinės miškų tarnybos Miško kontrolės Šiaulių teritorinis poskyris Stonkams parašė du atsakymus. Viename teigiama, kad leidimai miško kirtimui išduodami aplinkos ministro 2010 metų sausio 27 įsakymu patvirtintomis miško kirtimo taisyklėmis, taip pat 2010 metų gruodžio 31 dienos įsakymu Nr. D1-1055 „Dėl leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Kitu raštu ta pati tarnyba teigia, kad įtariamiems „miškakirčiams“ leidimai nebuvo išduoti, o jų reikėjo, vadovaujantis aplinkos ministro 2015 metų rugsėjo 30 dienos įsakymu patvirtintų „Miško kirtimo taisyklių“ XI skyriaus 98 punktu.
Nuotraukoje: Labai įdomiai „valytas“ griovys: buvo iškirsti storiausi ir labiausiai malkoms tinkantys medžiai, liko vien kelmai, eglaitės ir krūmai.