Švietęs erudicija ir humaniškumu Varnių mokyklos direktorius, mokymo dalies vedėjas, puikus žmogus Henrikas Mejeris
Išvykus antrajam Varnių gimnazijos direktoriui Titui Taurosevičiui, nuo 1945 iki 1951 m. direktoriumi buvo Henrikas Mejeris. Tai buvo nepaprasta asmenybė, eruditas, be galo humaniškas žmogus. Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigęs vokiečių ir lietuvių kalbas, kilęs iš vaizdingo Kurtuvėnų krašto, rašytojos, pedagogės Barboros Mejeraitės giminaitis.
Vlada Vengrienė
Jis pats turėjo didelių literatūrinių gabumų. Išliko periodikoje publikuotų jo novelečių, vaizdelių gamtos temomis. Administracinis darbas jam nebuvo prie širdies, bet būdamas labai humaniškas, mylėjo mokinius. Buvę mokiniai prisimena: jis niekada nebardavo, retai pakeldavo balsą, neskubėdavo rašyti nepatenkinamo pažymio, bet būdavo gėda neišmokti jo užduotos pamokos. Ypač mėgo Vincą Mykolaitį-Putiną. Pasakoja jo buvęs mokinys dar iš pokario metų — A.Vičauskas: „Visi mano mokytojai buvo geri, įsimintinos asmenybės, bet visus juos pranoko Henrikas Mejeris. Jis dėstė vokiečių kalbą, nors buvo baigęs prancūzų. Tai buvo nepriklausomos Lietuvos inteligentas. Labai išsilavinęs, be paminėtų kalbų, mokėjo lotynų, rusų. Buvo iškalbos meno žinovas, sukurdavo humoristinius pasisakymus, kurie visus pralinksmindavo, bet nieko neužgaudavo. Buvo geras, nors rūsčios išvaizdos. Stengdavosi visiems padėti. Jis išgelbėjo mano brolį ir kitus berniukus nuo mirties. Mano vyresnysis brolis Vytautas tada mokėsi Laukuvos progimnazijoje, kurios steigėjas ir pirmasis direktorius buvo H.Mejeris. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo metais. Vieną kartą grupė vyresnių klasių berniukų įlindo į vokiečių mašiną pasivogti ginklų ir buvo suimti. Niekas jų nebūtų išgelbėję, jei ne Mejeris. Jis sugebėjo įtikinti vokiečius, kad tai buvo tik paauglių paišdykavimas.
Varnių gimnazija, kaip rašyta, nebuvo pirmoji H.Mejerio darbovietė. Vokiečių okupacijos metais jis buvo pirmasis Laukuvos gimnazijos direktorius. Kai 1943 m. gimnazija buvo atkelta iš Šilalės į Laukuvą, sovietmečiu H.Mejeriui teko atkentėti už tai, kad keletą kartų jis buvo pakviestas vertėju tardymo metu. Nors vertėjas stengėsi iš paskutiniųjų padėti tardomiems žmonėms, į nieką neatsižvelgta — suimtą mokytoją išvežė į Šilalę, po to — į Tauragės kalėjimą ir į tremtį Sibiran. Pasakojama, kad išvežant H.Mejerį, laukuviškiai būriu susirinko palydėti jų mylimo direktoriaus, ėjo paskui vežimą iki pat Šilalės (buvusios mokinės Doros Kaganaitės liudijimas).
Varnių mokykloje išdirbęs apie 30 metų, iš pradžių direktoriumi, paskui mokymo dalies vedėju, H.Mejeris paliko čia nepaprastai šviesų pėdsaką. Visada ramus, taktiškas, jis mokėdavo rasti paguodos žodį susikrimtusiam kolegai, užtarti kokio nors vizitatoriaus puolamą jauną mokytoją. Kai mokykloje kildavo panika sužinojus, kad tuoj tuoj užgrius kokia komunistinio auklėjimo brigada iš rajono ar ministerijos, užtekdavo ramios vedėjo (taip jį vadinome) šypsenos ir žodžių: „Ko bijot? Juk nuo Žemės rutulio nenustums?“ Mokytojoms, tyliai burnojančioms, kad tiek daug laiko atima privalomi politšvietimai, jis, gudriai šyptelėjęs, tarstelėjo: „O man nenusibosta…“ Mokytojos nustebo — iš vedėjo to nesitikėjo. „Aš per tą laiką mintyse pasiruošiu visoms rytdienos pamokoms“.
