Istorijoje „pradingęs“ Maivėnų valsčius
Žemaitijos žemės (valsčiai) keitė savo ribas ir net paskirtį. Kai kurie valsčiai išnyko, atsirado kiti. Maivėnų vietovė, paminėta XIV ir XV amžių istoriniuose šaltiniuose, buvo laikoma nelokalizuota. Šiame straipsnyje bandoma nustatyti, kur buvo ši sena Žemaitijos vietovė, žemė ir valsčius.
Alvydas Ivoncius
Vytauto dovanotos valdos
1421 metų birželio 22 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Medininkų vyskupui ir jo kapitulai užrašė žemes, ežerus ir kaimus su žmonėmis. Ši privilegija viena iš nedaugelio išlikusių, kuria buvo suteikiamos Žemaičių vyskupui valdos.
Privilegijoje rašoma, kad vyskupui Motiejui ir kapitulai užrašomos Viržuvėnų (Wyrszowiany), Maivėnų (Moywiany), Krakių (Kroky) valdos. Jos užrašomos „in districtum“ — to meto valsčiuose. Juose užrašyti žmonės ir kaimai. Tikriausiai ši privilegija nebuvo nei pirmoji, nei paskutinioji, kuria Vytautas Žemaičių vyskupui ar besikuriančioms parapijoms užrašė kaimus su žmonėmis. Daugelio pirmųjų bažnyčių, išskyrus Veliuonos, fundaciniai dokumentai neišlikę. Kaip ir daugumos valdų, užrašytų Žemaičių vyskupui. Buvus tokius dokumentus galima spręsti iš vėlesnių šaltinių, apibūdinančių bažnytines valdas.
Minėti Viržuvėnų, Maivėnų, Krakių valsčiai buvo paskirti kaip teritoriniai vienetai. Toliau toje pačioje privilegijoje užrašoma pusė Biržulio (Byrzzuli) ežero, paminint upę Virvytę (fluvium Wirzwitha). Skirtingai nei dovanoti šie trys valsčiai, kitur vyskupo dvarui užrašomi žmonės su dirbama žeme: dešimt iš Kaltinėnų, dešimt iš Kražių, dešimt iš Viduklės, dešimt iš Raseinių valsčių. Taip pat užrašyta dešimt žmonių Medininkų (Medenecensi) valsčiuje apie Lūksto (Luxto) ežerą ir Alsėdžių ežeras. Kanauninkams užrašyta šešiasdešimt žmonių Baltininkų (Balthinky) valsčiuje ir Stervo (Sterwo) ežeras. Privilegijos tekstas pateiktas Pauliaus Jatulio sudarytame senųjų Žemaičių vyskupystės dokumentų rinkinio „Codex Mednicensis seu Samogitiae diocesis“ (psl.67) pirmame tome, išleistame 1984 metais Romoje. Čia nurodoma, kad vietovė Moywiany yra nežinoma.
Paminėjimas donaciniuose dokumentuose
Vytauto privilegijoje visos vietovės, išskyrus Maivėnų valsčių, nesunkiai lokalizuojamos. Šioje privilegijoje, išvardijant dovanotus valsčius, nuo Viržuvėnų labiausiai nutolęs Krakių (Kėdainių rajonas) valsčius. Krakės 1421-1842 metais buvo Žemaičių vyskupo stalo valda. Baltininkų valsčius buvo mūsų rajone. O kur buvo Maivėnų valsčius? Vincentas Juzumas „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ Maivėnus siejo su Lieplaukės-Alsėdžių teritorija. Manė, kad būtent joje buvo šis valsčius. Neaišku, kaip ir kada Lieplaukė bei Alsėdžiai buvo paskirti Žemaičių vyskupui, greičiausiai kuriuo nors kitu aktu nei čia aptariama Vytauto privilegija. Joje minimas vien Alsėdžių ežeras. Gali būti, šis ežeras paskirtas, jau anksčiau dovanojus Alsėdžius ir kitus kaimus. Kaip formavosi Žemaičių vyskupo bažnytinė žemėvalda, dar reikia nuodugniau tyrinėti. Pilniausias jos vaizdas jau matomas išlikusiuose XVII amžiaus Žemaičių vyskupo stalo valdų generaliniuose inventoriuose.
