Dėl Žemaičių krikšto
Tekstas parašytas 2003 m. birželio 27 d. Varniuose Žemaičių vyskupystės muziejuje vykusios konferencijos pranešimo pagrindu. Publikuotas knygoje „Žemaičių istorijos virsmas“, sud. A.Ivinskis, 2004 m., Aidai.
Mečislovas Jučas
Kodėl žemaičių krikštas vėlavo, palyginus su lietuvių krikštu?
Žemaitija buvo paskutinis Europos kampelis, kurį pasiekė krikščionybė. Istorikai nurodo kelias skirtingas prežastis. Žemaičiai esą buvę atkaklūs pagonys ir labai prisirišę prie savo protėvių tikėjimo (Simas Sužiedėlis). Žemaitija sudarė atskirą politinį vienetą ir nebuvo pajungta Lietuvos valstybei. Gediminas, dalydamas savo sūnums žemes, neminėjo žemaičių. 1413 m. Vytautas davė atskirą privilegiją žemaičiams, o 1442 m. Kazimieras ją papildė ir įtvirtino žemaičių atskirumą (Zenonas Ivinskis). Nebuvo sureguliuoti Lietuvos santykiai su Vokiečių ordinu. Šis turėjo 1382 m. Jogailos, 1384 ir 1398 m. Vytauto bei 1404 m. abiejų kartu Žemaitijos užrašymus ordinui (Bronius Dundulis). Krikščionybė neplito Lietuvoje, ypač žemaičiuose, dėl blogų kelių, pelkėmis nusėto krašto ir misionieriams neprieinamų vietų (Adolfas Šapoka). Gentys ir gentinė santvarka bei jų destrukcinė veikla iki valstybės sudarymo ir jai esant buvo pagrindinė krikščionybės vėlavimo priežastis (Juozapas Stakauskas). Vokiečių išvystyta feodalinė sistema nešė žmonėms socialinę priespaudą, todėl iki tol laisvi (bent dauguma) žemaičiai priešinosi tai sistemai ir su ja einančiai krikščionybei (Juozas Jurginis). Žemaičiai tvirtino, kad jie seniai jau būtų krikščionys, jei ne Ordino neteisybės, kurias jie patyrė patys ir matė Prūsuose. Žudynės, sudeginti kaimai, prievarta, imant įkaitus, buvo atstumiantis pavyzdys žemaičiams.
Matyt, kad veikė visos minėtos priežastys, dėl ko žemaičiai, kitaip negu lietuviai, paskutinieji Europoje tapo krikščionimis. Lyginant su Vakarų Europos šalimis, vėlavimas truko visą tūkstantmetį. O tai reiškė atsilikimą dvasinėje kultūroje: nebuvo rašto, mokyklų ar universitetų.
Kokius dokumentus turime dėl Žemaičių krikšto?
Yra išlikęs pergamentas, patvirtintas dviejų vyskupų antspaudais. Jis rašytas 1417 m. spalio 24 d. ir saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Tai buvo Medininkų vyskupijos steigimo ir jos vyskupo konsekravimo aktas. Kaip atsirado šis dokumentas? Konstanco Susirinkimas 1416 m. rugpjūčio 11 d. raštu pavedė žemaičius krikštyti Lvovo arkivyskupui Jonui Žežovskiui ir Vilniaus vyskupui Petrui iš Jestšembecų giminės. Abu jie buvo lenkai. Jonas buvo Krokuvos kanauninkas, studijavęs Krokuvoje ir Padujoje, kilęs iš Mažosios Lenkijos ir artimas Jogailai, siekęs savo Lvovo metropoliją (Lvovo, Pšemislio, Chelmo, Kameneco, Kijevo ir Vladimiro vyskupijas) integruoti į Lenkijos sudėtį. Vilniaus vyskupas Petras jau buvo išmokęs lietuvių kalbą ir, matyt, vadovavo Žemaičių krikštui. 1417 m. spalio 24 d. vyskupų rašte pasakyta, kad jie atyko į žemaičių žemę Vytauto valia ir sutikimu. Viso šio švento reikalo pradininkas ir vadovas yra Vytautas. Žemaičiai juos sutikę pagarbiai ir elgėsi žmoniškai. Daugelis tūkstančių žmonių, abiejų lyčių ir vaikų, priėmė šventą krikštą. Žemaičių gentis, rašė jie, nėra įpratusi gyventi miestuose, todėl jų vyskupui buvo parinkta Varnių vietovė (locus) Medininkų valsčiuje (districtus). Varnių gyvenvietei Vytautas pridėjo Medininkų vardą. Įkurtą katedrą jie pavadinę Švč. Trejybės, Dievo Motinos Mergelės Marijos, apaštalų šv. Petro ir Pauliaus ir kankinio šv. Aleksandro vardais. Taip pat jie įkūrė kapitulą, sudarytą iš šešių kanauninkų. Pirmuoju žemaičių vyskupu jie konsekravo Vytauto prezentuotą lietuvį Motiejų. Vyskupas ir kapitula bus išlaikomi, kol bus sutvarkytas jos aprūpinimas iš valstybės iždo skirtais pinigais. Nuo tol vietovė vadinsis Civitas Medniky et ecclesia cathedralis Mednicensis — Medininkų miestu ir Medininkų katedrine bažnyčia. Taigi Varnių vietovė buvo sureikšminta, pavadinus ją Medininkais. Dokumento pabaigoje išvardyti signatarai: Vilniaus kanauninkas Paulius, Jokūbas iš Gniezno vyskupijos, Trakų vaivada Jaunius Valmantaitis, Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila. Senosios vyskupijos ribos sutapo su Žemaitijos seniūnijos ribomis. Po 500 gyvavimo metų — 1926 m. — Žemaitijos vyskupija buvo panaikinta. Jos vietoje buvo įkurtos Telšių, Kauno ir Panevėžio vyskupijos.