Iš mokytojos G.Čiužienės prisiminimų: „Vedėjas Henrikas Mejeris… Šio žmogaus didžiulis sielos grožis tebetvyro visų jį pažinojusių širdyse. Paskutiniai jo darbo metai. Aš tada iki metų auginau savo dvynius. Nuo birželio 23 d. atidaviau juos į lopšelį, o pati turėjau tą vasarą dirbti. Išleidau vedėją į atostogas, ir žinojome, kad jau į pensiją. Susirinkome daugiau kolegų, pasivaišinome. Juokaudamas pro ašaras atsisveikino su kiekvienu kampu. Humoristinėm maldelėm, humoristiniais „persižegnojimais“ palydėjo kiekvieną portretą. Atidavė man raktus ir išėjo. Jau prasidėjus mokslo metams, turėjome jo išleistuves. Įstrigo atmintin tada vedėjo pasakyta mintis: „Statykit savo rūmus, bet tik pasižvalgykit, ar tų rūmų šešėliu neužstojat kam nors saulės šviesos“.
Skaudus išėjimas baigėsi skaudžia ilga liga ir begaliniu Varnių ilgesiu. Gyvendamas Vilniuje, žvelgdamas ton pusėn pro langą, kartodavo: „Miškai, miškai, o už jų — Varniai…“
Taigi H.Mejeris sunkiai išgyveno atsisveikinimą su mokykla, kai teko išeiti į pensiją, paskui — atsisveikinimą su pamiltais Varniais, savo gražia sodyba Varnelės pakrantėje, Lūksto ežeru, kurį meškeriodamas buvo eilėmis ir proza aprašęs. Po pakartotinio insulto teko glaustis prie vaikų, iš pradžių Kaune, paskui Vilniuje. Žmona yra pasakojusi: kai nebedirbo, kas rytą anksti atsikeldavo, nusiskusdavo, apsirengdavo kaip į mokyklą, stovėdavo prie lango, pro užuolaidą stebėdavo į mokyklą einančius vaikus, o per veidą riedėdavo ašaros… Laiške iš Vilniaus rašė: „Nelengva persodinti medį, augusį vienoje vietoje 30 metų. Bėgti nuo Varnių erdvės, nuo nuoširdžiųjų varniškių niekada nenorėjau, nuo Pušyno su storakočiais baravykais. Truputį negerai, kad mano langas išeina į rytus, o Varniai vakaruose… Kada rašiau atsiminimus apie savo didžiąją kelionę, tik pakeldavau akis ir matydavau tolumoje dumiantį traukinį Sibiro žeme. Atsistojus suspindėdavo toliau Baikalas, dar toliau nesunku buvo pamatyti Tolimųjų Rytų sopkas…“ Kitame laiške skundžiasi Vilniumi: „Aplinka čia visa kažkokia nežemaitiška. Gavau laišką iš socialinio skyriaus, tai net pavardės ant voko nemoka lietuviškai užrašyti. Sunkus ir atsakingas darbas laukia jūsų, lituanistai. Seniai, dar Varniuose, klausiausi LKP suvažiavimo uždarymo. Juk negirdėjau nė žodžio lietuviškai! O tai buvo aukščiausio valdžios organo pasitarimas“. (Laiškas V.Vengrienei, 1982-02-05).
Labai gražus, kaligrafiškas buvo H.Mejerio raštas. Susirgęs rašė labai sunkiai, bet be galo stengėsi, kiekviena raidelė atrodė išpiešta mažais brūkšneliais. Taip parašyti ir poetiškieji prisiminimai apie tais pačiais 1981 metais mirusius mylimus kolegas ir draugus Joną Jucių ir Joaną Brunienę: „Neprisimenu, ar tai buvo paprastas sekmadienis, ar didesnė šventė (mums, žvejams, „tai įprasta darbo diena“). Praleidęs darbingas darbo valandas ant ežero, išplaukiau į pakrantę pailsėti, praleisti tvankią vidudienio kaitrą. Čia, Lūksto paplūdimyje, radau būrį draugų, besidžiaugiančių vasaros malonumais. Kaip visada, tuoj atsirado norinčių valtele pasiirstyti. Šitokiu būdu valtyje vienu metu atsirado mokytojai Jonelis ir Joana. Plaukiant pro Šermukšninę, keleiviai užsigeidė pameškerioti. Visos priemonės čia pat, po ranka. Reikėjo tik noro. O šio abudu keleiviai, pasirodo, turėjo. Nedidelis instruktažas — ir darbas prasidėjo. Abi mano meškerės „dirbo“, taigi jų šeimininkas galėjo ramiai ilsėtis, patogiai atsisėdęs valties gale. O buvo, prisimenu, nuostabiai graži, rami, saulėta diena. Buvo gera vidurdienio tyloje, ramiai besisupančiame laivelyje, ilsėtis, svajoti, džiaugtis, kad gyvename: Slenka valtelė kaip debesėlis/ Saulės krašte./ Bangos švininės sukas ir tviska/ Žvaigždžių rašte.
H.Mejeris paskutiniąsias gyvenimo vasaras praleido Žalpelių kaime, netoli savo tėviškės. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse. Prie kapo duobės šiltais, įsimintinais žodžiais su buvusiu kolega ir bičiuliu iš Varnių vidurinės atsisveikino Albertas Zalatorius (1932-1999).
Nuotraukoje: Direktorius Henrikas Mejeris su Varnių mokytojais.