1507 metais vyskupas Martynas III patvirtino Medininkų katedros koplyčios apdovanojimą (Codex Mednicensis seu Samogitiae diocesis“, psl. 163-164) iš Varnių (Worny), Lebeikėnų (Lebeikiny), Viržuvėnų (Wyrzowiany) ir Maivėnų (Maiwiany). P.Jatulis pažymėjo, kad vietovės Maywiany ir Lebeikiny yra nežinomos.
1609 metais vyskupas Merkelis Giedraitis Alsėdžiuose patvirtino Medininkų katedros koplyčios rotacinį dokumentą (Codex Mednicensis seu Samogitiae diocesis, psl. 620-621). Jame minimi Šarpaičiai (Szarpaicie), Varniai (Worniae), Viržuvėnai (Virzowiany) Maivėnai (Maiwiany) ir Lileikiai (Lileiki). Varniai ir Viržuvėnai minimi kaip vyskupo dvarai, o Maivėnai ir Lileikiai — kaip dvareliai (ex curiola vero Maiwiany), (curiola nostra Lileiki). „Lebeikiny“ ir „Lileiki“ ar tik nebus ta pati vietovė, tik įvardinta iškraipytais vietovardžiais. Šiame dokumente dar minima „pustowszczyznam dictam Kuliszky prope fluvium Nekocia“ (pustynėje, vadinamoje Kuliškiai, netoli upės Nakačia). Nakačia teka ryčiau Lūksto, bet dabar Kuliškiais vadinamos vietovės apie ją nėra. Kulšiškiai yra vakarinėje Lūksto ežero pusėje, taigi tie Kuliškiai bus iškraipytas Kulšiškių vietovardis.
Kaimas buvo tarp Sydeklių ir Dilbių
Vytauto, vyskupų Martyno III ir Merkelio Giedraičio minimi Maivėnai, kaip valsčius, o vėliau — dvarelis. XVII amžiaus Žemaičių vyskupo stalo valdų generaliniuose inventoriuose, aprašant Viržuvėnų (Janapolės) bažnytinio dvaro valdą, minimas kaimas „Moywiany“. Tačiau šiame inventoriuje, aprašant Viržuvėnų dvaro valdas, neminimi nei Lileikiai, nei „Lebeikiny“.
Dabar yra žinomas vandenvardis Maiva — upeliuko, tekančio mūsų rajone tarp Ilgio ežero prie Kegų ir Sydeklio ežero, prie Sydeklių. 1537 metų Žemaičių vyskupo stalo valdų generaliniame inventoriuje Maivėnų kaimas buvo tarp Dilbių ir Sydeklių kaimų, šiauriau Janapolės. Dabar yra likęs tik Pamavio kaimas. Matyt, vietovardis vėliau išnyko, užleisdamas vietą kitam.
Ar šiuos Maivėnus galima tapatinti su „districtum Moywiany“? XVII amžiaus Žemaičių vyskupo stalo valdų generaliniai inventoriai tai leistų daryti. XV amžiuje išnyko daugelis smulkesnių valsčių, kurie buvo sujungti į stambesnius. Neliko nei Medininkų, nei Baltininkų, nei Viržuvėnų valsčių. Medininkai (Varniai) atsidūrė Pavandenės, Baltininkai — Patumšių, Janapolė — Žarėnų valsčiuose.
V.Juzumas „Žemaičių vyskupystės aprašyme“, nurodydamas Lieplaukę ir Alsėdžius buvus Maivėnų valsčiuje, greičiausiai šį valsčių pats perkėlė į kitą vietą. V.Juzumas taip pat mini Maivėnų valsčių, kaip Vytauto dovanotą 1421 metais Žemaičių vyskupui. Kol kas žinoma tik viena tų metų privilegija Žemaičių vyskupui, ir joje nei Alsėdžiai, nei Lieplaukė neminimi. Šios vietovės greičiausiai vyskupui buvo dovanotos ne tuo aktu, kaip ir daugelis kitų, tapusių vėliau Žemaičių vyskupo stalo valdomis. Nėra Maivėnai minimi aprašant Alsėdžių bažnytinio dvaro valdas Žemaičių vyskupo stalo valdų generaliniuose inventoriuose.
Vytauto dovanotą Maivėnų valsčių ir reikėtų palikti prie Maivos upelio tarp Ilgio ir Sydeklio ežerų.