Vytauto fundaciniai raštai
Vyskupija iš Vytauto gavo du fundacinius raštus, taip pat raštus pergamentuose ir saugomus Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Pirmas raštas datuotas 1417 m. spalio 17 d. Vytautas skyrė vyskupui ir kapitulai 50 markių (markė – apie 100 dolerių), 10 statinių kviečių ir 10 statinių medaus. 1421 m. birželio 22 d. fundaciniame akte jis skyrė Viržuvėnų valsčių, Maivėnus, Krakes, Varnius (pusiau su kapitula), o iš Kaltinėnų, Kražių, Viduklės, Raseinių ir Alsėdžių valsčių po 10 šeimų su žeme ir nuo jos prievolėmis, Lūksto ir Biržulio ežerus. Dokumentą patvirtino Vilniaus vaivada Albertas Manvydas, Vilniaus kaštelionas Kristinas Astikas (Ostik), Jaunius Valmantaitis, Trakų kaštelionas Songaila, Žemaičių seniūnas Kęsgaila, maršalka Rumbaudas ir kt. Vytautas pranešė popiežiui apie funduotą Šv. Petro ir Pauliaus katedrą.
Kiti su žemaičių krikštu susiję dokumentai yra saugomi užsienyje. Tai buvo 1417 m. lapkričio mėn. Vyskupų Jono ir Petro pranešimai Konstanco Susirinkimui apie jų atliktą misiją žemaičiuose. Vyskupai pervažiavę visą Žemaitiją. Juos lydėję kilmingieji, o pasitikdavę nesuskaičiuojama žmonių gausybė. Jie noriai vykdavę į paskirtas vietas ir ten kunigų buvo krikštijami. Taip jie išbuvę pas žemaičius tris mėnesius. Buvo pakrikštyta apie du trečdaliai žemaičių. Vytautas juos priėmęs, lydėjęs į Žemaitiją, fundavęs katedrą.
Popiežius Martynas V parašė dvi bules — 1417 m. gruodžio mėn. jis rašė Jogailai, o 1421 m. rugsėjo 11 d. — žemaičiams. Žemaičius popiežius priėmė į savo globą. O tai reiškė, kad tuo ir baigėsi šimtmečius trukęs „kryžiaus karas“. Popiežius paragino žemaičius likti ištikimais krikščionių tikėjimui, pripažino jų vyskupą ir pavadino jį „jūsų tėvu“. Popiežiaus bulėje nėra žodžių apie vyskupijos įkūrimą ar jos konfirmavimą, nes ne jis, o Konstanco susirinkimas, išimtinu atveju, įkūrė Žemaičių vyskupiją.
Mūšis dėl politinės žemaičių priklausomybės
Vokiečių ordinas norėjo užvaldyti Žemaičių kraštą, o tik po to juos krikštyti. Naujakrikštams nebūtų buvusios paliktos jokios politinės teisės. Tai rodė prūsų pavyzdys. Ginčai ir kariniai konfliktai nuvedė Lietuvą ir Ordiną į Konstanco Susirinkimą. Vokiečiai ir ten negalvojo atsisakyti Žemaitijos, nes turėjo palankias sutartis su Lietuvos valdovais. Net po Žalgirio mūšio jie turėjo tik palaukti Žemaitijos iki Jogailos ir Vytauto mirties (1411 m. Torunės taikos sąlyga). Neatbaidė jų ir 1417 m. Žemaičių krikštas. 1420 m. kovo 27 d. Kuršo vyskupas prašė didžiojo magistro saugoti, kad žemaičiai iki pat Nemuno priklausytų Kuršui. Tokią politiką dirigavo Rygos arkivyskupas. Bet popiežius jį sulaikė, paskelbdamas minėtą 1421 m. rugsėjo 11 d. bulę žemaičiams.
Konstanco Susirinkimas neišsprendė Žemaitijos klausimo: žemaičiai klausė savo vyskupo, o politiškai priklausė imperatoriui, rėmusiam Ordiną. Prireikus dar trečio karo dėl Žemaitijos (pirmasis — 1409–1410 m., antrasis — 1414–1416 m., trečiasis — 1421–1422 m.), politinė Žemaitijos priklausomybė Lietuvai buvo galutinai išspręsta tik 1422 m. Melno taika. 1427 m. Žemaičių vyskupija buvo pajungta Gniezno metropolijai.
Nuotraukoje: Medininkų vyskupijos steigimo ir jos vyskupo konsekravimo akto (1417 10 24) faksimilė. Nac. M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Iš knygos „Žemaičių istorijos virsmas“, 2004, Aidai.