Nusiaubė kalavijuočiai
Antanas Ivinskis ir Jonas Kareniauskas straipsnyje „Pirmasis Medininkų paminėjimas ir lokalizacija“ (Kn. Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos), analizuodami Medininkų paminėjimo datas, nagrinėjo 1370 metų kalavijuočių žygį į Žemaitiją, remdamiesi Hermano Vartbergės tekstu, kurį citavo: „Tais pačiais metais per Reminiscere Goldingos kontūras su žmonėmis iš Kuršo įsiveržė į Lietuvių žemę, kurią nuniokojo, o būtent Pluten, Malowe, Warnen ir Medeniken kryptimi iki Pludden ežero apylinkių, Versevene nakvodamas, išsivarė 320 žmonių abiejų lyčių, taip pat 430 galvų stambiųjų galvijų ir arklių, neskaitant daugelio, kuriuos užmušė. Su saviškiais jis grįžo nenukentėjęs“.
Šio plėšikiško 1370 metų žygio aprašyme minimos vietovės. A.Ivinskis ir J.Kareniauskas, paneigdami ar patikslindami kai kurių anksčiau apie šį žygį rašiusių autorių įžvalgas, nustatė, kad Pluten buvo prie Pluotinalio ežero (dabar — Žarėnų seniūnija): Pluotinės kaimas, kuris dar 1923 metais buvo vadinamas Plutyne. Warnen, aišku, Varniai. O Malowe? Dėl jos ir kilo kalavijuočių žygio maršruto nukreipimas kai kurių autorių tekstuose į Moluvėnus (dabar — Upynos seniūnija) ryčiau Šatrijos. Tokiu atveju maršrutas nuo Pluotinalio kaimo ir ežero staigiai nukreipiamas į rytus — Moluvėnus, iš kurių keliaujama link Varnių ir Medininkų kryptimi iki Pludden ežero. Išplečiama ir niokota teritorija. Bet vargiai taip būta, aprašyme tikslingiau, kaip teisingai nuorodė A.Ivinskis ir J.Kareniauskas, iš šiaurės nuo Pluotinalio kalavijuočių žygio maršrutą nustatinėti ne į rytus, o į pietus. A.Ivinskis ir J.Kareniauskas manė, kad Malowa buvo to paties vardo upeliu pavadintas kaimas Maivos upelio zonoje. Taip mano ir lenkų istorijas G.Blaščykas.
Kalavijuočių žygio aprašyme neminimos pultos pilys. Greičiausiai grobikai jų vengė, o ir jų žygio maršrutui artimiausia buvo Sėbų pilis, bet neaišku, ar XIV amžiuje ji dar tebebuvo. Staigiai nuniokoję minimas žemes, kalavijuočiai pasuko atgal su grobiu.
Žemaičių vyskupo stalo valdų generaliniame inventoriuje eilės tvarka minint Dilbius, Maivėnus, Sydeklius, istorinius Maivėnus ir matome tarp Dilbių bei Sydeklių. Hermano Vartbergės paminėta Malowa ir bus iškraipytas Maivos ar Maivėnų pavadinimas. Minėtos vietovės tikriausiai buvo ne vien pačios gyvenvietės, o nusiaubtos jų vardais vadinamos teritorijos. Iš Pluotinės kalavijuočiai keliavo į rytus, bet ne tiek toli kaip į Moluvėnus, o į Maivėnus. Iš čia jie pasuko į pietus pro Varnius link Medininkų Pludden ežero kryptimi. Tas Pludden A.Ivinskio ir J.Kareniausko sutapatinamas su Gludo ežeru prie Pavandenės. Kalavijuočiai grįždami nakvojo Viržuvėnuose (Janapolėje).
Taigi 1370 metais Hermano Vartbergės paminėta Malova bus Maivėnai, kurie jau vėliau paminimi 1421 metų Vytauto privilegijoje, 1507 ir 1609 metų Žemaičių vyskupų dokumentuose dėl Varnių katedros koplyčios aprūpinimo, 1637 ir 1660 metų Žemaičių vyskupo stalo valdų generaliniuose inventoriuose. Dar Vytauto laikais ši Maivėnų vietovė tebebuvo nedidelis valsčius, teritoriniu vienetu ši nedidelė žemė galbūt jau buvo ir 1370 metais, kai ją nusiaubė kalavijuočiai.
Nuotraukoje: Vaizdas nuo Sėbų piliakalnio.